Čempionato išvakarėse iš Vilniaus jis išvyko į Maskvą, o kur trauks toliau – atgal į Vilnių, į Suomiją ar į gimtąją Braziliją, dar svarstė.
A.Gabilanas Vilniuje praleidžia maždaug savaitę per mėnesį. Jis ne tik važinėja po Lietuvą ieškodamas jaunų talentingų futbolininkų, bet ir dirba brazilų kovos menų džiudžitsu treneriu viename sostinės sporto klube.
– Ar norėtumėte dabar būti Brazilijoje, kur verda futbolo aistros?
– Galvojau apie tai, bet nuoširdžiai sakau – nežinau. Jei finale žaistų Brazilija ir Argentina, tai būtų gyvenimo įvykis.
Kitos tokios dvikovos galbūt sulauksime tik po šimto metų. Tuomet norėčiau būti stadione. Kartu su visais palaikyti savo komandą – nepakartojamas jausmas.
Tačiau kitų komandų rungtynes labiau norėčiau žiūrėti namie. Futbolą mėgstu žiūrėti ramiai, stebėti žaidėjus, įsigilinti į situacijas.
Esu futbolo gerbėjas ir čempionatas man yra šventė.
Tačiau futbolas turi ir tamsiąją pusę – korupciją ir socialines problemas.
Užsieniečiams, kurie atvažiuos į čempionatą, tai nerūpi. Brazilija jiems – tai futbolas, bikiniai, samba ir kokteiliai.
Tačiau svečiai nemato, kokios socialinės problemos slepiasi už šių spalvingų dalykų. Tos problemos neaplenkia ir sporto.
2007-aisiais, kai Brazilija iškovojo teisę rengti šį čempionatą, tam pritarė apie 95 procentus šalies gyventojų. Dabar iš jų liko tik 30–35 procentai.
Dalis gyventojų mano, jog pasaulio čempionatas suteiks galimybę šaliai pasikeisti, gyventi kitaip. Tuo bando naudotis ir politikai. Juk sakoma: „Surenkite žmonėms cirką ir jie pamirš problemas.“
Tačiau jau dabar aišku, kad už aikštelės ribų mes pralaimėjome. Dauguma gyventojų jau įsitikino: 2007 metais suteiktą galimybę gyventi kitaip praradome.
– Brazilijoje gyvena jūsų draugai, artimieji. Ar jie laukė futbolo čempionato?
– Žinoma, žmonės džiaugiasi futbolu, nes Brazilijoje tai svarbiausia sporto šaka. Mūsų šeima gali mėgautis renginiu, nes mes nesame labai priklausomi nuo socialinės politikos.
Mes galėjome lankyti privačias mokyklas ir mėgautis geru gyvenimu.
Tačiau didžiajai visuomenės daliai reikia visuomeninių paslaugų. Todėl nuolat vyksta streikai – streikuoja vairuotojai, metro darbuotojai, mokytojai.
Čempionato dienomis visiems teks gaišti laiką didžiulėse transporto spūstyse, kol pasieks stadionus. Deja, renginiui nėra pasiruošta taip gerai, kaip tikėtasi. Nebuvo įgyvendinta viskas, kas buvo pažadėta prieš dešimtmetį kurtuose planuose. Nors, atrodo, buvo ir laiko, ir pinigų.
Brazilijoje rengiamas čempionatas bus brangesnis už visus, vykusius anksčiau. Šiai šventei buvo išleista milijardai eurų, tačiau kiek jų suvalgė korupcija?
– Vadinasi, čempionato rungtynes smagiau žiūrėti užsienyje – baruose su kitų šalių sirgaliais?
– Futbolą baruose žiūriu, kai žiūrėti rungtynių ir gerti alaus išsiruošiame su draugais. Taip žiūrėjome nemažai Čempionų lygos mačų.
Kai žaidžia Vilniaus „Žalgiris“ ir Pakruojo „Kruoja“, nueinu ir į stadioną. Bet jei esu toli nuo stadiono, patogiausia futbolą žiūrėti namie.
– Koks jausmas apima atėjus į Vilniaus stadioną? Brazilijoje tokių turbūt būtų galima rasti tik mažuose miesteliuose?
– Jausmas visiškai priešingas nei nuėjus į krepšinio varžybas „Siemens“ arenoje, kur žiūrovai apimti euforijos, palaiko savo komandą, rėkia.
Tokia pat situacija ir Suomijoje, kur visi žiūri ledo ritulį. Skirtumas tik tas, kad Suomijoje yra puikių futbolo stadionų. Tačiau tai ne ta šalis, kur iš futbolo būtų galima uždirbti pinigų.
– Nuolat gyvenate Suomijoje?
– Taip, iš Helsinkio iki savo namų važiuoju dvi valandas. O atskristi į Vilnių užtenka valandos.
– Kaip atsidūrėte Šiaurės Europoje?
– Tai ilga istorija. Mano tėvas dirbo inžinieriumi laivyne, todėl mūsų šeima nuolat keliaudavo. Esame gyvenę Japonijoje, JAV.
Sulaukęs 16 metų turėjau apsispręsti, ką noriu veikti. Tuo metu Brazilijoje buvau neblogas futbolininkas, bet norėjau pažaisti ir užsienyje. Galėjau rinktis Daniją, Švediją arba Suomiją. Pasirinkau Suomiją.
Dabar žinau, kad tai buvo puikus pasirinkimas. Tik ne profesine prasme. Atvykęs supratau, kad šioje šalyje futbolas mažai kam rūpi.
Tačiau turėjau puikią galimybę studijuoti universitete. Įgijau sporto vadybininko specialybę, sutikau daug nuostabių žmonių, kurie man padėjo.
Į Lietuvą pirmą kartą atvykau prieš ketverius metus. Susipažinau su kitu lietuviu FIFA agentu, pradėjome bendradarbiauti ir čia likau pusei metų.
Futbolas – mano gyvenimas. Esu žaidęs futbolą ne aukščiausiojoje, o pusiau profesionalioje lygoje.
Vėliau pradėjau studijuoti, o dabar stebiu jaunuosius Lietuvos futbolininkus.
– Ar jau pastebėjote talentingų žaidėjų?
– Keletas tikrai yra, bet jie neturi galimybės atsiskleisti. Lietuvoje yra vienintelė komanda Vilniaus „Žalgiris“, kur jauni futbolininkai turi galimybę tobulėti.
Vilniaus „Žalgirio“ lygis smarkiai skiriasi nuo kitų klubų, kurių dauguma susiduria su finansinėmis problemomis. Manau, tai didžiausia bėda, trukdanti jaunimui tobulėti.
– Jei pastebėtumėte talentingų jaunų žaidėjų, pakviestumėte juos žaisti į užsienio klubus?
– Taip. Mūsų agentūra turi futbolininkų Graikijoje, Kazachstane, Turkijoje. Lietuvoje kol kas neturiu nė vieno kandidato, nors esu nusižiūrėjęs keletą jaunų sportininkų.
Penki jauni Pakruojo „Kruojos“ žaidėjai, mano nuomone, ateityje verti žaisti aukštesnėje lygoje.
Susitikti su šiais vaikinais atvažiuoju kiekvieną mėnesį. Jiems 18, 19, 21 metai. Jie nemoka užsienio kalbų.
Vežantis į užsienį reikėtų pasirūpinti jų apgyvendinimu ir įsitikinti, ar atskirti nuo šeimų jie nesijaustų vieniši.
– Kur futbolas populiaresnis: Vilniuje ar Helsinkyje?
– Situacija panaši. Vilniuje yra „Žalgiris“, Helsinkyje – HJK. Tai žinomiausios ir turtingiausios komandos, jos kasmet tampa šalies čempionėmis.
Tačiau atotrūkis tarp „Žalgirio“ ir kitų Lietuvos futbolo lygos komandų didesnis nei tarp Helsinkio HJK ir likusių Suomijos komandų. Suomijos komandos pajėgia kovoti su HJK, o Lietuvoje „Žalgiris“ beveik neturi varžovų.
– O pats kur dažniau išbėgate į futbolo aikštelę – Vilniuje ar Suomijoje?
– Suomijoje. Vilniuje neturiu tiek pažįstamų, kad galėčiau suburti futbolo komandą.
Vilniuje užsiimu džiudžitsu, šio meno mokau ir kitus.
Jei turiu galimybę, po nuolatinių kelionių ilsiuosi paplūdimyje. Išvykęs iš Brazilijos paplūdimių pasiilgstu labiausiai.
– Kas laimės pasaulio futbolo čempionatą?
– Manau, kad laimės Brazilija, nes grupės varžovai nepavojingi – Kroatija, Kamerūnas ir Meksika. Bet gali atsitikti ir kitaip, nes kitame etape gali tekti žaisti su Olandija, Ispanija arba Čile.
Čilė šiuo metu turi labai stiprią komandą, ispanai – pasaulio čempionai, o Olandija yra mūsų košmaras, nes Brazilija jai visada pralaimi atkrintamosiose varžybose.
Pergalių tikimės ir dėl to, kad visi Brazilijos rinktinės žaidėjai yra sveiki, kitų lyderiai sveiksta po traumų.
Blogiausia bus, jei Argentina laimės prieš Braziliją. Tuomet miestas, kuriame vyks rungtynės, bus sugriautas.
Pergalė pasaulio futbolo čempionate svarbi ir Brazilijos vyriausybei. Tik tokiu atveju ji turi galimybių būti vėl perrinkta.
Bet jei Brazilija pralaimės ar net nepateks į finalą, šalies laukia neramumai. Gyventojai bus labai nusivylę dėl čempionatui išleistų pinigų. Todėl Brazilijos rinktinė jaučia didžiulį spaudimą laimėti šį čempionatą.
Vilniuje – vienintelis stadionas ir vienintelė futbolo komanda – „Žalgiris“. Tai neįprasta iš Brazilijos atvykusiam futbolo agentui. Nors sostinės barai pasiruošę futbolo čempionato transliacijoms, užsienietis neabejoja, kad ši sporto šaka krepšinio neaplenks.
