***
Rio De Žaneiro regione Teresopolyje buvau dar tik dvi dienas, bet jau nebeturėjau ką jame pamatyti. Moksleiviai, kaip ir kiekvieną dieną po pamokų vaikščiojo po parduotuves, apsnūdusiame miesto centre vyresnio amžiaus žmonės žaidė domino, šnekučiavosi ir dienas tiesiog leido po žiemos saule.
Kalnuose, kurie supa miestą, yra takas, kuris driekiasi per džiungles ir veda iki pat viršūnės. Nuo jos galima pamatyti beveik visa Rio De Žaneirą ir tarp sušalusių pirštų pajusti miesto smėlį. Teresopolio jaunimas, norėdami išeiti iš namų ir bent šiek tiek užmiršti apie šaltį, atostogų metu migruoja po miestelio centrą. Po kurio čia praleisto laiko net ir skanieji kepsniai, duonos kepiniai ir vietos alus praranda savo žavesį. Kadangi veiklos čia nebuvo daug, aš pradėjau svajoti apie futbolą.
Šalia pastato, kuriame buvau apsistojęs, buvo nemažas žolės lopynėlis. Jis buvo prižiūrėtas, nors išmatavimai – itin netradiciški. Vieną dieną su kamuoliu rankose ir tikėdamasis, kad sutiksiu bendraminčių, ten nuėjau. Deją, niekas nepasirodė. Tuo momentu tai buvo vienas didžiausių nusivylimų mano gyvenime.
Vietiniai man prasitarė, kad kiekvieną sekmadienį, rytais toje aikštėje renkasi grupė vyrų ir pasiskirstę į komandas žaidžia futbolą. Tad savo laimę išmėginau dar sykį. Atėjęs pamačiau miesto vyrus, dėdes ir net kelis senelius susirinkusius šalia aikštės. Sulaukiau nemažai klausiamų žvilgsnių, tačiau mane priėmė draugiškai. Žaidimo lygis, nepaisant mano naujų draugų nuo alaus užaugusių pilvų, buvo išties neblogas.
Rungtynes pradėjau vartininko pozicijoje (tai buvo tarsi naujoko bausmė), tačiau pamatę, jog kartais aš per daug rizikuoju, komandos draugai man leido išbėgti į aikštę. Kažkas sumurmėjo apie 41-erių San Paulo vartininką, kuriam priklauso daugiausiai įmuštų įvarčių savo pozicijoje rekordas.
Ilgai netrukus, mano komandos draugai man sugalvojo naują pravardę. Iš pradžių į mane įtartinai kreipėsi komandos saugas, tačiau dėl keistos jo tarties, savo pravardės nesupratau. Vėliau tuo pat žodžiu man šūktelėjo kitas komandos draugas ir tuo metu net atsarginiai žaidėjai prapliupo juokais.
Kai aš pagaliau supratau, kaip jie į mane kreipėsi, nusišypsojau ir aš, nes suvokiau, kad turbūt niekada neturėsiu man labiau tinkančios pravardės. Matyt dėl mano šviesių plaukų jie nusprendė, jog aš esu švedas ar belgas, tad jie mane pradėjo vadinti ledų gamintojo vardu “Häagen-Dazs”.
***
Jau birželį viso pasaulio žmonių žvilgsniai bus nukreipti į Braziliją – čia po 64 metų pertraukos vyks Pasaulio futbolo čempionatas. Kaip ir 1950-aisiais, istorija kartojasi: pasiruošiamieji darbai stringa, o vietinių gyventojų protestai tik įgauna pagreitį ir panašu, jog čempionato metu gali pasiekti aukščiausią tašką.
Tačiau pasižiūrėjus į oficialias FIFA fotografijas, kuriose žiba didžiausios futbolo žvaigždės ir saulės apšviesti stadionai, panašu, kad viskas apart futbolo renginio metu bus nustumta į antrą planą. Nors tokie žaidėjai, kaip Neymaras ar Thiago Silva yra šios šalies futbolo ambasadoriai, Brazilija išsiskiria ir dar viena ypatinga sritimi – pasaulyje nėra nei vienos tautos, kuri taip entuziastingai myli ir gerbia šį “gražųjį žaidimą”.
Portugalų kalba Brazilijoje yra kiek kitokios tarties, skamba labai elastingai ir muzikaliai. Pirmą kartą aš ją išgirdau prieš septynerius metus. Tikėjausi, jog ji bus panaši į ispanų greitakalbę. Aš klydau. Ji skamba egzotiškai, joje galima aptikti netgi Rytų Europos tarčių atspalvį. Ji kartu ir ramina ir intriguoja.
Pati kalba ir jos vartojimo būdai yra tarsi Brazilijos visuomenės veidrodis, atspindintis visus jos niuansus. Vietiniai labai dažnai naudoja tokius išsireiškimus, kaip “su Dievo pagalba” ir “lai Dievas būna su tavimi”. Tai pabrėžia giliai įsišaknėjusį visuomenės tikėjimą ir jo svarbą visų brazilų gyvenime. Jų kalboje netgi egzistuoja ir žargonai bei sutrumpinimai susiję su religija. Pavyzdžiui, išsireiškimas “Nossa” (lietuviškai “mūsų”), vartojamas netikėtumo atvėju ir yra išsireiškimo “Nossa Senhora” (liet. “mūsų mergelė”) trumpinys.
Jeigu religiniai įsitikinimai apibūdina brazilų saviraišką, tai futbolas tikrai nuo jo neatsilieka. Tai šalis, kur futbolas, pradedant nuo paprasto kamuolio spardymo dulkinose aiktelėse ir baigiant profesionaliomis rungtynėmis, minimas beveik visuose brazilū pokalbiuose.
Brazilijoje yra labai populiaru vieni kitiems priskirti pravardes. Ir dažnai tai yra labai patogu. Kadangi šeimos Brazilijoje turi labai gilias šaknis, jų narių vardai dažnai susideda net iš kelių pavardžių. Šioje šalyje dažnai galima sutikti žmogu vardu Luisas Eduardas Filho da Costa Drummondas Nevesas ar Yuris Afonso da Silva Santos Jaunesnysis. Tikrieji brazilų vardai yra labai ilgi ir sunkiai atmenami, tad pravardės vietiniams yra tikras išsigelbėjimas.
Nors kai kurių žaidėjų pravardės yra tiesiog jų oficialių vardų trumpiniai ar kilę iš šeimos nutikimų (“AC Milan” puolėjas Kaka taip vadinamas, nes jo brolis vaikystėje negalėjo ištarti “Ricardo”), būna ir absoliučiai atsitiktinių istorijų, kai pravardės tiesiog yra išgalvojamos.
Daugelio žymiausių Brazilijos žaidėjų pravardės tapo gerai žinomomis. Pele (pravardę jis sugalvojo pats, kai vaikystėje jis negalėjo ištarti savo tėčio komandos draugo Bile vardo) buvo ir amžinai bus “O Rei” (liet. Karalius), Jairzinho įgijo pravardę “Furacao da Copa” (liet. Pasaulio taurės uraganas) už savo žygdarbius 1970-ųjų Pasaulio futbolo čempionate, vykusiame Meksikoje, o Ronaldo pravarde “O Fenomeno” buvo pakrikštytas po pasirodymų 1998-ųjų ir 2002-ųjų Pasaulio taurėse. Tačiau ne visus futbolininkus jų pravardės garbina: Romario, įkyrus ir grubus puolėjas, kuris sužibėjo 1994 metų čempionate yra vadinimas “Baixinho” (liet. Neūžauga). Tuo tarpu Flamengo idol Zico aikšėje strikinėdavo tarsi gaidys, tad rungtynių komentatorius jį praminė “Galinho”.
“Ji tiesiog prie manęs prilipo”, praėjusiais metais apie savo pravardę pasakojo žaidėjas. “Net ir dabar, žmonės, kurių aš net nepažįstu, prie manęs prieina ir sušunka: “Labas, Gaidį!” Kažką keisti dabar jau nebėra prasmės.”
Tačiau jo pravardė, palyginus su Santa Kruzo “Recife” puolėjo Santa Flávio Augusto do Nascimento, nėra tokia bloga - pastarajį vadina Flávio Caça-Rato (liet. Flávio – žiurkių gaudytojas).
“Kai buvau jaunas, bijojau žaisti su vyresniais vaikinais, tad dažnai likdavau nuošalyje ir aplink aikštę vaikydavausi žiurkes,” – pasakojo futbolininkas. “Iš pradžių mano mamai ši pravardė labai nepatiko, bet dabar prie jos priprato ir ji.”
Nors iš pirmo žvilgsnio tokios istorijos atrodo visiškai nesusijusios su futbolu, tačiau Brazilijoje jos amžiams tampa vietinių sporto leksikonu. O kai tokios pravardės yra įtraukiamos į šlovės muziejų – kasdieniais gyventojų išsireiškimais. Pravardžių yra įvairių – Tarzanas, Pikačiu, Nykštukas, Apsėstasis, Auksinė Galva ir net Voras.
O dabar atsirado ir keistoji “Häagen-Dazs”.
Tokiems vardams atsirasti padeda brazilų visuomenės kūrybiškumas ir šiltas bendravimas. Tai tampa aišku, kai tik atvyksti į šalį: žmonės, su kuriais susipažįsti, puola tave apkabinti bei pabučiuoti į skruostą, lyg būtum seniai matytas draugas.
Galbūt Gilberto Gilas, kurdamas dainą apie šiltus žmonių jausmus “Aquele Abraço” (liet. Apkabinimas) ir galvojo apie Rio De Žaneiro gyventojus, tačiau šiltas brazilų bendravimas egzistuoja kiekviename šalies kampelyje. Panašu, kad visų žmonių pasamonėje yra intymumas ir draugiškumas. O tradicija draugams priskirti pravardes ir yra šilto bendravimo apraiška. Tačiau futbolo poezija šioje šalyje slypi ne tik pravardėse. Iš tiesų, labiausiai įsimintini ir paprasčiausi kalbos aspektai pasimato futbolo aikštėje.
Tai aš pajutau ne Rio De Žaneire ar San Paule, bet Prancūzijos mieste Lione. Prie mūsų organizuojamų draugiškų futbolų rungtynių prisijungė grupelė studentų iš Brazilijos. Būtent ant betoninės futbolo aikštelės aš pradėjau mokytis portugalų kalbos.
Žinoma, pirmieji žodžiai, kuriuos aš išmokau buvo keiksmažodžiai. Tačiau ilgainiui, kantriai besimokydamas aš pradėjau suprasti brazilų aikštėje naudojamus kodus – šūkavimus, švilpimus ir, žinoma, žargonus.
Pora iš San Paulo kilusių brazilų, pries rungtynes surūkę marihuanos suktinę, kuri neva padėdavo jiems atsipalaiduoti, man labai padėjo besimokant jų futbolo kalbos.
Vienas iš jų, kurį visi vadino Bruninho vardu, puikiai mokėjo atlikti “chapéu” (liet. Skrybėlė) judesį, kur perspirdavo kamuolį virš gynėjo galvos ir pats atkovodavo jį jau už priešininko nugaros. Buvo aišku, kad judėsys jam pavyks, kai jis pradėdavo kikenti jo dar neužbaigęs.
Jo draugas Danielius, kuris prisistatydavo Japos vardu, visada avėjo batus skirtus žygiams. Jis mėgo spirit kamuolį į vien pusę, o gynėją apibėgti per kitą. Tik vėliau aš išsiaiškinau, kad šis judesys yra vadinamas “karvės driblingu” – terminas, kuris turbūt atsirado futbolą žaidžiant ūkininkams. Nors Anglijoj šis judesys būtų įvardintas, kaip itin sudėtingas ir sumanus, šioje šalyje pavadinimo jam nėra.
Šios smulkios braziliško futbolo kalbos pamokos man labai pravertė kėlionėse į Brazilijos stadionus, kur aistruoliai meistriškai demonstruoja pragarišką savo komandos palaikymą. Blogas žaidėjas nėra tiesiog blogas, jis yra “perna de pau” (liet. Medinė koja). Kai vartininkui nepavyksta atlaikyti galingo smūgio, jis dažniausiai yra vadinamas “mão de alface” (liet. salotarankis). Kur gimsta tokios frazės įsivaizduoti būtų sunku, tačiau mano spėjimas – prieš rungtynes, alkoholio pritvinkusiuose baruose. Kai kurie nacionalinių televizijų komentatoriai išgarsėjo savo ezoteriniais pasakymais.
Puikus pavyzdys – Silvio Luizas. Dabar jam jau 79-eri, tačiau jis vis dar dirba “RedeTV” stotyje ir sėdėdamas prie mikrofono visiems žiūrovams ekscentriškai reiškia savo nuomonę. Jis mėgsta paženklinti šoninės linijos teisėjo vėliavėlę flaneline, slidų kamuolį pavadinti “sviestuotu vaiku” arba smūgį įvardinti, kaip “spyris kur miega pelėdos”.
Tačiu kelios jo frazės yra ypatingai žinomos. Jo itin keistas pareiškimas 1998-ųjų Pasaulio čempionate, jog “padažas jau sugadintas” nuskambėjo labai plačiai, o siūlymas žiūrovams sinchronizuotis laikrodžius prieš rungtynes jau tapo įprastu. Dar viena įsimintina frazė nuskambėjo prieš moterų rinktinės rungtynes: “Čia tvyro dešros kvapas, tad pergalę rezultatu 6:0 švęs Brazilija.” Kiek man teko domėtis, niekas nesuprato ką tai sakydamas jis turėjo omenyje. Tačiau tokie jo išsireiškimai brazilišką futbolą padaro tik mistiškeniu ir įdomesniu.
Pravardžių kultūros esmė yra siekti pripažinimo, elgtis draugiškai ir šiltai, tačiau ji suprantama lieka tik vietiniams. Brazilijoje futbolas yra sutinkmas džiaugsmingai, naudojamas piliečių tautiškumui skatinti, tačiau jis lieka tik vietinei tautai suprantama kalba. Puikus pavyzdys – žodis “zebras”. Jis yra naudojamas apibūdinti netikėtą rezultatą. Jis kilęs iš nelegalios loterijos pavadinimu “Jogo do Bicho” (liet. gyvūnų žaidimas), kurioje reikia atspėti skaičių iš 25, o kiekvienas iš jų – susietas su skirtingu gyvūnu. Zebro tame sąraše nėra, tad tikimybė, kad iškris šio gyvūno skaičius lygi nuliui, panasiai kaip trečio diviziono komandai įmušti įvartį žaidžiant prieš aukščiausios lygos komandą “Corinthians”.
Yra ir daugybė kitų išsireiškimų, kuriuos norint suprasti reikia žinoti tam tikrą istoriją. Niekada nesuprasite ką reiškia “katės lova” ar “karvės dribilingas”, jeigu apie tai nepasiteirausite vietinių. Iš tiesų, futbolo kalbą Brazilijoje galima sulyginti su hieroglifais, ir būtent tai atskiria šios šalies futbolą nuo likusio pasaulio.
***
Žinoma, nieko nestebina, kad brazilai yra futbolo kalbos pionieriai. 1894 metais šalį su futbolu supažindino Charlesas Milleris. Jis buvo geležinkelių darbuotojo iš Škotijos sūnus, gimęs Brazilijoje. Viena iš istorijų teigia, jog grįžęs po studijų Anglijoje, iš laivo jis išlipo su keliais futbolo kamuoliais rankose ir tarė: “Tėti, baigiau futbolo studijas!” Jokia kita tauta nepriimė šio sporto su tokia jėga, energija ir meile.
Savo nuolatiniu aukščiausių tikslu siekimu ir laisvu žaidimo stiliumi Brazilija pasaulio futbolui suteikė labai daug džiaugsmo. Šalies žmonių išradingumas atsispindi ir rinktinės žaidime, o terminas “gudrybė” Brazilijos futbole egzistuoja nuo pat jo atsiradimo. Brazilai nuolatos pasižymėjo savybe net ir prasčiausiose situacijose sugalvoti priešininkui kažką netikėto.
Tai geriausiai pastebima draugiškų rungtynių metu. Vieną kartą man teko žaisti su vyru, kuris išmetinėdamas kamuolį iš užribio gudriai juo smogiuodavo į priešininkų nugaras ir prie kamuolio pripuldavo pats. Tačiau tai pritaikyti galima ir profesionaliame futbole. Tereikia prisiminti Ronaldo įvartį 2002-ųjų Pasaulio futbolo čempionate, rugtynėse prieš Turkiją ar Ronaldinho stlbinantį smūgį už “Barceloną” rungtynėse prieš “Chelsea” Čempionų lygoje. Spyrį koja jie sugebėjo paversti meno forma.
Tačiau ne visoms naujovėms yra lemta būti pripažintomis. Maždaug pries dešimtmetį jaunas žaidėjas vardu Kerlonas mėgino įvesti naują judesį pavadinimu “ruonių driblingas”. Jis užsimesdavo kamuolį ant kaktos ir jį balansuodamas bėgdavo vartų link. Tačiau dažniausiai kamuolys iš jo buvo atimamas.
Nėra keista, kad kiekvienas naujas judesys įgauna tam tikrą pavadinimą. Dukart pasaulio čempionas Didi pasauliui pristatė savo firminį judesį “folha seca” (liet. sausas lapas), kur jis sugebėdavo taip užsukti kamuolį keliant kampinį, kad kamuolys įskriedavo tiesiai į vartus. Nuo to laiko futbolo terminologija ir žodynas išsiplėte labai ženkliai.
Šiais laikais Brazilijos lygoms ir klubams tenka kentėti dėl politinių vyriausybės sprendimų, prasto planavimo ir nestabilių finansų. Šalies čempionatai, kurie trunka penkis mėnesius, praranda populiarumą, o net ir didžiųjų klubų žaidėjams atlyginimai vėluoja. Stadionų lankomumas, lyginant su didžiosiomis Europos lygomis yra tragiškas, o su partizaniniais komandos aistruoliais, kurie sukelia daugiau problemų nei komandas palaiko, komandos vadovams susitarti darosi vis sunkiau ir smulkūs ginčai labai greitai išauga į smurtą.
Šie faktai parodo, kad pasaulyje Brazilija pirmauja tik futbolo poezijoje, o paties futbolo lygis vis krenta. Tačiau, ypatingai šiais metais, žavingasis šalies futbolo paveldas privalo būti prisimintas ir išaukštintas.
Parengė Julius Sarapinas
