Kodėl Brazilija pasirinko ne gražų, o pragmatišką futbolą?

2002-aisiais Japonijoje jau užlipęs į viršūnę Luizas Felipe Scolari kupinas ryžto pasiekti savo šaliai šeštąją čempionų žvaigždę. Brazilijos rinktinės treneris pripažįsta, jog savų sirgalių palaikomi šeimininkai yra pagrindiniai pasaulio čempionato favoritai.

Brazilijos rinktinės treneris Luizas Felipe Scolari: „Taip, mes esame pagrindiniai favoritai“<br>AP nuotr.
Brazilijos rinktinės treneris Luizas Felipe Scolari: „Taip, mes esame pagrindiniai favoritai“<br>AP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jun 17, 2014, 6:23 PM, atnaujinta Feb 12, 2018, 6:26 PM

Brazilija – pravardžių žemė, todėl tėvynėje visi jį vadina Felipao.

2012-ųjų lapkritį L.F. Scolari vėl grįžo ant „Selecao“ suolo, suteikdamas šaliai naują viltį sulaukti dar vieno stebuklo. Po dviejų nesėkmių 2006 ir 2010 metais, kai jų rinktinė pasitraukė iš kovos jau ketvirtfinalyje, brazilai dabar ypač pasitiki 65-erių treneriu, kuris 2002-aisiais padėjo iškovoti penktąjį ir paskutinį pasaulio čempionų titulą.

Sugrįžęs Felipao greitai rinktinėje vėl įvedė savą tvarką. Nepakeičiamas vedlys ir puikus psichologas privertė Braziliją patikėti, kad nėra nieko neįmanomo. Ypač kai žaidi namuose.

– Felipao, 2002-aisiais Jūs kategoriškai nesutikote, jog Brazilija yra pasaulio čempionato favoritė. Šįmet jau aiškinate priešingai. Kodėl? - Brazilijos rinktinės trenerio pasiteiravo „L'Equipe“ žurnalistai.

– 2002-aisiais mes grįžome iš labai toli. Labai skausmingai patekome į čempionatą.

Šį kartą aplinkybės – visiškai kitos, todėl esu įsitikinęs, jog esame pagrindiniai favoritai. Turime konkurencingą komandą ir žaidėjus, dėl kurių techninės kokybės net neverta diskutuoti.

Turime gerą gynybą, kūrybiškus saugus, vienus geriausių pasaulyje puolėjus ir vilkime marškinėlius, kuriuos gerbia visi.

Bet šį kartą dar žaidžiame namuose, palaikomi savų tribūnų. Pernai per Konfederecijų taurę sirgaliai giedojo himną su tokiu intensyvumu, jog nuo pat pirmosios minutės visi mano žaidėjai turėjo vienintelį tikslą – sugniuždyti ir sutrypti visus varžovus.

– Nebijote, jog šie milžiniški lūkesčiai gali prislėgti žaidėjus?

– Priešingai. Jeigu mūsų sirgaliai vėl bus 12-as žaidėjas, visų mūsų varžovai neišvengiamai padarys klaidų.

Kai kas dėl tokio požiūro mane kaltina populizmu. Bet aš išreiškiu tik savo įsitikinimus.

Tikrai nenuvertinu nė vienų varžovų. Mažiausiai aštuonios ekipos kaip ir Brazilija gali laimėti titulą.

– Kas yra pagrindinės Brazilijos varžovės?

– Visos šalys, kurios jau buvo pasaulio čempionės (Urugvajus, Italija, Vokietija, Anglija, Prancūzija, Ispanija ir Argentina).

Nustebinti taip pat gali rinktinės, kurios dabar sparčiai kyla – Belgija ir Kolumbija.

Ir esame mes, brazilai. Mes žaidžiame namuose, todėl aikštėje mūsų bus dvylika.

– Ar Brazilijoje ateis pasaulio pabaiga, jeigu „Selecao“ netaps čempione?

– Prieš kiekvienas pasaulio pirmenybes Brazilijoje žmonės žino tik vieną rezultatą – titulą. Įsivaizduokite, ką tai reiškia, kai toks čempionatas rengiamas namuose.

Kai visa šalis tiki tik pergale, ar galiu aš būti tas, kuris ja mažiau tikėtų? Mes privalome visi galvoti tik apie svarbiausią. Žaidėjai jau labai ilgai žino apie šį favoritų statusą. Todėl jie tikrai nejaučia jokio papildomo spaudimo. Mes nebijome nieko.

– Jau aštuntfinalyje galite susitikti su Ispanija arba Olandija, kurios abi žaidė 2010-ųjų finale. Ar būsima dvikova su tokio kalibro varžovu nekelia jums nerimo?

– Jokiu būdu negalima užmiršti ir Čilės. Neseniai mes su ja žaidėme du mačus ir varžovai man paliko labai stiprų įspūdį.

Tai gerai organizuota, sumani ir labai sunkiai įveikiama komanda. Noriu priminti, jog 2002-aisiais ekspertai kalbėjo, jog mums teks susitikti su Argentina ir Prancūzija. Šios dvi rinktinės tuomet pasitraukė jau po pirmojo etapo, o pusfinalyje mes žaidėme su Turkija.

Futbole nieko negali laimėti iš anksto. Nebent ant popieriaus. Hierarchija tarptautiniame futbole dabar yra kaip niekados subalansuota.

– Kokius santykius palaikote su savo žaidėjais?

– Kaip ir visi, rengiu ir bendrus komandos susirinkimus, ir asmeninius pokalbius. Ypač mačo išvakarėse, kai jaučiu, jog žaidėjams reikia skirti ypatingą dėmesį.

70 proc. atvejų tokie pokalbiai vyksta žaidėjo kambaryje. Tai sudaro galimybę mums abiem jaustis lygiaverčiais pašnekovais. Norėdamas tokio pokalbio žaidėjui parašau laišką, kurį pakišu po durimis.

Konkrečiomis aplinkybėmis teisingai įvertinti žaidėjo psichologiją man padeda 30 metų patirtis.

– Ar vis dar tikite, kad galima tapti pasaulio čempionais, demonstruojant „jogo bonito“ – tą gražų futbolą, kuris ir sukūrė ypatingą „Selecao“ reputaciją?

– Šiuolaikiniame futbole jau nėra daugiau vietos „futebol-arte“.

„Barcelona“ ar Miuncheno „Bayern“ pastaraisiais sezonais taip pat žaidė gražiai, bet šios komandos laimėjo titulus tik todėl, kad suteikė savo komandiniam judėjimui daug greičio ir ypač sumažino erdvę.

Joks treneris nelinkęs nužudyti žaidėjo kūrybiškumo. Bet žaidėjas privalo niekuomet neužmiršti ir jam skirtų taktinių prievolių.

2002-aisiais Rivaldo buvo geriausias mūsų žaidėjas pasaulio čempionate, bet jis taip pat preciziškai gynėsi mūsų baudos aikštėlėje kaip ir atlikdavo lemiamus perdavimus.

– Kada brazilų futbolas pasuko tokio pragmatizmo link?

– 1994-aisiais, kai Carlosas Alberto Parreira įtvirtino stilių, kuris šiek tiek skyrėsi nuo tradicinio brazilų žaidimo. Jis reikalavo labai stipriai spausti kiekvieną varžovą ir ypač rūpinosi gerai organizuota gynyba.

Kai 2002-aisiais aš perėmiau rinktinės vairą, mes pradėjome žaisti trimis gynėjais. Tai buvo taktinė naujovė ir būdas mūsų komandai apsisaugoti aikštės kraštuose, kai atakuodami Cafu ir Roberto Carlosas pakildavo į viršų.

Mes išmokome stabiliai gintis, nežlugdydami individualaus žaidėjų talento. 2002-aisiais būtent šis taktinis išprusimas ir žaidėjų improvizacija padovanojo mums titulą. Ir mes taip pat sugebėjome patobulėti kitose futbolo srityse.

– Kokiose?

– Psichologinis komandos paruošimas yra nepaprastai svarbus.

Nuo 1990-ųjų aš dirbu su Regina Brandao, kuri yra baigusi sporto psichologijos studijas.  Jos užduotis – pateikti man kiekvieno žaidėjo psichologinį portretą ir įvertinti, kaip kiekvienas iš jų jaučiasi individualiai ir komandos viduje.

Toks mokslinis požiūris man labai padeda kasdienėse treniruotėse. Tai priemonė sukurti laiminčią komandą.

– Kuo jums naudingas Carlosas Alberto Parreira, tapęs techniniu „Selecao“ koordinatoriumi?

– Jis yra esminė figūra mūsų grupėje. Visų pirma dėl savo patirties – Parreira yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuris dalyvavo jau šešiose pasaulio pirmenybėse.

Kaip fizinio pasirengimo treneris jis jau priklausė rinktinei, kuri triumfavo 1970 metais. Po 24 metų jis laimėjo naują titulą jau kaip vyriausias treneris pasaulio čempionate JAV.

Per karjerą jis viską laimėjo ir įveikė daug kliūčių. Nors mes abu užaugome skirtingose Brazilijos futbolo mokyklose.

– Ką tuo norite pasakyti?

– Aš esu gaučo stiliaus mokinys. Toks futbolas, kuriame daugiau fizinės jėgos, žaidžiamas Pietų Brazilijoje.

Parreira priklausė „carioca“ mokyklai, kuriai svarbiau kamuolio valdymas.

Mano stiliaus mokykla turi daugiau ryšių su vokiečių ir italų kultūra, kai šie dar prieš 150 metų įsikūrė Rio Grande do Sul valstijoje.

– Koks treneris buvo didžiausias Jūsų mokytojas?

– Be jokios abejonės, Carlosas Froneris, mano treneris, kai dar žaidžiau gynėju Caxias komandoje Rio Grande do Sul valstijoje.

Prieš pasukdamas į futbolą jis buvo armijos kapitonas. Treneris sudarė introvertiško, asketiško ir ypač disciplinuoto žmogaus įspūdį. Jis iš tiesų turėjo visas šias savybes, tačiau ir – ypač didelę širdį.

Būtent jo dėka supratau, kaip svarbu dirbti ginantis ir turėti gerai organizuotą saugų liniją. Jis turėjo idėjų, kurias dabar stengiuosi išplėtoti. O jo dvasia padėjo man geriau suprasti žaidėjų lūkesčius.

– 2002-aisiais laimėjote, turėdami komandoje Ronaldo. Kaip galima laimėti 2014-aisiais, kai vidurio puolėjas yra Fredas?

– Fredas turi labai geras technikos savybes ir puikiai supranta žaidimą. Jis galingas, gerai smūgiuoja, gerai žaidžia galva, sukaupė patirties Europoje, kai žaidė Liono klube ir jau dalyvavo pasaulio pirmenybėse (2006).

Jis yra kertinis mūsų komandos elementas. Man patinka jo stilius ir jo būdas. Jį puikiai pažįstu už aikštės ribų, nes jis yra artimas Deco, buvusio mano žaidėjo Portugalijos rinktinėje ir Londono „Chelsea“, draugas.

– Kodėl Jūs buvote labai nusivylęs, kai Diego Costa pasirinko Ispanijos rinktinę?

– Ne, jis manęs nenuvylė, nes atstovauti Ispanijai buvo jo sprendimas. Kiekvienas turi teisę pasirinkti tai, kas jam geriausia.

Pernai, kai Diego kviečiau žaisti kontrolines rungtynes su Italija (2:2 kovo 21 d.) ir Rusija (1:1, kovo 25 d.), jis man sakė, jog apsivilkti Brazilijos rinktinės marškinėlius visada buvo jo svajonė...

– Palikti Julio Cesarą pagrindiniu rinktinės vartininku, nors šią žiemą jis turėjo palikti Europą, kad gautų žaidybinės praktikos Toronte, nėra rizikinga?

– Visiškai pasitikiu juo ir kaip vartininku, ir kaip žmogumi. Jis priklauso tai grupei žaidėjų, kuriais galiu visuomet pasiremti.

Julio Cesaras yra vienas mano kapitonų kartu su Thiago Silva, Davidu Luizu ir Fredu. Būtent su šiais žaidėjais daugiausiai kalbuosi per rungtynes.

– Jeigu Brazilija laimės Pasaulio taurę, ar ruošiatės pasitraukti į pensiją?

– Mano vienintelis tikslas yra laimėti šį pasaulio čempionatą.

Dabar tikrai negalvoju apie pensiją. Visų pirma todėl, kad mano žmona tikrai nenorėtų, kad visą dieną likčiau namuose (juokiasi).

Manau, kad dar dirbsiu ketverius ar penkerius metus. Paskui jau žiūrėsime.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.