O.Hitzfeldas išeis į pensiją iš karto po to, kai Šveicarijos rinktinė pasitrauks iš varžybų.
Bet Čempionų lygą du kartus su Dortmundo „Borussia“ (1997) ir Miuncheno „Bayern“ (2001) jau laimėjęs patyręs 65-erių treneris dabar Brazilijoje nejaučia jokio spaudimo.
„Jeigu mes nepasieksime aštuntfinalio, tai tikrai būtų nesėkmė“, – neslėpė Generolu futbolo pasaulyje pravardžiuojamas patyręs vokietis prieš paskutinįjį savo karjeros mūšį.
Penktadienio vakarą 22 val. Lietuvos laiku Salvadoro stadione O.Hitzfeldo auklėtiniai E grupės rungtynėse susitiks su Prancūzijos rinktine.
– Generole, kai išgirstate Prancūzija, koks vienas žodis pirmiausiai lenda į galvą? – Šveicarijos rinktinės trenerio klausė „L'Equipe“ žurnalistai.
– Ribery.
– Ne Elizėjaus laukai, šampanas, Platini ar Zidane'as?
– Ne. Ribery.
– Kodėl?
Franckas yra mano mėgstamiausias žaidėjas. Būtent aš jį 2007-aisiais parsivežiau iš Marselio.
Ir jo dėka jau po metų baigiau trenerio karjerą klube (Miuncheno „Bayern“), iškovojęs du titulus (triumfavo Vokietijos čempionate ir šalies taurės turnyre – Red.). Už tai jam labai dėkoju.
– Ar F.Ribery – geriausias iš visų žaidėjas, kuriuos jums teko treniruoti per karjerą?
– Taip. Stefanas Effenbergas, Oliveris Kahnas ir daug kitų man taip pat daug padėjo.
Bet F.Ribery buvo išskirtinis ir turėjo kažką šiek tiek daugiau. Dėl stipraus savo charakterio jis yra tikras komandos lyderis. Esu labai nuliūdęs, kad jis negalėjo žaisti šiose pasaulio pirmenybėse.
– Jūs du kartus (1997 ir 2001) buvo išrinktas geriausiu pasaulyje treneriu. Skirtingai nuo Jūsų F.Ribery pernai nepavyko gauti FIFA Aukso kamuolio...
– Tai buvo tikra neteisybė. Franckas tikrai buvo jo vertas, nes praleido fantastišką sezoną. Aišku, balsavau už jį. Ir iki šiol manau, kad Cristiano Ronaldo pasielgė nekorektiškai, kaip Portugalijos rinktinės kapitonas balsuodamas už kitus (R.Falcao, G.Bale'ą ir M.Ozilą – Red.), kurie neturėjo jokių šansų laimėti.
Bet aš tikrai nemanau, kad buvau geriausias savo profesijoje. Tas pripažinimas mane nustebino, nes daug kolegų yra tikrai geresni ir dirba daugiau už mane. Bet jie galbūt daugiau lieka šešėlyje.
– Ko labiausiai reikia, kad taptum sėkmingu treneriu?
– Reikia 24 valandas per parą galvoti apie futbolą, mokėti atskirti esmę nuo bereikšmių detalių, sugebėti analizuoti žaidimą, taktiką, bet ypač gerai pažinti žmogiškąją prigimtį.
– Prieš tapdamas futbolininku dar buvote matematikos mokytoju. Ar tai padėjo trenerio karjeroje?
– Gavau diplomus, bet nedirbau mokykloje. Bet futbolas nėra toks racionalus kaip nuogi skaičiai.
Galite tiksliai apskaičiuoti visas galimybes, kokias tik norite, ilgiausiai kontroliuoti kamuolį, laimėti visas dvikovas.. Bet galiausiai ne visuomet laimi geriausia komanda.
– Jūs nepasitikite futbolo statistika?
– Ji labai praverčia darbe. Jau nuo senų laikų bendradarbiauju su viena bendrove, kuri iki šiol man pateikia išsamius duomenis apie žaidėjų veiksmus. Kiek jie nubėgo, atliko gerų ir blogų perdavimų.
Skaitau šią statistiką, norėdamas gauti patvirtinimą skaičiais apie tai, ką mačiau ir ką galvojau. Bet man svarbiausia analizuoti tai, kaip jaučiasi mano žaidėjai.
– Ar jums jau teko elgtis priešingai negu teigia skaičiai?
– Taip. Kartais kompiuteris man teigia, jog žaidėjas sužaidė super rungtynes. Bet aš mačiau, kaip jis padarė klaidą, kuri turėjo įtakos galutiniam rezultatui.
Turėjau karčios patirties 1999-aisiais, kai pralaimėjome Čempionų lygos finale. „Bayern“ žaidė geriau už „Manchester United“. Bet mes padarėme dvi klaidas mačo pabaigoje ir pralaimėjome. Štai tau ir visi skaičiai...
– Šis pralaimėjimas – juodžiausias karjeros prisiminimas?
– Kasdien apie jį nepasakoju. Tačiau manęs tikrai nepersekioja košmarai, nes po poros metų man vėl pavyko laimėti Čempionų lygą (1:1, 5:4 po 11 m baudinių su „Valencia“ – Red.). Tai, kas nutiko 1999-aisiais, buvo ištrinta.
– Kuris titulas per karjerą jums labiausiai įstrigo?
– Esu jų laimėjęs 23 ar 24 (25 ir dar du Šveicarijos čempiono titutus bei šios šalies taurę kaip „Basel“ puolėjas nuo 1972-1975 – Red.).
Bet apie tuos titulus tikrai negalvoju. Gyvenu dabartimi. Kiekviena Šveicarijos rinktinės sėkmė – kaip ir šis dalyvavimas pasaulio čempionate – yra nuostabi.
– Futbole išbandėte visas profesijas: buvote ir žaidėjas, ir klubo treneris, ir komentatorius, ir rinktinės treneris. Kuris darbas labiausiai patiko?
– Žaidėjo. Be jokių abejonių.
– Kodėl?
– Nes tik žaisdamas jauti daugiausiai emocijų. Kai tampi treneriu, jos tampa dar stipresnės, bet suteikia mažiau streso.
O dirbdamas komentatoriumi nejauti jokių emocijų.
– Ar gimstama treneriu?
– Ne. Gimstama futbolininku ir tampama treneriu. Toks buvo mano atvejis.
Futbolas visada buvo mano aistra. Tapau futbolininku, o po dešimties metų karjeros ruošiausi būti matematikos mokytoju.
Bet man reikėjo perlaikyti egzaminus. Tai mane tikrai labai sunervino. Ir viskas baigėsi tuo, kad tapau treneriu.
– Taip aistringai kalbate apie savo profesiją, jog tiesiog sunku patikėti, kad netrukus išeisite į pensiją?
– Bet būtent taip bus po pasaulio pirmenybių. Man jau 65-eri, o liepos 1-ąją sukaks jau šešeri metai, kai vadovauju Šveicarijos rinktinei.
Pradirbęs šešerius metus aš jau pasitraukiau iš „Bayern“ (2004 metais). Tuo metu tai buvo pats pats, kas praleisti 20 metų kitame klube.
Galėjau tapti Vokietijos rinktinės treneriu. Bet neturėjau daugiau jėgų. Tapau profesinio išsekimo auka.
Mano sprendimas pasitraukti tuomet buvo labai logiškas. Taip ir dabar.
– Nejausite jokio gailesčio?
– Be jokios abejonės, norėčiau pamatyti, ką gali pasiekti ši šveicarų karta, kuri pasieks brandos viršūnę po trejų ar ketverių metų.
Bet kartoju – nenoriu daugiau patirti tai, ką išgyvenau 2004-aisiais.
– Ar toks Jūsų apsisprendimas neturės blogos įtakos žaidėjams?
1993-aisiais įspėjau prieš šešis mėnesius, kad iškeliausiu į Dortmundą, bet tai nesukliudė mums su Ciuricho „Grasshoper“ tapti Šveicarijos čempionais.
Panašiai nutiko ir 2008-aisiais, kai su „Bayern“ laimėjome du titulus.
Toks mano sprendimas tikrai nėra minusas rinktinei.
Pasaulio pirmenybės Brazilijoje yra mano karjeros viršūnę.
Su savo žaidėjais ir štabu dabar patiriu labai daug intensyvių akimirkų, nes visa Šveicarija su rinktine sieja daug vilčių.
Gimiau prie pat sienos ir jaučiuosi pusiau šveicaras. Jeigu reikėtų toliau dirbti, jau negalėčiau treniruoti kitos komandos. Mano sprendimas neatšaukiamas. Žinau, kad būsiu susierzinęs, kai viskas baigsis.
Būtent todėl noriu šiame pasaulio čempionate dalyvauti kiek įmanoma ilgiau“.
