Iš 2010-ųjų Pasaulio futbolo čempionato aš labai aiškiai prisimenu du momentus. Nuo vieno iš jų negalėjau atitraukti akių, o į kitą negalėjau net pažiūrėti.
FNB stadione stebėjau finalines čempionato rungtynes tarp Ispanijos ir Olandijos rinktinių. Jos labai įtemptos. Jose buvo visko – ir pykčio, ir šiurkštaus žaidimo. Keista, tačiau dažniausiai finalinėse rungtynėse komandos nedemonstruoja gražaus futbolo.
Dažniausiai įdomiausios rungtynės vyksta ketvirtfinaliuose ar net ankstesnėse turnyro stadijose, tad stebėti finalą per televiziją turėjo būti ypatingai sudėtinga. Stadione tvyrojo bendra įniršio nuotaika – mes rėkėm, trypėm, laikėmės susiėmę už galvų ir jautėmės tarsi Olandijos rinktinės žaidėjai, teisėjas Howardas Webbas ir net pats Dievas mus girdi. Tačiau tada Andresas Iniesta prasiveržė pro priešininkų gynybą, įmušė lemiamą rungtynių įvartį ir padovanojo Ispanijai Pasaulio čempionų titulą. Dar niekada nesu to pajutęs – visi aistruoliai masiškai apsiramino, atsipalaidavo ir tiesiog buvo euforijoje. Čempionatas baigėsi. Ir mes visa tai matėme, tai nutiko visų mūsų akyse.
Visą naktį vaikščiojant aplink miestą aš mačiau šypseną ant aistruolių iš viso pasaulio veidų – iš El Salvadoro, iš Haičio, iš Airijos ir, žinoma, iš Jungtinių Amerikos Valstijų (jų vis tik Pietų Afrikoje buvo daugiausiai). Tos šypsenos tarsi sakė “Negaliu patikėti, kad aš esu Pasaulio futbolo čempionato finale!” Jausmas buvo išties nerealus - tą trumpą akimirką, visi mes, esantys stadione, buvome atsidūrę pačiame pasaulio centre.
Pasaulio futbolo čempionatas yra pats didžiausias spektaklis per visą žmonijos istoriją. Joks renginys nėra pritraukęs tokios didelės žiūrovų auditorijos, kaip 2010-ųjų finalas.
Nors olimpinės žaidynės paremtos panašiu principu, jų išbarstyta struktūra negali prilygti Pasaulio futbolo čempionatui, kurio metu visą mėnesį žmonės būna prikaustyti prie televizijos ekranų ir tiesiog alsuoja futbolu. Pačios futbolo savybės garantuoja dramą, kuri visada būna apipinta didvyriškumu, tragedija, neteisingais rungtynių arbitrų sprendimais ir itin greitai besikeičiančiu tempu.
Tačiau akimirkai praėjus galima teigti, kad žmonių manija paremta Pasaulio futbolo čempionatu yra labai keista, netgi iracionali. Futbolas, kaip ir visi kiti žaidimai, susideda iš įvairių taisyklių. XIX amžiuje, Anglijoje mokytojai ir mokiniai sukūrė šio sporto taisykles ir tik 1863 metais jos buvo oficialiai patvirtintos bei įsikūrė pirmoji futbolo asociacija (viena teorija teigia, jog žodis futbolas (angl. soccer) atsirado iš žodžio asociacija deformacijos). Net trys labai skirtingi žaidimai – regbis, futbolas ir Amerikietiškas futbolas yra vienos kilmės. Ir šis faktas tik ir parodo, kaip kiekvienam sportui galima pritaikyti panašias taisykles.
Tačiau futbolas yra unikalus tuo, kaip greitai jis išplito ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dauguma sporto šakų dažnai lieka šalies ar regiono ribose (kriketas yra puikus pavyzdys), tačiau futbolas šiai taisyklei nepakluso. XIX amžiaus pabaigoje jis jau buvo žaidžiamas Europoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje ir beveik visoje Afrikoje. Nors ši sporto šaka buvo išrasta Anglijos mokyklose, ji sugebėjo tapti nacionaline daugumoje pasaulio šalių. Kai jis žaidžiamas Senegale, jis atrodo kilęs būtent šioje šalyje. Futbolas yra Vokietijos sportas. Jis yra Argentinos sportas. Ir, žinoma, jis yra Brazilijos sportas. Tiesą sakant, anglai dažnai turi visiems priminti, jog futbolą išrado jie, tačiau dažniausiai šis priminimas yra palydimas žiovuliu ir fraze “taip, taip, mes žinome”. Net ir dauguma Anglijos fanų suvokia, kad tai, jog jie šį sportą išrado, pasaulinėse arenose tai naudos nepridės.
Pasaulio futbolo čempionatas buvo suorganizuotas jau po Pirmojo pasaulinio karo. Pirmasis šio renginio organizatorius, prancūzas Julesas Rimetas, yra stebėtinai mažai žinomas. Jis buvo panašus į mus visus – nebuvo geras futbolo žaidėjas, tačiau šią sporto šaką labai mylėjo ir ja tikėjo. Jis išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, kuris palietė kiekvieną Prancūzijos miestelį ir nusinešė daugybę jaunų vyrų gyvybių. Netgi yra nuotrauka, kurioje jis stovi šalia juodaodžių kareivių kuopos. Nors 1917 metais į Europą buvo siunčiami juodaodžiai kariai, dėl Jungtinių Amerikos Valstijų noro išlaikyti segregaciją, jiems vadovavo baltaodžiai Prancūzijos piliečiai. Užatlantyje netgi buvo išleisti įsakymai, kurie draudė kuopų vadams bičiuliautis su savo juodaodžiais pavaldiniais. Iš nuotraukos matyti, jog Rimetas atsisakė paklusti šiems nurodymams.
Nors XIX amžiuje futbolas jau buvo plačiai žinoma sporto šaka, jam didžiulę įtaką turėjo Pirmasis pasaulinis karas: kariai iš kolonijinių imperijų atvykę į Europą kariauti, laisvo laiko metu išmoko šį sportą žaisti. Alžyriečiai, kurie kaip kolonijiniai padaliniai kovojo už Prancūziją, namo grįžo su futbolo kamuoliais rankose. Taip pat, dauguma europiečių iš atokesnių vietovių, kurie niekada nebuvo šio sporto išbandę, namo grįžo kaip futbolo mokytojai. Savo ruožtu Julesas Rimetas namo grįžo su svajone: vietoj to, kad jauni žmonės kovotų vienas prieš kitą rankose laikydami ginklus, jie susitiktų futbolo aikštelėje. Tokiu būdu jie galėtų parodyti savo galią besilaikydami tam tikrų taisyklių ir bendraudami universliausia kalba pasaulyje – futbolu.
Rungtynės sukelia kovą – vėliavos ir plakatai skatina bjaurumą, ksenofobiją, skirtingų pusių susipriešinimą, aikštėje, žinoma, tvyroja ir fizinis dviejų komandų susirėmimas. Tačiau rungtynės nėra karas. Taisyklių visada yra laikomasi, netgi tada kai jos atrodo labai neteisingos.
Priešininkai beveik visada vieni kitiems paspaudžia rankas, o net ir po įtemptų rungtynių dažnai apsikabina ir vienas kitą pagiria. O svarbiausia tai, kad žmonės aikštėje nemiršta.
Kai mes nekariaujame, tautų apibrėžimas dažnai tampa labai abstraktus. Mes dalyvaujame rinkimuose, mokyklose mokomės savo šalies istoriją, keliame vėliavas ir giedame himną. Tačiau niekas mums nesuteikia tokios garbės, kaip tiesioginė šalies rinktinės kova su priešininkais futbolo aikštėje.
Taip pat, mes labai retai galime pamatyti, kaip greitai gali pasikeisti mūsų šalies likimas – vienas žaidėjas Pasaulio futbole čempionate gali viską pakeisti. Tuo momentu gali atrodyti, kad viskas – visų mūsų gyvenimai, šalies istorija, atvedė mus į vieno žaidėjo įmuštą įvartį ir iškovotą pergalę. Yra daug pasakojimų, kurie tai tik patvirtina: Diego Maradonos kelias iš skurdo į tą momentą, kai paliesdamas kamuolį ranka, po to koja, išplė6ė pergalę prieš Angliją 1986-ųjų Pasaulio futbolo čempionate, Zinedino Zidano kėlionės iš emigravimo į Prancūziją jaunystėje, kur jis pradėjo žaisti futbolą į didingą momentą, kai jis du kartus 1998 metais galva pasiuntė kamuolį į Brazilijos vartus ir iškovojo pirmąjį pasaulio čempionų titulą. Tokiais momentais žmogus ir tauta tampa vienu. D.Maradona tampa visa Argentina, Z.Zidane'as – Prancūzija. Kryžkelė tarp žaidėjo, lemiamo momento, fanų ir tautos yra tas faktorius, dėl kurio Pasaulio futbolo čempionatas tapo nepamirštamu pasaulinių renginiu.
Žinoma, tokie momentai yra ypatingai reti ir jie turi savo kainą. Visos rungtynės yra labai varginančios ir pusę žmonių rezultatai itin nuvilia, o kartais ir traumuoja. Vyresnioji brazilų karta puikiai prisimena pralaimėjimą Urugvajaus rinktinei 1950-aisias Pasaulio futbolo čempionate, kuris tapo žiauriausiu nutikimu šalies istorijoj XX amžiuje. Prancūzai puikiai prisimena 1982-ųjų pusfinalį, kurio metu Vokietijos vartininkas Haraldas Schumacheris šiurkščiai nokautavo prancūzų gynėją Patricką Battistoną ir paliko jį gulintį be sąmonės, tačiau negavo jokios nuobaudos. Futbolas yra viena žiauriausia kada nors išrasta masinė žmonių kankinimo priemonė.
Man ir daugeliui kitų, labiausiai sukrečianti akimirka įvyko 2010-aisiais, Ganos ir Urugvajaus rungtynių metu. Stebint šias varžybas aš supratau, kad jokia kita priemonė taip žmonių nenukankina, kaip futbolas. Tą naktį apie aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių esančių stadione ir keli milijonai aistruolių prie televizijos ekranų liko be žado.
Dar prieš rungtynes dauguma aistruolių buvo įsitikinę Ganos pergale. Viskas puikiai bei simboliškai sutapo: dar prieš pusšimtį metų Gana pradėjo dekolonizacijos bangą Afrikoje. 1966 metais Ganos prezidentas Kwame’as Nkrumahas nusprendė boikotuoti Pasaulio futbolo čempionatą dėl FIFA politikos, kuri Afrikos, Azijos, Pietų ir Centrinės Amerikos bei Karibų komandoms suteikė labai mažai teisių. Sėkmingas boikotas buvo ilgo proceso pradžia, kuris Afrikos šalims išreikalavo daugiau pagarbos ir baigėsi Pietų Afrikos dalyvavimu 2010 metų turnyre. Ganos patekimas į čempionato pusfinalį ir tapimas pirma Afrikos komanda, kuri pasiekė įkvėpiančias aukštumas, galėjo tapti puikiu įrodymu, jog futbolo pasaulyje viskas keičiasi.
Beveik visi, susirinkę stadione, tą vakarą palaikė Ganą. Komandą palaikė visa Pietų Afrika, kurios mylima komanda “Bafana Bafana” buvo eliminuota dar pirmajame etape. Ganos komandą jie pakrikštijo “BaGana BaGana”. Mums einant į stadioną aš stebėjau žmones perkančius Ganos šalikus, kepures ir marškinėlius bei besidažančius veidus Ganos vėliavos spalvomis. Stadiono viduje Juodasias Žvaigždes palaikė vuvuzelų čirpimas. Dar niekada man nebuvo tekę lankytis tokiose viltingose ir energijos kupinose rungtynėse. Tačiau jie pralaimėjo. Net ir dabar negaliu susikaupti ir papasakoti visos istorijos, nes aš rungtynių net nežiūrėjau, bent jau pabaigoje tiesiog nesugebėjau to daryti. Po Luiso Suarezo ranka atremto smūgio ir Asamoaho Gyano neįmušto baudinio paskutinėmis rungtynių minutėmis, kuris būtų Ganos rinktinę išgelbėjęs, prireikė baudinių serijos.
Tą akimirką aš susiėmiau už galvos ir ilgai jos nepaleidau, tarsi širdyje nujausdamas kas įvyks. Kiekvieną kartą, kai Gana pelnė įvartį visas stadionas net drebėjo nuo džiaugsmo šūksnių, o tą patį padarius Urugvajui – nuo kurtinančio švilpimo ir dejonių. Taip pat supratau, kai viskas baigėsi – stadione nusėdo tylos debesis, girdėjosi tik nežymios urguvajiečių pergalės skanduotės.
Be futbolo aistruolių nusivylimo bei nepataisomo neteisingumo aikštėje, kurį stebėjau tą vakarą, Pasaulio futbolo čempionatas turi dar didesnę kainą. XXI-ajame amžiuje investicijos ir išlaidos siekiant suorganizuoti šį renginį tapo astronominės. O kai jis organizuojamas tokiose šalyse kaip Pietų Afrikos Respublika ar Brazilija, kuriose infrastruktūra yra opi problema, rezultatas gali būti katastrofiškas.
Būtų be galo sunku šiandien įsivaizduoti, kad kadaise FIFA buvo maža organizacija įsikūrusi Ženevoje, kurios tikslas buvo kas kelerius metus suorganizuoti futbolo turnyrą. Šiam tikslui pasiekti buvo rašomi laiškai ir užklausos įvairių šalių futbolo asociacijoms bei ieškoma organizatorių ir rėmėjų. Daug pinigų jie neišleisdavo, tačiau daug ir neuždirbdavo. Visa tai drastiškai pasikeitė, kai už FIFA vairo stojo brazilas Joao Havelange’as, kuris tapo pirmuoju FIFA vadovu ne iš Europos. J.Havelange’as siekė kuo labiau organizaciją išplėsti ir įgyti kuo daugiau galios. Jis tai darė stiprindamas ryšius su naujomis organizacijos narėmis - neseniai nepriklausomybę įgavusiomis Afrikos valstybėmis.
Šioms šalims prisijungimas prie FIFA prilygo tapimu Jungtinių Tautų narėmis. Taip jos siekė parodyti savo egzistavimą pasaulyje. Prezidentu J.Havelange’as buvo išrinktas 1974 metais. Už jį balsavo dauguma Afrikos valstybių, o mainais jis prižadėjo organizacijos paramą plėtojant vietos infrastruktūrą ir federacijų veiklą. Afrikos blokas įrodė savo galią 1960-aisiais ir 1980-aisiais, kai sėkmingai pagrasino pašalinti Pietų Afrikos Respubliką iš FIFA organizacijos jeigu jie nepritars į pasaulinius turnyrus siųsti rinktinių sudarytų iš kelių rasių žaidėjų. FIFA labai greitai tapo tarptautine ir netgi politine organizacija.
Dar tais pačiais dešimtmečiais FIFA surado būdų užsidirbti vis daugiau pinigų –televizijos teisių už jų organizuojamus renginius kaina augo kasmet. FIFA, sekdama pasaulio sporto kultūros pavyzdžiu, pagrindinį komandų pelno šaltinį įvardino ne už parduotus bilietus, o už rungtynių transliavimo teises. O didėjantis televizijos stočių privatizavimas 1980-aisiais ir 1990-aisiais pajamų srautų kiekį tik išplėtė. Silvio Berlusconis Italijoje sugebėjo suvienyti televizijos, futbolo ir politikos galią, kuri pakeitė šalies kultūrą ir institucijų veiklą.
Galima sakyti, kad FIFA pasielgdama taip pat tapo tarsi Frankenšteino monstro organizacija. Ji yra dalinai tarptautinė organizacija, kuri turi daugiau narių, nei Jungtinės Tautos, bei didžiuojasi savo tarpe turėdama tokias valstybes kaip Palestiną, Naująją Kaledoniją ir Velsą. Tačiau ši organizacija administruoja ir didžiules pinigų sumas. Ir būtent dėl to ji tapo tokia galinga, kad gali nurodinėti nacionalinėms vyriausybėms, priversti jas pripažinti teisinį ir geografinį suverenitetą, mainais suteikdama teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą.
Sąlygos kurias FIFA pateikia turnyrą siekiančioms suorganizuoti šalims ganėtinai paprastos: šalys turi pačių išlaidomis pastatyti stadionus, kurie turi atitikti specialius FIFA reikalavimus ir tada joms yra suteikiama teisė rengti čempionatą.
Žinoma, kai Pasaulio čempionatas vyko JAV, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje bei Vokietijoje, FIFA organizacijos valdingumo neprireikė, nes šalys jau turėjo puikius stadionus, transporto infrastruktūras. Tačiau didžiosiose šalyse kartais iškildavo ir nesklandumų, tokių kaip mokesčių mokėtojų nepasitenkinimas statant Prancūzijos stadioną 1998 metų Pasaulio futbolo čempionatui. Nors didžioji dalis ilgą laiką reiškė savo nepasitenkinimą pasiruošimo turnyrui keliamais nepatogumais, jau po kelių savaičių jie visi pasipuošę savo šalies spalvomis gatvėse šventė pergalę – tai buvo didžiausias prancūzų pasiekimas nuo Paryžiaus išlaisvinimo nuo vokiečių represijos 1944-aisais.
Tačiau 2010-ųjų pasaulio futbolo čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje pakėlė vietos gyventojų antagonizmą į aukštesnį lygį. Didelės vyriausybės lėšos buvo skirtos naujų stadionų statyboms ir tai skatino korupciją. FIFA nustatytos taisyklės vietos prekeiviams turnyro metu trukdė užsidirbti tiek, kiek jie planavo. Iki dabar FIFA organizacijai priklauso teisės į visus Pasaulio čempionato prekės ženklus, įskaitant ir “Brazil 2014”, ir oficialaus turnyro kamuolio dizainą. Pietų Afrikos Respublikoje jie leido smulkiems verslininkams prekiauti savo produkcija šalia stadionų esančiose erdvėse. Kadangi žmonės eidami į stadioną ar iš jo nori pasipuošti savo šalies ar komandos, kurią bent tą vakarą palaiko, atributika, smulkieji verslininkai tikrai turėjo ką jiems pasiūlyti – kol kas FIFA dar neturi teisių į šalių nacionalinę atributiką.
Nors Konfederacijų taurės metu Brazilijoje vyko itin daug intensyvių protestų, bet FIFA gali susidurti su dar didesniais iššūkiais. Daugelis Pasaulio čempionatų buvo nudažyti politiniu atspalviu – 1934 metais Italijoje ir 1978 – Argentinoje tuometiniai diktatoriai naudojosi šiuo renginiu siekdami žmonėms perteikti jų valdymo privalumus, 1998 metais daugiatautės Prancūzijos rinktinės pasirodymas paskatino naujo, tolerantiško šalies etapo pradžią, o 2006 metais buvo viešinami seniai uždrausti nacionalistiniai simboliai.
Tačiau dar niekada pasaulio čempionatas nėra tapęs masinių protestų scena.
Iš dalies, tai gali nutikti dėl to, kad FIFA pagaliau surado savęs vertą varžovą. Ši organizacija kartais elgiasi taip, lyg tarptautinis futbolas priklauso tik jai. Tačiau jeigu pasaulyje yra bent viena šalis, kuriai futbolas priklauso, tai – Brazilija. Niekas jų negali apkaltinti nepagarba šiam sportui. Netgi atvirkščiai, nemažai brazilų apkaltino FIFA korumpuotu futbolo federacijos darbu ir bandymu monopolizuoti, netgi pasisavinti, tikrąjį futbolo grožį. Pasaulio čempionatas Brazilijoje gali tapti ideali vieta santykiams išsiaiškinti.
Žinoma, prognozuoti, kas gali įvykti, yra pavojinga. Gali būti, jog praėjusios vasaros protestai nesikartos, nes FIFA dar labiau lieps sustiprinti saugumo lygį aplink stadionus.
Tačiau nei FIFA, nei Brazilijos vyriausybė negali nuspėti, kaip elgsis šalies piliečiai ir jeigu susiburs socialinis judėjimas, jį sulaikyti bus itin sudėtinga. O stadionai apsupti tankų ir šarvuočių bei ašarinių dujų tvaikas tikrai neparodys tikrojo futbolo čempionato veido. Tai būtų tikras košmaras FIFA organizacijai. Šių metų turnyras gali tapti žmonių apsisprendimo laiku, kai išaiškės ar futbolas išlieka pasaulį vienijantis sportas, ar jis vis tik tapo turtuolių pasipelnymo šaltinis. Šalies vyriausybė taip pat supras ar pinigai išleisti turnyro organizavimui buvo panaudoti teisingai. Gal vis tik vertėjo juos investuoti į šalies mokslo plėtrą ar transporto sistemą?
Kaip futbolo aistruoliai turėtų reaguoti į tai, kaip jų mylimą sportą administruojančios organizacijos su jais elgiasi? Kaip mums derėtų elgtis su korupcija, absurdiškomis investicijomis, neteisingomis rungtynių baigtimis ar baime, jog bet kada žiūrovams gali sustoti širdis? Galima futbolą tiesiog pamiršti. Tai padaryti aš mėginau jau ne kartą. Galima į jį pradėti žvelgti pragmatiškai. Tačiau pasąmonėje visada liks “Liverpool” komandos trenerio Billo Shankly’o žodžiai: “Kai kurie žmonės tiki, jog futbolas yra gyvenimo arba mirties klausimas ir aš jais esu labai nusivylęs. Aš galiu jus patikinti, jog futbolas yra žymiai svarbiau.”
Sprendimas, kuris dabar atrodo geriausias, turi dvi puses. Fanai turi būti tikrais piliečiais, turi suprasti ir kritikuoti būdus, kaip FIFA ir nacionalinės federacijos dabar organizuoja tarptautinius turnyrus, bet turi prisiminti, kad šis sportas yra visų mūsų. Jis yra skirtas mums.
Ir mes turime teisę reikalauti, kad jis būtų teisingas, švarus, toks, kokį įsivaizdavo pasaulio čempionato įkūrėjas Julesas Rimetas. Asmeniškai aš, kaip aistruolis, tikiu, kad tokie momentai, kaip paskutinės dešimt rungtynių tarp Ganos ir Urugvajaus minučių, kai Juodosios Žvaigždės pirmavo vienu įvarčiu ir visi stadione ir prie televizijos ekranų tikėjo, jog Afrikos komanda pirmą kartą istorijoje gali patekti į pasaulio čempionato pusfinalį, iš tiesų parodo futbolo grožį. 2014-aisais mes visi vėl tapome piligrimais ir keliaujame po pasaulio futbolo čempionatą, nes tikime, kad išvysime tas akimirkas, kurios suteikia vilties ir kurios šiame pasaulyje nutinka itin retai.
Parengė Julius Sarapinas
