Šiandieną jis tiki, kad Brazilija gali laimėti 2014 metų pasaulio čempionatą. Tuo tiki visi brazilai – juk turnyras vyksta jų namuose.
Tačiau Pele pamena 1950-uosius, kai Brazilija be problemų žengė į finalą ir gavo antausį – Urugvajus laimėjo 2:1. „Maracanazo“ - taip pavadinta ta diena, kai brazilai pralaimėjo legendiniame Marakanos stadione. Šių metų čempionato finalas irgi vyks jame.
- Po 64-erių metų į pertraukos pasaulio čempionatas sugrįžo į Braziliją. Ką geriausiai pamenate iš 1950-ųjų, kurie nebuvo saldžiausi?, - fifa.com paklausė Pele.
- Yra daugybė nuostabių prisiminimų iš futbolo gyvenimo, bet pirmasis jų – tas pasaulio čempionato pralaimėjimas. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau verkiantį tėvą. Ir viskas – dėl to pralaimėjimo. Aš buvau devynerių ar dešimties. Sėdėjau šalia jo prieš radijo imtuvo. Paklausiau: „Kodėl tu verki, tėti?“. Jis atsakė: „Brazilija pralaimėjo pasaulio čempionatą.“
Šis vaizdinys man primena 1950-uosius. Bet Dievas man buvo geras, nes po aštuonerių metų aš buvau Švedijoje ir iškovojau trofėjų. Žaidžiau ketveriuose turnyruose ir laimėjau tris. Tarp jų – ir 1970-ųjų pasaulio čempionatas. Galiu drąsiai sakyti, kad Dievas man grąžino skolą.
- Esate sakęs, kad tas momentas, kai matėte verkiantį tėvą, padarė įtaką jūsų karjerai. Gal galite apie tai papasakoti daugiau?
- Mano tėvas taip pat buvo futbolininkas. Tą dieną buvau su trimis ar keturiais draugais, kurie buvo jo komandos žaidėjų vaikai. Tuomet nebuvo televizijos, tad jis pakvietė visus prie radijo. Mes mažieji patraukėme žaisti į gatvę. Pamenu, kad tuomet buvo daug žmonių, kažkas vyko. O popiet viskas staiga nurimo. Buvo mirtinai tylu. Mes nuėjome namo, kad pažiūrėtume, kas nutiko.
Tada ir pamačiau, kad mano tėvas verkia, nes pralaimėjome. Dar juokaudamas pasakiau: „Neverk, aš tau laimėsiu tą trofėjų.“ Tai pasakiau, nes nežinojau, ką daugiau daryti, bet po aštuonerių metų aš buvau rinktinėje ir laimėjau titulą.
- Kaip tas patirtas šokas, kai pralaimėjote Urugvajui, paveikė šalį?
- Buvau dar tik berniukas ir pirmą kartą išvydau tiek daug nuliūdusių žmonių. Nemažai jų verkė. Girdėjau, kad keletas žmonių mirė nuo širdies smūgio. Buvau jaunas, bet pamenu tą liūdesį ir sunkų jausmą. To užmiršti neįmanoma.
- Jeigu būtumėte gimęs anksčiau ir žaidęs tame pasaulio čempionate. Ar vadinamasis „Maracanazo“ būtų įvykęs?
- Geras klausimas (juokiasi). Visada nori, kad visiems būtų kuo geriau ir jeigu aš galėčiau rinktis, būčiau paprašęs Dievo leisti gimti anksčiau, kad padėčiau Brazilijai užkirsti kelią tam įvykiui.
- Tą vakarą brazilų vartininkas Moaciras Barbosa sulaukė daugybės kritikos, kad leido Alcidesui Ghiggia įmušti pergalingą įvartį. Ar pamenate?
- Skaičiau interviu su juo. Jis sakė, kad žmonės jį dėl to įvarčio nukryžiavo. Jis sakė: „Žaidžiau daug tarptautinių rungtynių, mes į tą finalą patekome ir dėl mano atremtų smūgių, bet dabar žmonės mane kaltina dėl vieno praleisto įvarčio.“ Užjaučiu jį dėl to, bet toks gyvenimas. Deja, bet sirgaliai gali būti labai emocingi ir jie nori tik pergalių. Kartais po pralaimėjimų sulauki kritikos. Tiesiog taip yra.
- A.Ghiggia – žmogus, pravirkdęs jūsų tėvą – dalyvavo 2014 metų pasaulio futbolo čempionato burtų ceremonijoje. Koks jausmas su juo susitikti?
- Esu jį matęs ir anksčiau. Gal kokius du ar tris kartus. Žinoma, pasikalbėjome apie tas rungtynes, prisiminėme istoriją. Jis man sakė, kad nei jis, nei jo komandos draugai netikėjo, kad gali įveikti mūsų komandą. Brazilija tada buvo geriausia komanda. Jis man sakė: „Mums tai buvo stebuklas. To nesitikėjome.“ Tiesą sakant, mes, brazilai, taip pat to nesitikėjome.
- Po aštuonerių metų pats laimėjote trofėjų. Kokei prisiminimai iš tų laikų?
- Tai buvo kitas siurprizas. Kai žaidėme turnyre Rio de Žaneire, man buvo penkiolika ir mūsų ekipa buvo sudaryta iš „Santos“ ir „Vasco da Gama“ futbolininkų. Sužaidėme porą tarptautinių mačų Marakanoje ir rinktinė nutarė pasirinkti mane. To aš nesitikėjau.
Tai buvo staigmena ne tik man.
- Palyginkite savo triumfą pirmajame 1958-ųjų pasaulio čempionate ir paskutiniajame 1970-aisiais?
- Man nėra sunku atsakyti. Esu žaidęs keturiuose pasaulio čempionatuose ir mums pasisekė, kad laimėjome tris. Visi klausia, ar buvo sunku žaisti, kai buvau septyniolikos. Galiu pasakyti, kad tada viskas ko norėjau – priklausyti komandai. Tai buvo tarsi svajonė. Mes laimėjome, bet aš nenešiau ant savo pečių jokios atsakomybės.
1970-aisiais buvo mano pikas. Turėjome nuostabią komandą ir tai buvo mano paskutinis pasaulio čempionatas. Ir kai aš lyginu su pirmuoju, kur neturėjau patirties, galiu sakyti, kad Meksikoje viskas vyko rimčiau. Turėjome fantastišką sudėtį ir visi tikėjosi mūsų pergalės. Dėl to aš net drebėdavau. Labai nervinausi, jaučiau didelį spaudimą.
Gal žmonės užmiršo, bet politinė situacijoje Brazilijoje nebuvo gera, tad paprasčiausiai visi jautėme, kad dabar turime laimėti. Toks buvo skirtumas. Ačiū Dievui, kad sugebėjome laimėti.
- Laikas bėga greitai...
- Tai neįtikėtina. Bet mane labiausiai žavi tai, kaip keitėsi ir progresavo žiniasklaida. Mes neturėjome televizoriaus ar naujųjų technologijų 1958-aisiais. Aš pamenu, kad norėjau paskambinti savo tėvui ir pasakyti jam, jog laimėjau pasaulio čempionatą. Dėl to turėjome Švedijoje keliauti į traukinių stotį. Sakiau jam: „Tėtuk, laimėjome pasaulio čempionatą.“ O jis atsakė: „Nemačiau, bet klausiausi“.
Tad pokyčiai – dideli. Šiandieną futbolininkai muša įvarčius ir per kameras siunčia bučinius.
- Yra daug vaizdo medžiagos iš 1970-ųjų. Ar žiūrite?
- Kartais pažiūriu. Tai darau, nes dabar prieinama daug įrašų ir tai rodo televizija. Prisipažinsiu, kad visada pradedu verkti. Kai pamatau tuos žaidėjus, palaikančius sirgalius ir save, užpuola emocijos. Esu jautrus vyrukas.
- Neseniai esate sakęs, kad nenorėtumėte, kad jūsų vaikai pamatytu jus verkiantį, kaip nutiko jums. Kaip manote, kas šįkart turi potencialo tapti A.Ghiggia? Lionelis Messi? Luisas Suarezas?
- Atsiprašau, bet viliuosi, kad niekas to nepakartos. Mes norime, kad Brazilija turėtų gerą čempionatą, pasiektų finalą ir jeigu įmanoma, laimėtų titulą. Nenoriu prisiminti, kas nutiko 1950-aisiais. Turiu tikėti, kad pergalė įmanoma. Futbolas tarsi didelė dėžė, pilna siurprizų, tad ne visada laimi geriausia komanda. Pažiūrėkite į 1982-uosius. Brazilija turėjo geriausią komandą, bet pralaimėjo italams ir iškrito. Nenoriu galvoti, kaip vystysis mačai Brazilijoje. Noriu būti pozityvus ir galvoti, kad laimėsime. Tuo aš tikrai noriu tikėti.
