Šeštą pasaulio čempionatą komentuojantis T.Meškonis pirmenybių metu vengia skaityti komentarus ir netgi rečiau naudoja socialinius tinklus.
Tokį įprotį televizijos balsas suformavo dar prieš dešimtmetį.
„Vertingų patarimų ir pastabų gali atrasti tarp šimto „Meškonis – idiotas“. Todėl kad būtų ramiau, komentarų neskaitau“, – bendraudamas su lrytas.lt žurnalistu juokėsi T.Meškonis.
Jis stebisi, kad realybėje futbolo aistruoliai į akis kritiką išsako tik labai retai.
Tuo tarpu nuolat besipiktinantiems komentatoriams T.Meškonis turi labai paprastą išeitį.
„Jei žmogui atrodo, kad Meškonis ar kas kitas šneka nesąmones ir neįmanoma jo klausyti, kas jam trukdo komentuoti geriau?“ – sėsti į komentatorių vietą siūlė T.Meškonis.
Apie komentatorių darbo subtilybes ir spaudimą virtualioje erdvėje – lrytas.lt interviu su T.Meškoniu.
– Jautriai reaguojate į kritiką internete?
– Nuo 2004-ųjų Europos čempionato ar 2006 metų planetos pirmenybių turiu nusistatymą, kad čempionato metu nelandžioju nei po komentarus, nei aktyviai naudojuosi socialiniais tinklais, kur kartais išlenda visokios informacijos. Komentarų jau seniai neskaitau. Ir be komentatorių yra kas pasako, ką darau blogai. Gaunu žinučių ir iš to paties Nerijaus Kesmino, kitų kolegų, artimųjų, kurie pasako daugiau nei kritikai. Nes internete yra taip – gali rasti vertingų patarimų ir teisingų pastabų, bet jos būna tarp šimto žinučių, kad T.Meškonis yra „gaidys“ ar „idiotas“ (Juokiasi.). Todėl kad būtų ramiau, komentarų neskaitau.
– Ar gatvėje tenka išgirsti pastabų?
– Tame ir reikalas, kad į akis pasako tik vienas kitas. Nei aš labai grėsmingai atrodau, nei ką (Juokiasi.). Visada padėkoju už pastabas. Visko pasitaiko. Kai kurie yra pasakę, kad geriau nekomentuočiau varžybų ir panašiai. Bet šitą klausimą sprendžia televizijos vadovai. Pats tikrai prie televizijos nesitrinu ir nesiprašau būti priimamas. Iš šalies kritikos ir pastabų gauname pakankamai.
– Nesiūlote kritikams patiems išbandyti komentatorių kėdę?
– Anksčiau vykdavo komentatorių konkursai, kur žmonės galėdavo pasibandyti. Niekas žmonėms netrukdo ateiti ir pasisiūlyti komentuoti rungtynes. Dabar nebe tie laikai, kai jaunus komentatorius televizija tiesiog smaugdavo. Jei žmogui atrodo, kad Meškonis ar kas kitas šneka nesąmones ir neįmanoma jo klausyti, kas jam trukdo komentuoti geriau? – Ar sekate rusų ar anglų komentatorių madas?
Klausausi ir vienų ir kitų. Anglai – klasikiniai komentatoriai, nelabai keičiasi. Stebina rusai. Jie komentuoja daug emocionaliau nei jiems buvo įprasta anksčiau. Kitiems iš manęs galbūt trūksta emocijų, bet savęs turbūt nepakeisiu. Toks mano komentavimo stilius. Man patinka brazilų komentatoriai, kurie minutę rėkia „Goool“, tačiau pats taip tikrai nerėkčiau. Jei tai daryčiau, kvailokai atrodyčiau ir sau, ir žiūrovams. Tai jau turi būti įaugę kraujyje.
Kiek man yra tekę matyti, 1998 metais Prancūzijoje brazilų legendinius „Goool“ rėkdavo ne patys komentatoriai, o atskiras žmogus. Jis sėdi visą mačą ir laukia įvarčio. Dabar komentatoriai patys išmoko rėkti „Goool“.
– Vieni emocijų pasigenda, kitiems jos nepatinka. Kaip įtikti žiūrovams?
– Per pasaulio čempionatą tai padaryti sunkiausia. Stengiuosi nekreipti dėmesio, nes visiems neįtiksi. Planetos pirmenybės išsiskiria tuo, kad yra daug žmonių, kurie futbolą žiūri tik per pasaulio čempionatus. Todėl transliaciją gali įsijungti kaimo močiutė ar moteris, vyrų kompanija, ne tik tie tikrieji futbolo fanatikai. Todėl surasti viduriuką, kad tikti ir tiems, ir kitiems, beveik neįmanoma.
Manau, kad nieko baisaus, kad pakartosiu tą informaciją, kurią futbolo fanatikai jau buvo girdėję prieš 15 metų. Nes jų yra nedaug, o daugybė žmonių nėra girdėję tam tikrų dalykų. Sunkiausia nepabėgti per toli nuo įvykių aikštėje ir nepradėti pasakoti, kaip aš pajuokauju, kas su kuo miega. Ne visada tai pavyksta. Bet jei kalbėsi tik apie rungtynes arba užkulisinius dalykus, kritikuos arba vieni, ar kiti. Kritikos visada bus.
– Kaip tobulėti komentatoriui? Ar tai jau įgimtas dalykas?
– Galima tobulinti viską – ir savo kalbą, ir tempą. Gali keisti ir rungtynių komentavimo scenarijų. Jei esi išsiblaškęs, gali pajausti, kad kažkas tau nepavyksta. Viskas gali paaiškėti jau po pirmųjų pasisveikinimo su žiūrovais žodžių ir sakinių.
Man sunkiausia komentuoti pirmąsias 2-3 rungtynes. Tenka komentuoti tai krepšinį, tai rankinį, kas kelis metus – futbolo čempionatą, kartais – Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes. Man reikia dienos ar dviejų įsivažiuoti, priprasti.
Tuomet pradedi geriau pažinti žaidėjus, komandas. Tas pats būna su lengvąja atletika, kurią tenka komentuoti kas dvejus metus – pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse.
Pirmosiomis dienomis būna baisu. Mums už komentavimą tiek nemoka, kad sėdėčiau ir keturis metus ruoščiausi komentuoti lengvąją atletiką. Juk kitą kartą manęs gali net nepakviesti komentuoti varžybų. Pradžioje turi susidėti krūvą informacijos, bet 3-4 dieną pajauti, kad viskas paprastėja. Žaidynių pabaigoje jau jauti malonumą, nes viską puikiai atsimeni.
Bet kai koks nors čempionatas baigiasi, net apima liūdesys. Žinai, kad visa surinkta informacija išplauks iš galvos, o kitame čempionate vėl viską reikės pradėti iš naujo.
Lietuva nėra „Eurosport“. Būna žmonių, kurie sako, kad „o, kaip per „Eurosport“ gerai komentuoja lengvąją atletiką ar dviračių lenktynes. Bet ten juk sėdi žmonės, kurie ištisus metus komentuoja tik vienos sporto šakos varžybas. Lietuvoje galimybių taip dirbti neturime.
– Kaip turite komentuoti rungtynes, kad nustūmęs mikrofoną į šalį jaustumėtės darbą atlikęs bene idealiai?
– Kad užtektų emocijų ir surastum auksinį viduriuką tarp informacijos pateikimo ir neatitrūkdamas nuo įvykių aikštėje. Būna, kad kai nukrypsti į šoną, kaip tyčia tuo metu aikštėje pavojingas momentas. Pasitaiko, kad pavėluoji arba turi nutraukti pasakojimą. Tačiau kai viskas susideda į vieną krūvą, išeina beveik idealus komentavimas.
– Kuo čempionatas Brazilijoje jums skiriasi nuo ankstesnių?
– Man dar neteko dirbti tokiomis sąlygomis. Fizine prasme, čempionatas varginantis. 1994 metais teko komentuoti planetos pirmenybes Amerikoje, bet tikrai neatsimenu, kad būtų tekę baigti darbus 3 val. nakties, o kol grįžtu namo, užmiegu, jau ateina ir 5 val. ryto. Atrodo, dirbęs ir ne vienoje olimpiadoje, bet krūvis – tikrai nemažas.
– Kaip kovojate su nuovargiu?
– Kiek pavyksta, ryte stengiuosi ilgiau pamiegoti. Bet organizmas su laiku pats prisiderina. Esu žmogus-pelėda. Paprastai naktiniai darbai manęs nevargina, man sunkiau atsikelti anksti ryte. Tačiau dvi transliacijos per vakarą vargina. Kažkada net sutapo, kad tą pačią dieną dar turėjau komentuoti ir rankinio varžybas. Po pirmų trijų dienų buvo labai sunku, bet organizmas prisitaikė. Pradėjau gyventi nauju režimu ir po truputį lengvėja. Labai laukiau aštuntfinalių, nes tuomet teks komentuoti tik po vieną mačą per dieną.
– Kaip atrodo jūsų diena pasaulio čempionato metu?
– Jei naktinės varžybos baigiasi 3 val., namo grįžęs 3 val. 30 min. iškart neužmigsi. Pasėdi, kažką pasikrapštai, padarai ir eini miegoti 4-5 val. Pamiegu iki 11 val. ir einu į darbus. Dar turiu ir kitų darbų radijuje, dirbu boulingo klubo vadybininku. Po visko ruošiuosi rungtynėms, pasirankioju informacijos. Įsibėgėjus čempionatui lengviau. Daugiausia informacijos reikia prisirinkti pirmosioms rungtynėms, o čempionato metu ją gali tik papildyti.
– Kaip vyksta jūsų pasiruošimas rungtynėms?
– Kažką esi pasidaręs iš anksto, o kai komentuoji tos pačios komandos rungtynes, jau esi susidaręs didesnį įspūdį. Sunkiau būna su mažiau matytomis komandomis, kur nežinai, kuriose pozicijose žaidžia futbolininkai. Parašyta, kad gynėjas, bet jis gali žaisti kad ir atakuojančiu saugu. Todėl reikia arba gerai žinoti, kur jis žaidžia, arba pamatyti pačiam. Įsibėgėjant čempionatui darosi lengviau. Dar taip pat landžioju po internetą ir ieškau papildomos informacijos, trenerių komentarų.
– Ar pasitaikė rungtynių, kurias buvo sunku komentuoti?
– Dažniausiai tai sutampa su dviem naktiniais susitikimais. Ypač, kai naktinis mačas neįdomus. Iki šiol visi nuobodžiausiu čempionato maču visi laiko Nigerijos ir Irano dvikovą. Rusijos ir Pietų Korėjos rungtynės man taip pat paliko nekokį įspūdį.
Kai pirmojo kėlinio viduryje tavo turimi informacijos resursai jau išsemiami, pats pajunti, kad mačas yra nekoks. Palyginimui, įtemptose rungtynėse panaudoji toli gražu ne visą paruoštą informaciją, nes reikia pasakoti apie svarbius įvykius aikštėje. O geriausia, kai pirmasis mačas nuobodesnis, bet naktinis linksmesnis.
– Kaip suktis iš situacijos, kai juntate, kad mačas visiškai neįdomus, o informacijos rezervai išseko?
– Bandai ieškoti dar papildomos informacijos, kažką atsiminti. Jau prieš rungtynes gali nuspėti, kada mačas gali būti neįdomus žiūrovui. Jau turėjau tokią nuojautą, kad Nigerijos ir Irano ar Rusijos ir Pietų Korėjos rungtynės gali būti nelabai įdomios. Tai nujausdamas prisirinkau daugiau informacijos.
– Kaip jūsų komentavimas pasikeitė per tuos šešerius pasaulio čempionatus?
– Net nežinau. Kartais atrodo, kad anksčiau turėjau ydą pasakoti apie tai, kas vyksta šalia rungtynių. Kartais pamesdavau rungtynes ir svarbiausius įvykius aikštėje. O dabar stengiuosi papildomą informaciją išmesti tada, kai parodo tam tikrą žaidėją ar mačo metu susidaro pauzė. Į eterį stengdavausi išpasakoti viską, ką turėdavau. Dabar save prilaikau. Stengiuosi organiškiau į svarbiausius įvykius įmesti papildomą informaciją. O kaip man tai pavyksta padaryti, spręsti ne man.
