- Įdomu sutikti brazilę Lietuvoje per pasaulio futbolo čempionatą. Papasakokite, ar būdama čia žiūrite visas rungtynes?
- Na, atvirai pasakius, nesu visiškai pamišusi dėl futbolo (juokiasi – red. past.). Žiūriu tik tarptautines rungtynes, labiausiai mėgstu pasaulio ir Europos čempionatus. Tačiau atvykusi čia dar nemačiau nei vienų rungtynių. Net gėda! Mane labiau domino miestas, be to, norėjau susipažinti su kitais čia atvykusiais studentais. Tačiau nuolat rašiau savo draugams, klausdama, kaip sekasi mūsų komandai. O jie vis dar atsako – puikiai.
- Kurią komandą įvardintumėte kaip pavojingiausią Brazilijos varžovę?
- Na, nemanau, kad šį kartą brazilai žaidžia jau taip gerai (juokiasi – red. past.). Manau, kad visos čempionate tiek jau pasiekusios komandos yra geros. Galbūt išskirčiau Vokietijos komandą. Ji ypatingai gera.
- Papasakokite apie futbolo fenomeną Brazilijoje. Tikriausiai jį žaidžia visi, visur ir visada.
- Situacija labai panaši kaip čia pas jus su krepšiniu. Brazilijoje visi berniukai žaidžia futbolą. Mokykloje ir po mokyklos. Visi turi savo mėgstamiausią komandą, nes kiekvienas miestas, net ir visai mažas, turi jų bent po vieną. Dažniausiai rungtynės vyksta savaitgaliais ir trečiadieniais, tad pirmadieniais ir ketvirtadieniais visi visur kalba tik apie futbolą. Dalinasi pastabomis, juokais ir emocijomis, stengiasi visaip pašiepti pralaimėjusią komandą.
- Galima sakyti, kad futbolas sujungia žmones?
- Taip. Jeigu esi Brazilijoje ir nežinai, kaip pradėti pokalbį ar susirasti naujų draugų – paklausk apie futbolą. Šiai temai abejingų nebus.
- Iš arti matėte visą pasiruošimą pasaulio futbolo čempionatui. Gal žinote kažką tokio, ko nežinome mes?
- Stadionas, kuriame vyko čempionato atidarymas, yra visai netoli mano namų. Gyvenu toli nuo miesto centro, ta vieta nėra populiari, kažkuo įžymi ar lankoma turistų. Žmonės labiau mėgsta turtingus rajonus, miesto centrą, tad dėl tokio sprendimo buvo nemažai skundų. Tačiau šio rajono žmonės buvo labai laimingi. Jie džiaugėsi, kad dabar turės kuo didžiuotis. Nesvarbu, kad dažnas negalės į jų nueiti, nes daugeliui bilietai į rungtynes yra per brangūs. Nežinau ar taip vyksta ir kituose San Paulo rajonuose, tačiau čia, ypač sekmadieniais, žmonės susirenka gatvėse, nusiperka dažų ir nudažo jas visas Brazilijos vėliavos spalvomis. Prikabina gausybę vėliavėlių. Visa gatvė būna tarsi viena didelė šeima. Kuomet vyksta varžybos, žmonės renkasi vieni pas kitus, kepa kartu mėsą. Būna tikra šventė!
- Ar futbolo gerbėjai Brazilijoje draugiški? Ar nepasitaiko rimtesnių konfliktų?
- Netgi tie žmonės, kurie paprastai nesidomi futbolu, per pasaulio čempionatą tampa labai karštais sirgaliais. Jie domisi komandomis, gali išvardinti žaidėjus, kas, kur ir kaip žaidė, kur kam pasisekė ar kas kada nepataikė į vartus. Tačiau nepasakyčiau, kad jie taptų agresyviais ar aršiais. Taip, kartais žmonės stadionuose elgiasi ne itin gražiai. Jie švilpia, šaukia, šaiposi iš varžovų himno. Toks elgesys nepriimtinas daugeliui brazilų. Socialinėje medijoje dažnai skundžiamasi tokiu elgesiu, gėdijamasi jo. Tačiau per pasaulio futbolo čempionatą visi yra draugiški, ypač su svetimšaliais kitų komandų sirgaliais. San Paule gyvena daugybė imigrantų. Tad visi pažįsta ką nors, kas turi senelę iš Ispanijos ar draugą iš Vokietijos. Tad kai nežaidžia brazilai, jie tiesiog taip pat entuziastingai serga už kitas komandas. Sirgaliai tampa kur kas agresyvesni, kuomet vyksta nacionalinio lygmens varžybos, kur kiekvienas turi savo komandą favoritę, už ją sega ir ją gina. Tada visko pasitaiko.
- Gyvenate San Paule – didžiausiame Brazilijos mieste. Ar jums ten patinka?
- Ir taip, ir ne. Man patinka rajonas, kuriame aš gyvenu, nes jis nedidelis ir jaukus. Ten visi visus pažįsta. Centrinė miesto dalis kitokia. Ten visi nuolat skuba, lekia. Ten visuomet – gausybė žmonių. Bet man patinka klimatas. Žiema ten tokia, kokia kol kas čia mano matyta vasara. Žinoma, Brazilija didžiulė, ten yra ir šaltesnių, ir karštesnių regionų. Bet žiemą San Paule nelyja, o temperatūra nukrinta daugiausiai iki +10 laipsnių. Tada būna labai labai šalta (juokiasi – aut. past.).
- Girdėjau, kad jūsų protėviai kilę iš Lietuvos. Ką apie juos žinote?
- Taip, mano proproseneliai buvo iš Lietuvos. Deja, žinau apie juos nedaug: kad susituokė laive, plaukusiame į Braziliją, kad čia atvyko tik dviese. O apie Lietuvą ir gyvenimą ten kalbėti jiems nelabai norėjosi. Matyt, tas gyvenimas etapas jiems nebuvo labai geras, tad norėjosi kuo greičiau jį užmiršti. Turbūt dėl to niekas šeimoje nekalbėjo lietuviškai. Tačiau San Paule yra rajonas Vila Zelina, kuriame nuo seno iki dabar gyvena labai daug emigrantų iš Lietuvos. Ten visi visus pažįsta, labai glaudžiai bendrauja. Nors mano protėviai gyveno daug toliau nuo to rajono ir nepalaikė su kitais išeiviais jokių ryšių, tačiau dabar mano šeima dažnai ten vyksta. Norime geriau pažinti Lietuvos kultūrą, papročius, išmokti kalbą.
