„Kai čempionatas prasidėjo, vienas pagrindinių L.F.Scolari tikslų buvo pasiekti, kad Brazilija pamirštų pažeminimą 1950-ųjų pasaulio pirmenybėse. Na... Misija įvykdyta“, – pasišaipė ESPN apžvalgininkas Iainas Macintoshas.
Prieš 64 metus Braziliją nusiaubė „Maracanaco“ – sensacingas pralaimėjimas Urugvajui „Maracana“ stadione, atėmęs iš čempionato šeimininkų jiems ir tik jiems matuotą auksą. Brazilai tą dieną visada vadino juodžiausia savo futbolo istorijoje. Iki vakar.
Pasaulis šaipėsi iš Brazilijos, Brazilija pro ašaras bandė juoktis iš savęs. Legendinis argentinietis Diego Maradona, komentuodamas rungtynes Venesuelos televizijai, po šešto vokiečių įvarčio paklausė, ar nevertėtų nutraukti dvikovos – juk setas jau baigėsi. Vienas Rio de Žaneiro bulvarinis laikraštis, prisiminęs pagrindinį protestuotojų prieš pirmenybes šūkį: „Pasaulio čempionato nebus“, atspausdino juodą viršelį, ant kurio parašė: „Viršelio nebus“. Ir pridūrė: „Kol jūs tai skaitėte, vokiečiai vėl įmušė“.
Kas atsitiko Belo Orizontėje antradienio vakarą? Iš pretendentų į čempionės titulą gretų pasitraukė tie, kurie ir turėjo tai padaryti. Nors pats rezultatas 7:1, reikia pripažinti, nepelnytai groteskiškas. Visa kita – logiška: vienintelis dalykas, kurį Brazilijos rinktinė šiame čempionate darė gerai, yra himno giedojimas.
Kai kurie brazilų sirgaliai, lygindami 1950-uosius ir 2014-uosius, formulavo taip: skirtumas yra, nes tada turėjome gerą komandą, o dabar – jokios. Galima nesutikti. Brazilai turėjo komandą, jie stojo vienas už kitą mūru,jų akys degė iki tol, kol vokiečiai keturiais įvarčiais per septynias minutes tos liepsnos neužgesino.
Tačiau tai buvo vidutinė komanda. Argumentai? Prašau: jokios siprios komandos pagrindinėje sudėtyje negalėtų rungtyniauti Fredas. Arba, kaip pastebėjo vienas Brazilijos rinktinės sirgalius fanų zonoje prie Baltojo tilto Vilniuje: „Kažkodėl nė vienas vokietis nežaidžia Donecke arba Toronte“.
Kalbama apie tai, kad fiasko lėmė Neymaro ir Thiago Silvos netektis. Bet tokios kiauros gynybos net T.Silva nebūtų užkamšęs, o Neymaras nebūtų įmušęs šešis kartus. Tuščios spekuliacijos? Gerai, tada kitaip: jei vokiečiams būtų tekę keisti Matsą Hummelsą – ką jie, beje, ir darė po pirmojo rungtynių su brazilais kėlinio – ar Toni Kroosą, žemė iš po kojų jiems tikrai nebūtų išslydusi. Tai įrodo Pero Mertesackario ar Andre Schuerrle pasirodymas aikštėje antrajame kėlinyje. Stiprių komandų rezervas – ne dantės ir ne bernardai.
Braziliją šiame čempionate į užribį išspirti galėjo ir Čilė, ir Kolumbija, bet šių šalių rinktinėms pritrūko nugalėtojų charakterio, jas aiškiai gąsdino penkios čempioniškos žvaigždės ant brazilų marškinėlių. Vokiečiai baubų nebijo – jiems nesvarbu, prieš ką laimėti. Kitais žodžiais – pirmas tikrai stiprus varžovas šiame čempionate Braziliją lengvai sukramtė ir išspjovė.
Kaltę dėl pralaimėjimo prisiėmęs L.F.Scolari pagrasino, kad po ketverių metų pasaulio čempionate Rusijoje vis dar bus 15 ar 16 dabartinės komandos žaidėjų, ir tada varžovai pamatys. Tikėtina, kad tokia perspektyva varžovus tik nudžiugino. Brazilų sirgaliai, kurie jau dabar sakė norėję matyti rinktinėje ir Philippe'ą Coutinho, ir Lucasą Mourą, turbūt reikalaus permainų. Klausimas, ar šalis turi pakankamą žaidėjų, galinčių jau dabar pakeisti rinktinės veidą, atsargų. Jei paaiškės, kad ne – tada jau bėda.
