Vokietija
„Frankfurter Allgemeine“. „Gelbėtojas M.Gotze, Vokietija – pasaulio čempionė“.
„Vokietijai vėl teko įveikti keletą sunkių išbandymų, bet jos troškimas išsipildė. Ilgai, labai ilgai vokiečiai negalėjo įkąsti Argentinos komandai, kuri buvo stipresnė negu daugelis galvojo. Vis dėlto pratęsimo antrajame kėlinyje atėjo auksinė akimirka.
Tada Mario Gotze, po Andre Schurrlės perdavimo, petimi pasitaisė kamuoolį ir neatremiamai spyrė į vartus. 1:0 – ir tai buvo ketvirtasis Vokietijos iškovotas pasaulio čempionės titulas. Po 1954, 1974 ir 1990 metų. Pirmą kartą Europos komanda tapo pasaulio čempione Pietų Amerikoje. Gražus ir įtemptas finalas sekmadienį „Maracanoje“ baigėsi laimingai. O vertinant visą turnyrą Vokietija šio titulo sąžiningai nusipelnė.
Vokietija buvo verta ketvirtosios žvaigždutės ant marškinėlių. Akimirka buvo labai jausminga ir dėl to, kad šio titulo Vokietija laukė ilgiau negu dviejų praėjusių. Nuo pergalės Romoje, kur taip pat buvo įveikta Argentina, praėjo 24 metai.
Laukiama buvo labai nekantraujant, nes 2006 ir 2010 metais komanda irgi buvo netoli tikslo, bet abukart suklupo pusfinalyje. Dabar – 2014-aisiais – ši komanda ir jos treneris buvo subrendę laimėti. Jie nuėjo varginantį kelią. Kai vokiečiai atvyko į Braziliją, jie dar nesijautė pasirengę siekti aukščiausio tikslo. Bet po penkių savaičių komanda tikslą pasiekė.
Pabaigoje vokiečiai žaidė stipriausią komandinį futbolą, buvo geriausiai fiziškai pasirengę, bet svarbiausia – tapo tikra komanda“.
„Der Tagesspiegel“. „Likus trims minutėms iki pagrindinio laiko baigėsi didžio futbolininko didi tarptautinė karjera. Miroslavas Klose, rezultatyviausias visų laikų pasaulio pirmenybių futbolininkas, lydimas garsių plojimų išėjo iš aikštės. Jį pakeitė Mario Gotze, kurio pasaulio pirmenybių patirtis dar tik prasideda. Bet nuo sekmadienio 22 metų žaidėjas yra vienas didžiausių Vokietijos didvyrių. M.Gotzės įvartis antrajame pratęsimo kėlinyje nulėmė pergalę.
Jo smūgis Vokietijai nulėmė ketvirtąjį pasaulio čempionės titulą. Ši futbolininkų karta jau ne sykį buvo arti tikslo, bet niekaip negalėjo žengti paskutiniojo žingsnio. Tai taip pat buvo Vokietijos rinktinės trenerio Joachimo Lowo šlovės akimirka. J.Lowas visada buvo gražaus žaidimo šalininkas ir sugebėjo suderinti gražų žaidimą su pragmatiškumu“.
„Bild“. „Vokietija ploja! Vokietija švenčia! Vokietija šoka! Vokietija dainuoja!“
„Tai buvo didis mūšis, kietos rungtynės. 0:0 po 90 minučių, 1:0 po 120 minučių. Tai – mūsų ketvirtasis pasaulio čempionų titulas po 1954, 1974 ir 1990 metų. Ačiū, Jogi! Ačių, vaikinai! Jūs padarėte mus be galo laimingais.
Mes lenkiamės treneriui Jogi Lowui. Šis titulas yra jo pasaulinis šedevras. Komanda buvo susikaupusi visą turnyrą. Neatsipalaidavo po didelių pergalių (4:0 prieš Portugaliją, 7:1 prieš Braziliją). Atsitiesė po sunkių rungtynių (2:1 po pratęsimo prieš Alžyrą). Turnyro viduryje atsisakė koncepcijos su Philippu Lahmu saugo pozicijoje ir grąžino kapitoną į gynybą.
Dabar Jogi yra treneris-didvyris. Gerai, kad dar prieš pasaulio čempionatą sutartis su juo buvo pratęsta iki 2016 metų. Mes lenkiamės žaidėjams pradedant kapitonu Ph.Lahmu, vartininku-milžinu Manueliu Neueriu, įvarčių pasaulio rekordininku Miroslavu Klose ir supertaikliuoju Thomasu Mulleriu. Jie pasirodė nuostabiai ir žavėjo viso pasaulio sirgalius. Bet taip pat jie kovojo, kai reikėjo kęsdami skausmą. Taip, kaip su Argentina.
Mūsų vaikinai yra pasaulio pirmenybių didvyriai. Mes didžiuojamės jumis!
Deja, vakar buvo ir liūdnų akimirkų. Per apšilimą Sami Khedira pradėjo skaudėti blauzdą. Jį pakeitęs Christophas Krameris žaidė tik 32 minutes, nes susižeidė per susidūrimą su Ezequieliu Garay.
Bet mūsų vaikinai grūmėsi toliau. Jie nesitraukė nė vienoje dvikovoje. Kovojo dėl kiekvieno kamuolio. Aukojosi iki paskutinės sekundės“.
„Die Welt“. „Visi privalo atsiprašyti J.Lowo“.
„Mūsų apžvalgininkas ilgai abejojo jo sugebėjimais eiti rinktinės trenerio pareigas. Bet laimėjęs pasaulio čempiono vardą Joachimas Lowas pamokė visus kritikus. Jis yra pergalės architektas“.
„Suddeutsche Zeitung“. „Su Joachimu Lowu niekada neiškovosime titulo! Taip sakė kritikai. Bet ketvirtajame savo didžiajame turnyre rinktinės treneris pasikeitė. Jis priėmė teisingus sprendimus ir sukūrė harmoningą atmosferą“.
Argentina
„Ole“. „Mūsų svajonę pavogė“.
„Nacionalinė neviltis. Rinktinė pralaimėjo finalo rungtynes per pratęsimą įmušus Mario Gotze ir Vokietija mus vėl nugalėjo, kaip ir 1990-aisiais. Argentina žaidė gerai, rungtyniavo solidžiai, o italas teisėjas antrajame kėlinyje neskyrė akivaizdaus baudinio už pražangą prieš Gonzalo Higuainą. Nors ir skaudu, privalome paploti šiems vaikinams.
Skaudu. Negali nebūti skaudu! Argentina turėjo tris galimybes iškovoti teisę apibėgti garbės ratą. Sumanioji Vokietija nebuvo tokia sumani ir iki antrojo pratęsimo kėlinio apie čempionės vardą tik svajojo. G.Higuainas, Lionelis Messi ir Rodrigo Palacio privalėjo įmušti. Per rungtynes su Vokietijos lygio komandomis tokios progos yra vertos čempiono vardo.
Kokios buvo rungtynės? Ar Argentina turėjo tris puikias progas įmušti, ar fiziškai pranašesnė Vokietija kontroliavo kamuolį, bet nesugebėjo palaužti mūsų rinktinės?
Argentina atidavė vokiečiams kamuolį, bet išrikiavo patikimas gynybos linijas ir ieškojo galimybių rengti greitus išpuolius.
Vokietija nebūtų laimėjusi, jei teisėjęs nebūtų užsimerkęs, kai Manuelis Neueris buvo vertas geltonos arba raudonos kortelės, kai ranka išmušė kamuolį, kuris nebuvo baudos aikštelėje, ir kartu baudos aikštelėje įspyrė G.Higuainui. Turėjo būti baudinys... Bet nebuvo nieko.
Pratęsimas buvo toks pat, kaip visos rungtynės. Vokietija dominavo kontroliuoadma kamuolį, o Argentina iekojo savo progos kontratakose. Ją turėjo R.Palacio.
M.Gotze įvartį įmušė po kelių gynybos klaidų. Tačiau kaltinti gynėjus būtų nesąžininga. Rungtynės pralaimėtos kitoje vietoje“.
„Italas teisėjas Nicola Rizzoli pakartojo 1990-ųjų pasaulio čempionato istoriją ir, kaip jo kolega iš Meksikos, atėmė iš mūsų viltį tapti čempionais antrajame kėlinyje neskirdamas baudinio už M.Neuerio pražangą prieš G.Higuainą. Dar viena karūnos vagystė...
Mus apvogė. Dar kartą. Po 24 metų. Tada skyrė baudinį, kurio nebuvo. Dabar neskyrė akivaizdaus. Varžovas buvo tas pats. Ir ne tas pats – kalbu ne apie Vokietiją. Varžovas buvo teisėjas.
Meksikietis Edgardo Codesalis tapo budeliu 1990-aisiais. Šiame čempionate turėjo itališką vardą: N.Rizzoli. Kaip buvo įmanoma nepamatyti baudinio? Kaip? Jis buvo aiškių aiškiausias. Nepateisinama“.
„Čempiono širdis“.
„Praėjus pirmam nusivylimui dėl to, kad Messi, Masche ir visi neparveža pasaulio taurės, kuri buvo taip arti, rinktinė verta geriausio sutikimo. Jie puikiai žaidė finale su Vokietija, iš mūsų pavogė baudinį, per 120 minučių buvo iššvaistytos kelios progos, bet liūdesys neturi užgožti visko.
Po pralaimėjimo Vokietijai likęs liūdesys yra visai kitoks nei prieš ketverius metus Pietų Afrikoje po pralaimėjimo ketvirtfinalyje. Nes Argentina sužaidė puikų didįjį finalą ir pasiekė tai, apie ką buvo sunku net svajoti. Skausmas išsisklaido ir ateina laikas padėkoti už tai, kad vėl esame futbolo elite.
Argentina, ir pirmiausiai Alejandro Sabella, su Vokietija žaidė puikiai. Jis paaukojo kamuolio kontrolę, bet kontroliavo žaidimą. Staigūs judesiai suteikė galimybę suduoti lemiamą smūgį. Progų buvo, bet nei G.Higuainas, nei L.Messi, nei R.Palacio nepavyko tapti didvyriu.
Bus Rusija, bus Kataras. Nors ir skaudu dėl pralaimėto finalo, ši rinktinė sukrėtė šalį. Ir pirmadienį jai turi būti padėkota“.
„El Dia“. „Kovojo kaip kariai, krito kaip didvyriai“.
„Argentina turėjo viską, kad laimėtų, bet pabaigoje paleido savo svajonę. Pagarba gladiatorių komandai, gynusiai baltas-žydras spalvas.
Finalo skausmą sunku sušvelninti. Visos šalies viltis buvo labai didelė. Bet niekas negali sumenkinti pavyzdinės nacionalinės komandos kampanijos pasaulio pirmenybėse, kuriose vakar buvo karūnuota Vokietija. Balti-žydri po 24 metų žaidė pasaulio pirmenybių finale ir lemiamą dvikovą pasiekė nepriekaištingu stiliumi: panaudodami įvairius ginklus, laikydamiesi taktikos drausmės, griežtai, darbščiai, kukliai ir nesiskųsdami dėl pražangų.
Alejandro Sabella atkūrė mūsų šalies komandos garbę kaip niekas kitas per praėjusius 24 metus. Prieš 40 dienų komanda į Braziliją išvyko tyliai, bet sulaužė barjerą, kuris mūsų futbolui atrodė neįveikiamas – nugalėjo ketvirtfinalyje. Pirmą kartą nuo 1990-ųjų pasaulio čempionato Italijoje rinktinė iškovojo teisę žaisti septynerias rungtynes. O paskutinėse sustabdė varžovą, kuris galvojo, kad pasieks dar vieną lengvą pergalę (kaip per rungtynes su Brazilija).
Finalas buvo ne toks, kokį prognozavo. Vokietija nebebuvo panaši į viską triuškinančią mašiną. Argentina žaidė solidžiai, kaip ir visas atkrintamąsias varžybas. Šįkart, likimo ironija, mūsų komandai nepavyko tai, ką ji darydavo geriausiai – atlikti lemiamą smūgį. G.Higuainas, L.Messi ir R.Palacio atleido teutonams, kurie patys iššovė per pratęsimą“.
„Clarin“. „Argentiniečių svajonė sužlugdyta per pratęsimą. Vokietija čempionė“.
„Vilčių laikas baigėsi. 28 metai nuo praėjusio karto, kai Argentina tapo pasaulio čempione. 24 metai nuo tada, kai rinktinė žaidė finale. Laukimas nutrauktas. Mūsų bilardizmas, menotizmas, bjelsizmas ir visos kitos futbolo atmainos praėjo. 2014 metų liepos 13-ąją, sekmadienį Rio de Žaneiro „Maracana“ stadione per Argentinos ir Vokietijos rungtynes, kaip ir 1986 bei 1990 metais, buvo parašytas Argentinos futbolo aukso puslapis“.
„Canchallena“. „Vokietija – dviejų žemynų čempionė“.
„Kristus vilkėjo geltonai, juodai ir raudonai, pripažindamas europiečių galią. Tai buvo aišku, kai pasiaukojantis kapitonas Philippas Lahmas davė ženklą pradėti šventę. Kas sakė, kad jie nemoka pašėlusiai švęsti? Pasaulis buvo jų rankose. Vokietija parodė viską, ką turėjo iš praeities, bet taip pat – kai ko iš dabarties. Ji buvo kieta, tvirta, nepalaužiama, bet pridėjo subtilių potėpių.
Vokietija padarė tai, ko anksčiau niekas nebuvo padaręs: laimėjo ten, kur dar nebuvo laimėjusi jokia Senojo žemyno komanda.
Ji pasinaudojo geriausiu pasaulio čempionato vartininku išrinkto Manuelio Neuerio rankomis. Ji pateko į glėbį įvarčius mušusiam Thomasui Mulleriui, kuris iškovojo Sidarbo kamuolį. Ji palietė Bastiano Schweinsteigerio širdį, šypsojosi Mesuto Ozilio magija, kvėpavo istorine Miroslavo Klosės patirtimi“.
