Jis bandė žaisti futbolą Kazlų Rūdos pelkėse LFF taurės varžybose.
Saugas buvo netoliese, kai teisėjas lemtingoje A lygos dvikovoje pirmojo kėlinio viduryje už keiksmažodžius išvarė komandos draugą iš aikštės ir išsprendė čempionų titulo likimą.
Jis prisiskaitė straipsnių apie į lažybų skandalų voratinklį įsipynusius Lietuvos futbolo klubus.
„Pasakysiu atvirai – Lietuvai reikia dar daug kur augti“, – portalui lrytas.lt sako dabar jau 33-ejų metų D.Česnauskis.
Keturiolika pastarųjų metų kuršėniškis klajojo po Rusiją, Škotiją, Graikiją ir Azerbaidžaną, kol galiausiai grįžo į tėvynę ir apsivilko ambicingųjų „Trakų“ aprangą.
D.Česnauskis į savo gyvenimo bagažą prisikrovė užtektinai patirties, kad situaciją Lietuvoje galėtų palyginti su užsieniu.
Tiesa, nuo laikų, kai jis 2000-aisiais būdamas vos devyniolikos dar gainiojo kamuolį Panevėžio „Ekrano“ komandoje, A lygos meistriškumas, jo akimis, pakilo. Tačiau progresas pernelyg mažas.
„Žingsniai daromi. Bet nors vieną normalų stadioną (Lietuvoje. – Red.) reiktų pastatyti“, – teigia D.Česnauskis.
Interviu su D.Česnauskiu – apie karjeros vingius, nacionalinę komandą ir Lietuvos futbolo problemas.
– Ką tokio pasakė Tadas Labukas, kad centrinėje dvikovoje ir paskutiniame rimtame mūšyje dėl čempionų titulo teisėjas išvarė jį iš aikštės dar pirmojo kėlinio viduryje? – lrytas.lt paklausė D.Česnauskio.
– Tadas pyko dėl jam parodytos geltonosios kortelės. Taip, pirmoji geltonoji kortelė buvo, bet kad keikėsi... Čia yra emocijos, todėl teisėjas neturėtų taip reaguoti. Matyt buvo užgautas jo ego, nors nemanau, kad tokiose rungtynėse už tai rodoma raudonoji kortelė. Turi suprasti, kad yra emocijos, o žaidėjai įsijautę atlieka sunkų fizinį darbą. Negali už repliką išvaryti žaidėjo. Jei taip kiekvienas teisėjas traktuotų emocijas, manau, kad kiekviename mače išvystume po 2-3 raudonąsias korteles.
– Tai galima sakyti, kad teisėjai sužlugdė rungtynes?
– Galima sakyti taip. Teisėjas tuo metu priėmė neteisingą sprendimą. Parodyti raudonąją kortelę 20-ąją minutę ir nuspręsti rungtynes... Ir taip nėra lengva žaisti prieš čempionus. Arbitro sprendimas nusprendė labai daug, o juk į tokias rungtynes ateina nemažai žiūrovų. Negalima dėl užgauto ego nulemti rungtynių. Įvarčiai pasipylė tada, kai jau praktiškai viskas buvo aišku.
– Ar per 16 metų karjerą profesionalų futbole yra tekę matyti ką nors panašaus?
– Ne. Tikrai neteko. Net ir Rusijos čempionate buvo visko. Ten žaidėjai su teisėjais vieni ant kitų šaukia. Aišku, už mostus rodomos raudonosios kortelės, bet už tokius dalykus kaip sekmadienį Vilniuje parodoma nebent geltonoji. Ir ne tokia, kuri išvarytų žaidėją iš aikštės.
Italijos čempionate žaisdavo emocingas saugas Gennaro Gattuso. Jis pastoviai konfliktuodavo su teisėjais. Bet jie suprato, kad tai karštakošis žaidėjas. Su G.Gattuso reikėdavo elgtis kitaip. Arbitrai jį nuramindavo. Užtekdavo pasakyti 3-4 kartus ir viskas. O Vilniuje teisėjui gal pasirodė, kad labai jį įžeidė. Gal tribūnose irgi girdėjosi tas keiksmažodis, todėl už tai arbitras parodė antrąją geltonąją kortelę. Manau, kad to tikrai nereikėjo daryti.
– A lygoje nežaidėte 14 metų. Kokią ją palikote tada ir kokią ją pamatėte sugrįžęs?
– Praėjo tikrai daug laiko. Tada buvau labai jaunas. Bet apie A lygos lygį pasakysiu taip – yra kelios tikrai geros komandos, kurios eina pakankamai teisingu keliu. Susitvarkęs „Žalgiris“ tikrai vertas čempionų titulo ir vietos Europos lygos grupėse. Jiems tai kažkada pasiseks. Galbūt kitais metais. Tikiuosi, kad nors vienas Lietuvos klubas ten pateks. Yra „Atlantas“, susitvarkiusi „Kruoja“. „Sūduva“ irgi kasmet bando kabintis. Lygis neblogas.
– Bet turbūt rungtynės Kazlų Rūdos balose didelio įspūdžio nepaliko?
– Neimkime šių rungtynių. Tai buvo išskirtinis atvejis. A lygoje tokiuose stadionuose nežaidžia. Bet tų rungtynių apskritai nebuvo galima žaisti. Mes ten nežaidėme futbolo. Daužai kamuolį ir imituoji, kad žaidi futbolą. Teisėjai neturėtų leisti žaisti tokiose aikštėse. Jau verčiau žaisti neutralioje aikštėje.
– Lietuvos futbolą šiemet drasko įtarimai dėl parduotų rungtynių. Kaip tai vertinate?
– Neįsivaizduoju... Net nenorėčiau ką nors apie tai žinoti. Laimei į mane dar niekas gyvenime niekada nesikreipė. Man tai neįdomu. Net neįsivaizduoju, kaip žaidėjas gali priimti tokį dalyką. Kaip žaidėjai gali statyti prieš savo komandą ir daryti specialias klaidas. Ar iš viršaus yra kažkas, kas siūlo pinigus ir sako, kad turi padaryti tą ir aną... To gyvenime nesu daręs.
Neįsivaizduoju tokio futbolo. Už tokius dalykus reikia griežtai bausti. Turėtų bausti visą komandą, o žaidėjus galėtų šalinti iš futbolo. Tokių dalykų negali būti. Bet jie vyksta... Kartais matosi, kad vos ne specialiai sau įsimuša įvartį. Tokie dalykai tikrai netraktuojami ir tikrai turėtų spręstis labai griežtai.
– Rungtyniaujant užsienyje aplinkui dažnai vykdavo panašūs dalykai?
– Manau, kad visur taip yra. Ir toje pačioje Italijoje ar Turkijoje. Dideli garsūs klubai dėl sutartų rungtynių yra buvę išmesti į žemesnes lygas. Tai yra neatsiejama juodosios futbolo pusės dalis. Tiesa, man pačiam neteko su tuo susidurti. Ir mano komandoje tokių dalykų nebuvo.
– Žaidėte Rusijoje, Škotijoje, Graikijoje, Azerbaidžane. Ar mūsų futbolas labai atsilieka nuo šių šalių?
– Pasakysiu tiesiai ir atvirai – Lietuvai reikia dar daug kur augti ir tobulėti. Aikščių, stadionų kokybė... Nors vieną normalų stadioną futbolui reikia pastatyti. Nežaisti ant dirbtinės dangos. Nors šiandien turime, ką turime – toji danga gan nebloga. Mūsų sąlygomis sunku išlaikyti natūralią žolę. Jai reikia daug priežiūros, investicijų.
Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos futbolas neturi tokių pinigų, kokius turėjo škotai. Rusija turi daug pinigų ir investuoja į infrastruktūrą, žaidėjus. Tas pats Azerbaidžanas... Lietuvai toli iki aukšto lygio, bet reikia tobulėti, bandyti, kažko ieškoti, stengtis ir kelti tą futbolo lygį.
– Jūsų akimis, kokius reikia žengti pirmuosius svarbiausius žingsnius?
– Žingsniai daromi. Nemanau, kad niekas nevyksta. Įrengiamos dirbtinės aikštelės. Manau, kad finansiškai prie futbolo judėjimo Lietuvoje prisidedama, tik nežinau, kokiu lygiu tai turėtų vykti.
Futbolas ir politika turi žengti kartu. Vaikams reikia suteikti sąlygas tobulėti. Reikia kažką pastatyti. Padaryti, kad naujoji karta augtų ir treniruotųsi normaliomis sąlygomis. Kad galėtų užaugti ir siekti aukštų rezultatų. Turime investuoti į jaunimą, vaikus, jų treniruočių sąlygas. Kitaip sunku kažko pasiekti.
– Esate minėjęs, kad drąsiai galėtumėte žaisti dar ketverius metus. Kur įsivaizduojate savo ateitį: Lietuvoje ar užsienyje?
– Jeigu bus pasiūlymų, žinoma, svarstysiu galimybę išvažiuoti. Bet dabar sunku kažkur išvažiuoti. Klubai labai atsižvelgia į amžių. Todėl dabar perkami jaunesni perspektyvūs žaidėjai, kad juos būtų galima išauginti ir parduoti. Sunku 33-ejų kažkur išvažiuoti. Dar bandysiu. Jei nepavyks, stengsiuosi žaisti Lietuvoje.
– Gal kartu į Lietuvą atvyks ir brolis Edgaras Česnauskis? Pusantrų metų „Rostov“ klube jis praktiškai nežaidė.
– Dabar pas brolį nemažai permainų. „Rostov“ atleido trenerį Miodragą Bozovičių ir komandos vairą patikėjo antrosios komandos treneriui. Edgarą jis įtraukė į pirmąją komandą ir tikiuosi, kad duos šansą žaisti. Viskas gali labai greitai pasikeisti. Jis turi pusmetį tam įrodyti iki sutarties pabaigos.
– Lietuvos rinktinė šią savaitę sužais dvejas 2016 metų Europos čempionato atrankos rungtynes su Estija ir Slovėnija. Neapmaudu, kad jau metus nesate kviečiamas į nacionalinę komandą?
– Rinktinei atidaviau 12-13 metų. Kada tik buvau kviečiamas, važiuodavau. Ir važiuosiu. Jei pasakys, kad rytoj esu kviečiamas, su mielu noru grįšiu ir žaisiu už savo šalį. Mes neuždirbame kažkokių pinigų, bet atvažiuojame žaisti ir atstovauti Lietuvai. Rinktinė naudinga ir profesionalo karjerai. Klubai atsižvelgia, ar esi žaidęs nacionalinėje komandoje. Futbolininkui labai svarbu atstovauti rinktinei.
Apmaudu neapmaudu, bet yra jaunimas. Ateina kiti, galbūt greitesni, geresni žaidėjai. Ateina laikas, kai reikia pasitraukti. Normalus procesas – jaunimas išstumia vyresnius.
– O vilčių sužaisti rinktinėje dar turite?
– Tai priklauso nuo mano pasiruošimo ir rezultatų. Dabar esu Lietuvoje, treneriai geriau mane mato. Jei jie matys, kad dar galiu žaisti, mielai grįšiu.
