„Viskas bus gerai. Galime žiūrėti optimistiškai“, - aistras ramino treneris Algimantas Liubinskas, vertindamas Lietuvos futbolo rinktinės situaciją turnyro lentelėje. Po trijų atrankos į 2016 metų Europos futbolo čempionatą rungtynių lietuviai E grupėje žengia treti.
A.Liubinskas mano, kad iš kovos nepasitraukėme, bet neneigia, jog pralaimėjimas Slovėnijai 0:2 namuose – skaudus kirtis.
„Bet viskas dar yra pataisoma“, - sako ilgiausiai (79) mačus Lietuvos rinktinei vadovavęs specialistas.
Igorio Pankratjevo auklėtiniai penktadienį 1:0 nugalėjo Estijos komandą, pridurdami tris taškus prie anksčiau iškovotų, kai Lietuvos futbolininkai 2:0 įveikė San Mariną. Pergalė namuose įaudrino futbolo aistruolius, kurie tikėjosi bent vieno taško ir labai tvirtų šansų, bet slovėnai buvo parengę kitą scenarijų.
„Abu įvarčiai – grubiausios klaidos. Mes turime potencialo ir galime žaisti, bet reikia taisyti klaidas ir daryti išvadas, - rinktinės žaidimą komentavo A.Liubinskas. - Per savaitgalį pamatėme, kad nemokame atakuoti ir nepavyksta gintis. Žinoma, slovėnai – visai kito kalibro žaidėjai.“
Lietuvos rinktinė E grupėje taikosi į antrąją ar trečiąją vietą. Pastaroji leistų dalyvauti savotiškoje loterijoje dėl patekimo toliau, tačiau į ją taip pat taikosi slovėnai. Dėl aukštesnių vietų stumdosi Anglijos ir Šveicarijos rinktinės, bet ar tai reiškia, kad turime nurašyti taškus su šiomis ekipomis?
„Mačiau, kai anglai žaidė su estais, - prisiminė mačą, kurį Anglija laimėjo 1:0, A.Liubinskas. - Ta Anglija nėra tokia, kurios reikia bijoti. Ir su šveicarais galime žaisti. Visas komandas galime įveikti. Niekas nėra prarasta. Turime padaryti išvadas ir nebijoti. Visi šansai – mūsų rankose.“
Vieną tų šansų lietuviai turės dar šiemet. Lapkričio 15-ąją I.Pankratjevo ekipa kovos Šveicarijoje. Vėlesnės atrankos rungtynės – kovo 27-ąją.
A.Liubinskas mano, kad laiko taisyti padėtį yra ir lyderiams galima parengti rimtų barjerų. Su lrytas.lt treneris kalbėjo apie gynybos spragas, paramą puolėjui, Deividą Šemberą ir tai, ko mums trūksta iki agresyvaus varžovo vardo.
– Turime šešis taškus iš galimų devynių. Ar rezultatas– geras?
– Jis nėra labai geras, bet nėra ir labai blogas. Neigiama pusė yra ta, kad pralaimėjome namuose vienam iš pretendentų į 2–3 vietas. Bet viskas dar yra pataisoma.
Slovėnijos rinktinėje žaidžia visai kito kalibro futbolininkai. Jie rungtyniauja geresniuose klubuose, kurie turi vertę Europoje. Mes lengvasvoriai. Negalime pasigirti, kad kažkur žaidžiame.
– Kokie Lietuvos futbolo rinktinės žaidimo bruožai išryškėjo per savaitgalį?
– Pamatėme, kad nemokame atakuoti. Absoliučiai nemokame to daryti ir nieko nesukuriame. Nesiseka mums ir gynyboje.
– Rungtynėse su Slovėnija praleidome du įvarčius. Abu epizodai verčia pirštu baksnoti į gynėjus.
– Abu įvarčiai – grubiausios klaidos. Štai pirmasis Milivoje Novakovičiaus įvartis. Pirmąsias 30 minučių jo praktiškai nematėme, bet staiga jis įmušė. Vieną ir antrą. Progas sukūrė ne jis, bet buvo kam atiduoti. Štai Salzburgo „Red Bull“ žaidėjas Kevinas Kamplas antrajame epizode sugebėjo gerai atiduoti kamuolį, o M.Novakovičius įmušė.
Ir kur tai nutiko? Buvo pražioplinta per vidurį, kur mes turime du gynėjus ir du atraminius saugus. Turėjo būti neįmanoma iš to kvadrato įmušti įvartį.
O kitas įvartis irgi koks. Krašto gynėjo užduotis – neleisti varžovui prasiveržti pro kraštą. Jis turi priversti užsikirsti ar perduoti kamuolį atgal. Čia leidome laisvai prašauti. O tada gynyba, kur vėl žioplinėjama. Pažiūrėkime, kokią poziciją užsiėmė mūsų kapitonas Tadas Kijanskas.
– Sugebėjome kamuolį įridenti į vartus, tačiau teisėjas fiksavo nuošalę D.Matulevičiui. Kaip vertinate tą momentą?
– Jeigu nuošalė parodyta D.Matulevičiui, kuris puse korpuso buvo išlindęs, tai galime palikti ramybėje Karolį Chveduką. Bet jeigu nuošalė buvo parodyta dėl to, kad kamuolį lietė K.Chvedukas, tada galime sakyti, jog tai – grynas žioplumas.
– Kamuolys skrieja į vartus, tai ko tu tą koją kiši, būdamas nuošalėje?
– Įvartis galėjo pakeisti rungtynių eigą. Kai pirmauji nors ir prieš stipresnį varžovą, tau belieka gintis. Neturi tiek galvoti apie puolimą. Tada gali gintis, laikyti kamuolį. Varžovas skuba, daro klaidas. Bet neįmušėme, žaidimas buvo lygus ir pasižymėjo varžovai.
– Sakote, kad negebame atakuoti. Kokių veiksmų pasigendate?
– Jeigu slovėnų komandoje K.Kamplas atlikinėjo perdavimus, palaikė kamuolį, rišo žaidimą, tai kas tai darė pas mus? Toje pozicijoje buvo K.Chvedukas. Man nesimatė, kad jis dalintų perdavimus mūsų puolėjui. Tad nelabai atkreipiau dėmesį į D.Matulevičių.
Kai varžovai sutankina gynybą, rengiasi atakoms, reikėtų žaisti per kraštus. Taip? Kiek tokių atakų įsiminėte? Mes praktiškai nesugebėjome atlaisvinti krašto, kad ten patektų gynėjas ar saugas, kuris skersuotų kamuolį.
Mes turime D.Matulevičių, kuris kovoja ir pirmame ir antrame aukštuose. Toks taranas. Tad reikėtų žaisti per kraštą, bet to nebuvo. Nežinau, kokios buvo užduotys. Bet sakau tai, ko man trūksta.
Gal Vytautas Andriuškevičius ir prašovė kokį kartą iš dešiniojo krašto, bet iš kairės pusės nemačiau nė karto, kad būtų sukurta proga, sukurtas gynėjų prasiveržimas į šūvio zoną. Žaidėme dviem atraminiais saugais, tad krašto gynėjus drąsiai galima paleisti į ataką.
O gal buvo kitokios užduotys? Aš nežinau.
– Po rungtynių su estais įvyko pokyčių būtent saugų grandyje. Ant suolo sėdo Gediminas Vičius ir Mindaugas Kalonas, o su Slovėnija jau žaidė Karolis Chvedukas ir Artūras Žulpa. Ką manote apie šiuos pokyčius?
– M.Kalonas su estais neblizgėjo. Jis nebuvo rišantis žaidėjas. Jeigu su San Marinu, kuris turi savo lygį, jis atliko perdavimą, kuris baigėsi įvarčiu, tai čia nieko panašaus nebuvo. Man visiškai nepaliko įspūdžio. Manau, kad jį buvo galima keisti ir anksčiau.
Bet ir G.Vičius ar Mindaugas Panka nėra tokie puikūs žaidėjai, kad daug apie juos kalbėtume. Man trūko saugo. Tokio, kokį turime Lietuvoje, bet neimame į rinktinę.
– Kalbate apie Deividą Šemberą?
– Man jo aiškiai trūko ir su slovėnais, ir su estais. Kas yra rinktinė? Tai jaunų ir vyresnių žaidėjų lydinys. Nėra patogių ar nepatogių žaidėjų, jeigu tik norime rezultatų. O jeigu nenorime, imkime tik sau patogius. Man atrodo, kad ir Marių Stankevičių būtume kuo puikiausiai išnaudoję.
Pažiūrėjus, kokį dabar turime dešinįjį gynėją, ten galėtume pastumti Marių. Gali jis būti ir dešiniojo krašto saugu. Arvydą Novikovą pastumtume. Kai jis antrajame mačo su slovėnais kėlinyje pajudėjo vidurio link, žaidimas pagyvėjo.
– Grįžkime prie gynybos. Marius Žaliūkas patyrė traumą, tad išvydime Georgo Freidgeimo ir Tado Kijansko duetą. Kaip vertinate šią porą?
– Prieš San Mariną pateisino. Prieš estus irgi. Bet kai stojome prieš aukštesnio lygio komandą, visiškai nepasiteisino gynybos galimybės. Galbūt Marius būtų geriau susitvarkęs. Abu įvarčiai tokie, kokių tiesiog negalima praleisti.
– Ar tai – koncentracijos trūkumas?
– Mes galime prigalvoti daug gražių žodžių, bet yra vienas paprasčiausias – meistriškumas. Tiesiog nėra meistriškumo. Tai ne tokio lygio žaidėjai.
– Puolime turėjome vieną D.Matulevičių. Ar nekilo minčių apie antrą puolėją?
– Galima žaisti ir vienu. Slovėnai žaidė vienu, bet turėjo aktyvius saugus. Prie D.Matulevičiaus reikėjo saugo, kuris ir perdavimus atliktų, ir iš toli smūgiuotų. Reikėjo kito žaidėjo. K.Chvedukas neatitiko tų funkcijų, kurias turėjo.
– Koks atakų organizavimo vaistas?
– Aš paieškočiau kito žaidėjo į poziciją prie D.Matulevičiaus. Iš esamų, ar tų, kurių dar nepaėmėme.
Liko nepaminėta dar viena pozicija. Kaip vertinate Giedriaus Arlauskio žaidimą?
Pažiūrėkime į antrojo įvarčio situaciją. Giedrius sureagavo puikiausiai, bet gynėjų nebuvo. Jam priekaištų turėti negalima. Tokių aš neradau.
– Kokį lietuvių žaidėją galėtumėte išskirti po savaitgalio?
– Abu mačus neblogai sužaidė Fiodoras Černychas ir Arvydas Novikovas. Jau nekalbu apie G.Arlauskį. Nežiūrint to, kad Žydrūnas Karčemarskas jam sudarytų labai rimtą konkurenciją, jis sužaidė puikiai.
– Sakote, kad dar galime žengti toliau. Reiškia yra teigiamų žaidimo elementų. Ką Lietuvos rinktinė gali pasiūlyti varžovams?
– Pirmiausia reikėtų pakoreguoti gynybos liniją ir peržiūrėti taktiką. Reikia daugiau žaisti kraštais. Turime atrasti žmogų, kuris žaisti po D.Matulevičiumi. Žaidimas kraštais, puolėjo sustiprinimas, ne tokia reta gynybos linija ir bus gerai. Mes mokame paridenti kamuolį. Tikrai nesame tokie atsilikę.
Galime pridaryti problemų bet kuriai komandai.
– Ar buvote patenkintas tuo, kaip „vaikšto“ kamuolys Lietuvos rinktinėje?
– Na, tiesiog esu nepatenkintas dėl to, kad jo nėra kraštuose. Bet vėlgi, tai taktikos ir užduočių pasirinkimas. Kamuolys dažnai „vaikščiojo“ viduryje, bet pritrūko zonų sukūrimo, kur galėtų sprogti krašto saugai.
– Slovėnai mėgino provokuoti mūsų klaidas, versdami greitai atlikinėti perdavimus. Ar pavyko mums susidoroti su tuo?
– Slovėnai neturėjo labai didelio žaidybinio pranašumo. Tiesiog jie momentais gerai kontroliavo kamuolį, sutelkdavo visus į vidurį ir tada surengdavo sprogimą per kraštą. Pažiūrėkime į jų atakas. Slovėnai veržėsi per kraštus, skersuodavo kamuolius.
Jiems pavyko sėkmingai užmigdyti mūsų gynybą.
– Bet šansų nelaidojate?
– Manau, kad viskas bus gerai. Galime žiūrėti optimistiškai.
