A.Akinfenwa telefonas netyla. Jam skambina žurnalistai ne tik iš Anglijos. O jis turi ką papasakoti. Puolėjo istorijoje šmėžuoja ir Lietuva.
Apie žaidimą Klaipėdos „Atlanto“ komandoje jis pasakojo portalui vice.com.
Klaipėdoje jis žaidė 2001-2003 metais. Per 41 rungtynes pelnė 33 įvarčius, tačiau iš uostamiesčio išsivežė ne pačius šilčiausius prisiminimus.
A.Akinfenwa gimė rytų Londone, jo tėvai kilę iš Nigerijos. Kartu su dviem broliais jis buvo auklėjamas griežtai, o motinos dėka tapo atsidavusiu krikščioniu.
Tačiau nei religija, nei griežtas auklėjimas nepadėjo išvengti pagundų pavojingame rajone, kuriame gyveno. Bėdos tykojo visur. Pasirinksi netinkamą draugų kompaniją ir netrukus atsidursi kalėjime už vagystę ar dar sunkesnį nusikaltimą. Atrodė, kad toks likimas laukia ir A.Akinfenwa. Jis buvo talentingas futbolininkas, tačiau koją kišo dėmesio stoka.
Tuomet lietuvę vedęs futbolininko agentas pasiūlė jam dviem savaitėms vykti į peržiūrą Lietuvoje. Regis, to jaunam puolėjui ir reikėjo. Palikęs gerą įspūdį jis sulaukė pasiūlymo pasirašyti sutartį trejiems metams.
Agentas tikėjosi, kad susidomėjimas iš Lietuvos pažadins kitus Anglijos klubus. Tuo labiau, kad ir pats futbolininkas nedegė noru pasilikti Lietuvoje.
Tačiau praėjus dviems mėnesiams Lietuva vis dar buvo vienintelis pasirinkimas.
Taip jis apsivilko „Atlanto“ marškinėlius. Jis nežinojo nieko apie Lietuvą ir tai, kas jo laukia. Tik atvykęs čia A.Akinfenwa suprato, kad bus vienas pirmųjų juodaodžių žaidėjų lygoje.
Jau pirmosios pasirengimo sezonui treniruotės metu jam teko susidurti su nepakantumu kitos rasės žmonėms. Grupelė „Atlanto“ sirgalių ėmė skanduoti: „Zigga Zigga Zigga nušaukime šį suknistą nigerį“.
Netrukus legionierius suprato, kad gyvenimas svečioje šalyje gali tapti negailestingu.
„Jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, tikriausiai nebūčiau vykęs. Tačiau būdamas ten, negalėjau leisti, kad mane išspirtų“, - sakė buvęs „Atlanto“ futbolininkas.
Tikriausiai tik tokį, gyvenimo užgrūdintą žmogus, kaip A.Akinfenwa, kuris įžeidimus girdėjo visą savo gyvenimą, tokie incidentai gali įkvėpti dar stipriau koncentruotis į futbolą.
Jo gyvenimas tuomet susidėjo iš kelionių į stadioną ir į namus. Jis negalėjo susidėti su bloga kompanija, nes paprasčiausiai nebuvo tokios kompanijos, su kuria jis galėtų būti.
Retkarčiais jis lankydavosi kino teatre, tačiau net ir tai būdavo keista. Jis buvo vienas iš kelių juodaodžių, gyvenusių Klaipėdoje. Tuomet net ir banalūs, paprasti dalykai tampa sudėtingi.
Kartą parduotuvėje prie jo pribėgo paauglė ir surėkė: „Baltoji jėga!“ („White power“ - neofašistų šūkis, - red.).
Futbolininkas nežinojo kaip reaguoti, jis neteko žado.
„Galvojau, kad tai pokštas. Londone su tokio sudėjimo žmogumi kaip aš nesielgiama nepagarbiai“, - prisiminė puolėjas.
Lietuvoje jo sudėjimas nebuvo svarbus. Svarbi buvo odos spalva.
Vis dėlto, pamažu A.Akinfenwa įgijo pripažinimą. Tačiau tik todėl, kad džiugino sirgalius savo pasirodymu aikštėje. Jis padėjo „Atlantui“ UEFA taurėje (dabar Europos lyga). Jo įvartis lėmė pergalę 1:0 Lietuvos taurės turnyro finale 2001-aisiais.
Nuo tada jis tapo vietine žvaigžde. Kartais jam net nereikėdavo mokėti už maistą ar gėrimus.
Jis nesigręžia atgal, tačiau mano, kad šiek tiek pakeitė lietuvių požiūrį į kitos rasės žmones.
„Aš nepasikeičiau, mano odos spalva nepasikeitė. Žmonės priėmė mane tokį, nes padėjau komandai laimėti. Jei nebūčiau mušęs įvarčių, jų požiūris nebūtų pasikeitęs. Dabar manau, kad jei galėjau susidoroti su tuo, galiu įveikti bet kokias problemas“, - kalba puolėjas.
Į dvejus Lietuvoje praleistus metus dabar jis žiūri kaip į laiką, išgelbėjusį jo karjerą ir gyvenimą. Daugelis jo draugų, kurie liko Rytų Londono gatvėse, šiuo metu yra mirę arba sėdi kalėjime.
„Tai – neatskiriama mano futbolo istorijos dalis“, - baigdamas kalbėti apie Lietuvą sakė A.Akinfenwa.
