„Būtų smagu. Norėčiau tai pamatyti“, – teigė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
Jis buvo vienas iš trijų žmonių, nusprendusių belstis į įtakingų asmenų duris, kad jie leistų įkurti istorinį „Geležinio vilko“ klubą.
Pirmieji futbolininkai
Nors „Geležinio vilko“ futbolo ekipos pavadinimas vilniečiams buvo girdėtas ir anksčiau, dabartinio klubo šaknys ėmė augti 1992 metais.
Būtent tada A.Liubinskas, Bronislavas Čekanauskas ir Matvejus Frišmanas kreipėsi į „Geležinio vilko“ brigados viršininką Česlovą Jezerską, o vėliau ir tuometį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių.
„Su M.Frišmanu ir dar dviem broliais, kurių jau nebėra, turėjome Vilniaus „Makabi“ komandą. Buvome akcininkai ir faktiškai savo pinigais išlaikėme ekipą. Buvome pirmieji futbolo rėmėjai, – pasakojo A.Liubinskas. – Bet mums verslo reikalai nesisekė taip, kad uždirbtume ir išlaikytume ekipą.
Tad kilo idėja kreiptis į kariuomenę. Pasaulyje buvo ne vienas tokių ekipų pavyzdys.“
63 metų specialistas prisimena, kad reikėjo eiti į ne vieną pokalbį, kol buvo gautas leidimas, bet įkalbėjus Č.Jezerską reikalai pasistūmėjo į priekį, o tada ir buvo gautas leidimas kurti kariškių komandą.
„Kai jis sutiko, ministrą įkalbėti buvo lengviau. Jis tiesiog įjungė žalią šviesą ir leido mums, profesionalams, kurti klubą, – sakė A.Liubinskas. – O su Česlovu irgi nebuvo sunku. Jis buvo triskart tapęs pasaulio savigynos čempionu, mėgo sportą ir buvo sportininkas. Žinoma, su juo teko nemažai kalbėti, pasakoti planus, bet visi protingai paskaičiavome, viską pasvėrėme ir galiausiai gimė klubas.“
Komanda – stabili vidutiniokė
A.Liubinskas jau tuomet treniravo Lietuvos futbolo rinktinę ir nenorėjo painioti darbo nacionalinėje komandoje ir klube, tad „Geležiniame vilke“ dirbo direktoriumi.
Kai Lietuvos rinktinė nežaisdavo, jis dirbo Lietuvos kariuomenei atstovaujančiame klube, tad prisiminimai apie „Geležinį vilką“ šilti.
„Mes sukūrėme šį klubą. Ieškoti vardo, kurti emblemą – malonūs darbai, – teigė A.Liubinskas. – Dar ir dabar išliko artimi santykiai.
Anksčiau pakalbėdavome su A.Butkevičiumi, susitikę su Č.Jezersku prisimename klubą. Yra sentimentų.“
Naujosios Vilnios „Neris“, Vilniaus „Makabi“ ir „Geležinis Vilkas“ – tokį klubo atsiradimo kelią piešia A.Liubinskas. Jam su „Geležinio Vilko“ ekipa nėra tekę laimėti aukščiausiosios lygos, bet A.Liubinskas nesikremta.
„Tai buvo stabili vidutiniokė komanda, – sakė jis. – Turėjome neblogų žaidėjų – rinktinėje buvusį Valdą Urboną (dabar „Trakų" treneris. – Red.), Žydrūną Grudzinską, Rimą Klišį, Stanislovą Vitkovskį.“
A.Liubinskas teigė, kad „Geležinis vilkas" turėjo ambicingų planų ir galėjo augti, tačiau likimas pasisuko kitaip – performavimai, kritimai į žemesnę lygą, laikini išnykimai.
„Ekonominė situacija viską sudėliojo savaip. Keitėsi valdžia, vadovai ir klubas pamažu smuko“, – sakė A.Liubinskas.
Ambicijos išlieka
„Geležinis vilkas“ yra žaidęs Lietuvos futbolo aukščiausiojoje, 1-ojoje lygoje, vėliau – Lietuvos futbolo federacijos (LFF) 2-osios lygos Pietų zonoje, salės futbolo čempionate.
Dabar komanda rungtyniauja Sekmadienio futbolo lygoje – ketvirtajame pagal pajėgumą Lietuvos divizione, kur varžosi mėgėjai. Turi veteranų ekipą.
„Yra toks Dariukas. Labai smagus ir entuziastingas vaikinas. Jis palaiko dvasią“, – pasakojo A.Liubinskas apie klubo vadovą ir išgelbėtoją vyr. seržantą Darių Indriūną.
Būtent futbolui atsidavusio D.Indriūno dėka „Geležinis vilkas“ šiandien ir egzistuoja.
„Esu buvęs ir vartininku, ir žaidėju, treneriu, mamyte, tėveliu, kunigu. Esu viską daręs ir vienas dirbęs dėl komandos“, – pasakojo D.Indriūnas.
Jis džiaugėsi, kad „Geležinis vilkas“ gali žaisti. Nesvarbu, kad tik mėgėjų lygoje.
Tiesa, D.Indriūnas entuziastingiau kalba apie planus.
„Po trejų metų mėgėjiškame futbole mėginsime ką nors keisti, – sakė jis. – Mes turime didelių ambicijų.“
Buvo aistringas sirgalius
Posakis, kad blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu, kariškiui D.Indriūnui tinka labiau nei kitiems. Vyras svajoja apie „Geležinį vilką“ aukščiausiojoje Lietuvos lygoje. D.Indriūnas pats ieško pinigų ekipai, kuri išsilaiko, tad nuo 2001 metų palaikomos komandos vardas dar nuskambės.
„Kai man buvo 24 metai, svarsčiau, už ką sirgti – Vilniaus „Žalgirį“ ar kokią kitą komandą, – prisiminimais dalijosi D.Indriūnas. – Pamaniau, kad esu kariškis ir kitų variantų būti negali – tik „Geležinis vilkas“.
Buvau karinio autobuso vairuotojas, tad su komanda išvažinėjau Lietuvą.
Buvau nevedęs ir turėjau daug laisvo laiko, todėl esu aplankęs labai daug vietų.“
Prieš šiek tiek daugiau nei penkerius metus teko girdėti žmogų ilgai šaukiant „Geležinio vilko“ ekipos vardą, kai ji įmušė įvartį. Paaiškėjo, kad vienas tribūnose Kaišiadoryse šaukė būtent D.Indriūnas.
„Buvau sirgalius. Turėjau vėliavą, naudodavau konfeti, skanduodavau. Būdavo, kad vienas šaukdavau: „Vilkas jėga! Vilkas jėga! Geresnės komandos Lietuvoj nėra!“
Vėliau perėmiau tradiciją po įmušto įvarčio šaukti „Geležinis vilkas“, – pasakojo jis.
Pasiryžo gelbėti klubą
Tačiau D.Indriūnui galiausiai teko sunkesnis darbas. 2011 metais treneris Alvydas Koncevičius nusprendė, kad po Lietuvos salės futbolo 2-osios lygos varžybų komanda niekur nebepasirodys. Buvo nuspręsta baigti „Geležinio vilko“ veiklą.
„2010 metais buvau misijoje Afganistane. Kai grįžau, paskutines rungtynes su nėščia žmona stebėjau salėje.
Tada Alvydas ir pasakė, kad viską baigs, – prisimena D.Indriūnas. – Visiškai jį suprantu, nes darbas buvo sunkus.“
Jis nesusitaikė su situacija ir nenorėjo leisti užgesti „Geležiniam vilkui“, tad pats ėmėsi gaivinti klubą ir dabar yra vienas sirgalių, kurie prikėlė ekipą.
„Galvojau, kodėl negalime palikti kelių žaidėjų ir pakviesti kariškių?
Kodėl negali žaisti paprasti kariškiai? Suprantu, kad buvo noras siekti aukštumų. O dabar pasitaikė puiki proga suburti kariškius ir tęsti tradiciją, – sakė D.Indriūnas. – Vėliau pasisiuvome savo stiliaus marškinėlius, gaireles, šalikus. Man, kaip sirgaliui, visada buvo svarbu tokie dalykai.“
Siūlo remti kariuomenei
Ar „Geležinis Vilkas“ vėl gali sugrįžti į aukščiausiąją lygą? Atsakyti į šį klausimą – per sudėtinga, nes Lietuvoje daugybė klubų susiduria su finansinėmis problemomis, o „Geležinis Vilkas“ neturi rėmėjo.
„Vien sezonui reikia 3-4 tūkstančių eurų, kuriuos mėginame vis surinkti“, – sakė D.Indriūnas, tačiau jis rankų nenuleidžia.
A.Liubinskas mano, kad visa situacija pasikeistų, jeigu lėšų skirtų Lietuvos kariuomenė.
„Tų pinigų labai daug nereikia, o reklama gali būti puiki, – sakė A.Liubinskas. – Kazachstane, Rusijoje gubernatoriai remia tokius klubus. Gal atsirastų materialinė bazė, maniežas, kuriame būtų ir kariškiai, kariškių šeimos. Galėtų atsirasti gražios tradicijos, o ir su kariuomene susiję žmonės turėtų ką veikti. Taip atsirastų natūrali ekipa, o ne tik suburta.“
