Puikiai praėjusį sezoną Turkijos klube „Gaziantepspor“ žaidęs vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų M.Stankevičius dėl „rinktinės jauninimo“ prieš dvejus metus buvo atkabintas nuo nacionalinės komandos. Rinktinės trenerių neįtikino net ir tai, kad jam, 33-ejų žaidėjui, sutartį pasiūlė Bundeslygos klubas.
Dabar Lietuvos futbolo praeitimi save vadinantis futbolininkas televizijai „Sport1“ duotame interviu į daugelį dalykų žiūri ironiškai. Tiesa, nuslėpti skausmo dėl netvarkos Lietuvos rinktinėje jis nesugebėjo.
Pokalbis prasidėjo nuo rinktinės trenerio Stasio Baranausko interviu, kuriame M.Stankevičius taip pat buvo paminėtas.
„M.Stankevičius taip pat daug nusipelnęs Lietuvos futbolui, ne vienus metus atstovavo rinktinei negailėdamas savęs.
Tačiau nuolat išlikti viršūnėje labai sunku. Tuo labiau kad prieš trejus metus jo karjerai skaudžiai atsiliepė sunki trauma. Tai irgi turi padarinių. Visi norėtume, kad būtų kitaip, tačiau faktas toks, kad šį sezoną M.Stankevičius žaidė tik vienas rungtynes ir jų nebaigė dėl traumos“, – lff.lt pasakojo S.Baranauskas.
– Mariau, po ilgesnės pauzės bent jau straipsnyje buvote prisimintas rinktinės trenerio S.Baranausko. Sakykite, kokios emocijos kilo skaitant visa tai?
– Pirmiausia nesuprantu vieno – kodėl dabartiniai rinktinės treneriai bando lygiuotis į ankstesnįjį, kuris kalbėdavo tik tam, kad kalbėtų, o jo kalbos neturėdavo jokio pagrindo.
Antra, jeigu jie nori konkrečiai ką nors pasakyti apie mane, tegul paskambina ir aš pasakysiu. Dabar nei jie manęs klausė, kaip jaučiuosi, nei jie žino, kas man yra ar kas man buvo. Paprasčiausiai nesuprantu, kaip tas žmogus gali kalbėti apie mano traumą, kai nieko apie tai nežino.
Trečia, jei rinktinės treneriai mano, kad esu prastas žaidėjas, neatitinku rinktinės lygio, tegul taip ir pasako. Juk lengva pasakyti: jis šiemet žaidė tik vienas rungtynes Bundeslygoje, todėl nėra tinkamas. Ir visiems viskas bus aišku, kodėl nesu kviečiamas. Kita vertus, pernai Turkijoje žaidžiau visose rungtynėse.
– Ar jūsų balse girdžiu nuoskaudą?
– Tai ne nuoskauda. Tiesiog nesuprantu, kodėl reikia šnekėti apie nebūtus dalykus. Jei esi vyras, tai pasakyk taip, kaip yra. Jei žaidėjas yra prastas, tai ir sakai, kad prastas, o ne ieškai plastilino ten, kur jo nėra.
Dabar mykia, mykia ir nesuprasi, ką nori pasakyti. Pavyzdžiui, apie Žydrūną (Karčemarską) šneka – pirmas, antras. Žmogus visą laiką žaidė rinktinėje ir staiga nebežaidžia. Ir niekas nesupranta dėl ko. Pavyzdžiui, aš ar Deividas Šemberas visada sakydavome tai, ką manome. Bet kuo čia dėtas Žydrūnas?
Beje, jeigu kalbame apie mano kai kurias kalbas, gal kai kam jos nepatiko. Bet aš pasakiau teisybę. Juk jei tai būtų neteisybė, kas nors būtų pakomentavęs, ką nors pasakęs, gal man būtų paskambinęs.
Bet nieko tokio nebuvo – tik tiek, kad po tos teisybės manęs pradėjo nebekviesti į rinktinę. Gal per skaudžiai kai ką pasakiau, nežinau.
– Nesigailite, kad kalbėjote?
– O ko man gailėtis? Juk nepasakiau nieko bloga – pasakiau teisybę tokią, kokia ji yra.
Beje, dar pasakysiu apie dabartinį rinktinės vyriausiąjį trenerį – aš jį gerbiu, nes jis geriau nieko nesako nei sakytų nesąmones. Atsimenu vieną spaudos konferenciją, kai jis nusprendė apskritai nekomentuoti, kodėl vieno ar kito žaidėjo nėra.
Juk treneris renkasi žaidėjus, su jais eina, o po to atsako už rezultatus.
– Ar tenka pabendrauti su dabartiniais rinktinės nariais?
– Netenka, bet tai galima paaiškinti. Mano etapas jau praeitas, todėl labiau palaikau ryšį su buvusiais žaidėjais – su tais, su kuriais kartu eidavome į aikštę.
– Su kokiomis emocijomis dabar žiūrite Lietuvos rinktinės rungtynes?
– Rinktinė yra rinktinė, todėl ją visada gerbsiu ir visada už ją sirgsiu. Nuoširdžiai noriu, kad ateitų geresnė karta negu ta, kuri buvo. Noriu, kad Lietuvos futbolas augtų, bet toks jausmas, kad stovime vietoje arba einame tik žemyn.
– Kaip iš šalies atrodė rungtynės su Anglija?
– Reikia pripažinti, kad žaisti su anglais yra labai sunku, todėl sunku ir komentuoti. Dabar nelabai galėčiau pasakyti dalykų, kurie buvo blogi ar geri.
– Tai bent jau ar buvo tų gerų dalykų?
– Nežinau. Labai daug žmonių prieš rungtynes buvo nusiteikę pozityviai, kad nuveiksime ką nors gero. Išėjo kaip visada.
Nenoriu apie tai kalbėti, bet nepasakyti negaliu. Aikštėje aš vis dar matau D.Šemberą, kuris yra geriausias Lietuvos žaidėjas. Bet jo nėra, o kas žaidžia vietoj jo, visi matėme. Ką daugiau galiu pasakyti?
– Gal tai, kad jauniname rinktinę?
– Jau supratau, kad ją bando jauninti, tik dar nesupratau, kaip ir kuo. Pastebėjau, kad yra ir jaunų suirzusių žaidėjų, kurių nebekviečia. Nesvarbu, kad tas žaidėjas savo klube per karjerą nėra žaidęs 90 minučių, bet jis jau pyksta. (Šypsosi.)
– Skamba taip, lyg ironizuotumėte.
– Į tuos dalykus žiūriu su juoku. Į viską reikia žiūrėti realiai ir gerbti vienas kitą. Iš tikrųjų norisi supratimo iš visų pusių, kad tikslo siektų visi kartu.
O ne taip, kad žaidėjas rinktinėje žaidė penkiolika metų, o už jį nusprendė, kad jam jau laikas baigti karjerą. Toks jausmas, kad žaidėjas neturi jokio žodžio.
– Mariau, kalbate apie tikslo siekimą. Ar bent žinote, koks tas tikslas?
– Aš kalbu apie tai, kad norėčiau, jog tikslai būtų bendri. Kokie jie dabar, tikrai nežinau. Lyg ir bando federacija kai ką gerinti, bet man, gyvenančiam užsienyje, tuos dalykus pamatyti sunku.
– Grįžkime prie Anglijos ir Lietuvos rungtynių. Ar su klubo draugais kalbėjotės apie jas?
– Labiau gal pasijuokėme nei pakalbėjome. O dar tiksliau – iš manęs komandos draugai juokėsi. Aš atėjau į treniruotę, man rodo keturis iškeltus pirštus ir klausia, kas atsitiko. Toks ir pokalbis.
Nesvarbu, kad manęs rinktinėje nebuvo, bet aš esu lietuvis. Labai nenoriu, kad skambėtų taip, jog aš ar kitas žaidėjas, kurio nebuvo, būtų labai pakeitę žaidimą ir mes būtume laimėję. Nesame nei maradonos, nei ronaldai, bet esu lietuvis, todėl atsakomybę turiu prisiimti taip pat. Ir tą atsakomybę man primena mano draugai.
