Vienuoliktuoju bandymu „Trakų“ atraminis saugas triumfavo. Po jo tikslaus smūgio rungtynėse su „Sūduva“, trakiškiai pradėjo varžovų triuškinimą.
„Tą akimirką, kai įmušiau, labai apsidžiaugiau. Nors man visada žymiai svarbesni komandos rezultatai, tačiau pirmojo įvarčio aš labai laukiau. Mūsų komandoje jau vienuolika žaidėjų yra įmušę nors kartą. Manau, kad tai lemia puikios treniruotės, kurių metu yra įskiepijamas noras įmušti, laimėti ir panašiai. Tiesa, antro įvarčio poreikis man nebėra toks svarbus – dabar dar svarbiau, kad laimėtų komanda“, – pokalbį pradėjo tiksliausiai A lygoje perdavimus atliekantis draugų vadinamas Ženia.
– Jevgenijau, Moldovos futbolininkų mūsų šalyje nežaidė labai daug. Kaip atsidūrėte mūsų šalyje?
– Visada turėjau tik vieną tikslą – išvykti į Europą ir parodyti save iš pačios geriausios pusės bei įrodyti treneriams, ko esu vertas. Prieš atvykdamas čia, apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad su šios šalies jaunimo rinktine yra tekę pačiam žaisti. Tiesa, žaidžiau tik Moldovoje, nes rungtynėse Lietuvoje buvau diskvalifikuotas.
– Prieš atvykimą į „Trakus“, žaidėte jau nebeegzistuojančioje Kišiniovo „Veris“ komandoje.
– Buvome čempionato lyderiai, tačiau klubo prezidentas nusprendė klubą tiesiog „uždaryti“. Taigi, po ekipos likvidavimo, kurį laiką buvau be komandos ir natūralu, kad čia atvykau ne pačios geriausios sportinės formos.
Pamenu po pirmos treniruotės „Trakuose“ buvo tik viena mintis – kaip susitvarkyti fiziką? Dabar galiu pasakyti, kad per tuos kelis mėnesius tą padariau. Beveik.
Aišku, prie to prisideda ir tai, kad komandoje jau puikiai vienas kitą pažįstame. Pasakysiu pavyzdį. Pirmojo rato pirmose keliose rungtynėse nežinojome, kur bėgs komandos draugas, ką jis galvoja, kokį veiksmą atliks. Dabar to nebėra. Kamuolį vienas kitam galime tiksliai atiduoti net nežiūrėdami.
– „Trakai“ laimi vienas rungtynes po kitų. Ar yra komanda, kuri šiuo metu jus gali sustabdyti?
– Iš to, ką mačiau, galiu pasakyti, kad turime tik vieną konkurentą – „Žalgirį“. Tarkime, „Sūduva“ pirmajame rate jie mus kaip reikiant pavaikė, tačiau antrajame rate neturėjo šansų.
– Kaip įvardintumėte savo veiksmus rungtynių metu?
– Mano darbas aikštėje – „šestiorka“, valytojas, kuris turi kuo greičiau perimti kamuolį ir lygiai taip pat greitai jį atiduoti komandos draugams, kad šie turėtų galimybę išeiti į kontrataką. Bet man tai nieko naujo. Tas pats buvo ir rinktinėse, ir ankstesniuose klubuose, kur esu žaidęs. Treneriai man sakydavo: „atlik šį darbą. Daugiau iš tavęs nieko nereikia“.
– Kaip manote, ar jau esate savo formos pike?
– Į Lietuvą atvykau priaugęs kilogramų, tad iš klubo gavau maitinimo programą, kuri padėjo sugrįžti į normalų režimą. Jaučiu, kad ta programa man padeda – svoris krenta, o žaidimas gerėja.
– Jūsų atliekamų tikslių perdavimų procentas siekia net 86. Skamba neįtikėtinai.
– Normaliai (šypsosi). Kai pernai Sandraugos taurės turnyre atstovavau Moldovos jaunimo rinktinei, tas procentas buvo panašus. Manau, kad jį lemia didžiulis susikaupimas, noras būti visose aikštės vietose. Kartais vis dar nusistebiu, kad tas procentas toks aukštas, tačiau duok Dieve, kad ir toliau taip būtų.
– Su kuriuo komandos draugu lengviausiai randate kalbą?
– Tai kad su visais saugais randu kalbą lengvai. Jie visi atsidengia, tad turiu tik vieną užduotį – nuspręsti kam atiduoti kamuolį.
– Kurios rungtynės šį sezoną buvo sunkiausios?
– Tokios rungtynės buvo dvejos. Aišku, su „Žalgiriu“ ir pirmos rungtynės su „Sūduva“. Abi suteikė daug džiaugsmo. Tiesa, po pergalės prieš „Žalgirį“ jis buvo išskirtinis.
– „Žalgiris“ yra neabejotinas lygos favoritas. Kaip manote, ar „Trakams“ realu padaryti taip, kad čempionatą laimėtų ne favoritas?
– Po pirmojo rato apie tai kalbėti dar yra per anksti, bet natūralu, jog apie tai pagalvojame. Jei yra galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus? Viskas yra įmanoma, todėl reikia stengtis ir kovoti. Aišku, pagrindinis mūsų tikslas lieka tas pats – patekti į trejetuką.
