„Senoji senjora“ įspūdingai grįžo į Europos klubų elitą.
„Juventus“ futbolininkai birželio 6-ąją Berlyne su „Barcelona“ kovos dėl Čempionų lygos karūnos, kai pusfinalyje (2:1 ir 1:1) peržengė titulą gynusio Madrido „Real“ barjerą.
„Iš Berlyno – į „Serie B“, iš „Serie B“ – į Berlyną. Sveikinimai, vaikinai!“ – džiūgavo Alesandro del Piero, buvusiems savo bendražygiams parašęs žinutę socialiniame tinkle po antrojo pusfinalio mačo Madride.
Buvęs Italijos rinktinės ir „Juventus“ puolėjas labai tiksliai nurodė, ką per pastarąjį dešimtmetį išgyveno „Senosios senjoros“ veteranai ir gerbėjai.
„Juventus“ kapitonas Gianluigi Buffonas 2006-aisiais su šalies rinktine Berlyne tapo pasaulio čempionu, bet tą pačią vasarą po „Calciopoli“ skandalo su Turino komanda buvo išmestas į antrąją Italijos lygą, kol po devynerių metų vėl užlipo į Europos viršūnę ir tame pačiame Vokietijos stadione turi progą iškovoti vienintelį trūkstamą savo įspūdingos karjeros trofėjų.
Legendinis 37-erių italų vartininkas net sunkiausiomis akimirkomis liko ištikimas „Senajai senjorai“, todėl geriausiai žino, kokį ilgą kelią teko įveikti „Juventus“, kad vėl sugrįžtų į Europos futbolo elitą.
Patyrė žiaurias sankcijas
Nuo 1995-ųjų iki kryčio 2006 metais „Juventus“ net septynis kartus pateko į Čempionų lygos ketvirtfinalį, penkis – į pusfinalį ir keturis – į finalą.
Turiniečiai, regis, buvo įsigiję amžiną abonementą į Europos klubų elitą.
Bet 2006-ųjų vasarą „Juventus“ sulaukė žiaurių sankcijų, kai paaiškėjo, kad klubo vadovai papirkinėjo teisėjus.
Iš „Juventus“ buvo atimti du Italijos čempiono titulai (2005 ir 2006 m.), komanda išmesta į antrąją lygą, o naująjį sezoną turėjo pradėti turėdama minus 9 taškus.
„Senoji senjora“ tuomet buvo viena geriausių komandų Europoje, tačiau po šio smūgio ėmė greitai byrėti. Turiną vienas po kito paliko daugelis ryškiausių žaidėjų: švedas Zlatanas Ibrahimovičius, prancūzas Patrickas Vieira ir tą pačią vasarą pasaulio čempionais tapę italai Gianluca Zambrotta ir Fabio Cannavaro.
Bet ne visi buvo pasiryžę kaip žiurkės bėgti iš skęstančio laivo. Netrukus keli „Juventus“ lyderiai rengė susirinkimą klubo treniruočių bazėje, kuriame dalyvavo italai A.del Piero, G.Buffonas, čekas Pavelas Nedvedas ir argentinietis Mauro Camoranesi ir prancūzas Davidas Trezeguet.
„Mes tik pažiūrėjome vienas kitam į akis ir visi akimirksniu sutarėme: negalime palikti komandos nelaimėje, – „L'Equipe“ sakė D.Trezeguet. – Šis klubas mums tiek daug davė, todėl privalėjome padaryti viską, kad jis greitai sugrįžtų į „Serie A“.“
Persikėlė į žemesnę lygą
Žvaigždės net sutiko savanoriškai susimažinti algas, kai nusileido į žemesnę lygą ir visą sezoną važinėjo po Italijos provincijos miestelius.
Bet Didier Deschamps’o treniruojama ekipa buvo per daug galinga, kad ilgai užsibūtų „Serie B“ varžybose. Jau po metų „Juventus“ grįžo į „Serie A“, o „Senosios senjoros“ sirgaliai iki šiol didžiuojasi pagrindiniais šios epochos didvyriais.
2007–2009 m. „Juventus“ Italijos čempionate du kartus užlipo ant garbės pakylos, tačiau po šių sėkmingų sezonų komanda vėl ėmė grimzti į dugną. Dėl klaidų renkantis žaidėjus Turino klubas du kartus paeiliui šalies čempionatą baigė tik septintas – tikrai ne toje vietoje, kuri atitinka „Senosios senjoros“ rangą.
Įpėdinis pakeitė kursą
Po šių nesėkmių „Juventus“ vairą 2010-ųjų balandį perėmė Andrea Agnelli – automobilių koncerną „Fiat“ sukūrusios garsiosios Agnelli šeimos įpėdinis.
Jaunasis prezidentas savo seneliui Gianni Agnelli dar prieš jo mirtį 2003-iaisiais buvo pažadėjęs, kad išsaugos jo visą gyvenimą puoselėtos „Senosios senjoros“ šlovę.
39-erių italas iš esmės pakeitė „Juventus“ kursą. Pirmiausia jis iš Genujos persiviliojo „Sampdoria“ generalinį direktorių Giuseppe Marottą ir Fabio Paratici.
Nuo 2002-ųjų Genujoje dirbę futbolo vadybininkai padėjo šio miesto klubui iš „Serie B“ pasiekti Čempionų lygos atrankos varžybas, tačiau Turine jie gavo kur kas daugiau galimybių įgyvendinti pažangias savo idėjas.
Agnelli šeimai priklausantis „Exor“ holdingas valdo 63 proc. „Juventus“ akcijų, todėl Turino klubas turi labai tvirtą užnugarį. Tačiau legendinio „Awocato“ anūkas moka ir nori kontroliuoti išlaidas.
Po „Calciopoli“ skandalo A.Agnelli du kartus padidino „Juventus“ kapitalą, kai reikėjo padengti komandos nuostolius, tačiau daugiau jau nenori kasmet kišti rankos į savo kišenę.
Stadionas suteikė sparnus
„Fiat“ vadovai nusprendė, kad Turino klubui atėjo laikas išsilaikyti pačiam.
„Juventus“ vadovai stengiasi rasti kitų būdų, kaip uždirbti, o ne tikėtis milijonų iš turtingų investuotojų, kad galėtų vėl varžytis su galingiausiais žemyno klubais.
„Senoji senjora“ dabar sumaniai naudojasi savo naujuoju 41 tūkst. vietų stadionu, kuris atvėrė duris 2011 metais, o pernai padėjo vien iš bilietų uždirbti 41 mln. eurų.
Aišku, ši suma toli gražu dar neprilygsta „Manchester United“ (129 mln.) ar „Barcelona“ (116 mln.) pajamoms iš bilietų, o „Juventus“ vis dar akivaizdžiai pralaimi savo konkurentams finansinėmis galimybėmis.
Pernai surinkęs rekordinę sumą – 279 mln. eurų – pajamų Turino klubas Europoje liko tik dešimtas, nusileidęs ne tik pripažintiems lyderiams Madrido „Real“, „Manchester United“, Miuncheno „Bayern“, bet ir arabų šeichų dosniai remiamiems naujiesiems turtuoliams „Paris Saint-Germain“ (474 mln. eurų).
Žaidėjų turguje – protingi pirkiniai
„Juventus“ stengiasi pasivyti turtingesnius varžovus protingiau apsipirkdamas žaidėjų turguje.
Andrea Barzagli dabar vadinamas vienu geriausių gynėjų Europoje, o 2010 metais jis persikėlė į Turiną iš „Wolfsburg“ vos už 300 tūkst. eurų.
Kitais metais „Juventus“ įsigijo Arturo Vidalį už 12 mln. eurų – taip pat labai protingą sumą, įvertinus saugo iš Čilės vertę ir galimybes.
Andrea Pirlo į Turiną 2011 metais persikėlė be jokios išpirkos, kai „Milan“ klubas jo atsisakė, bet tris kartus paeiliui geriausiu „Seria A“ žaidėju išrinktas veteranas padėjo „Juventus“ jau 4 kartus triumfuoti Italijos pirmenybėse.
2012-aisiais Turino klubas taip pat veltui įsigijo prancūzą Paulą Pogbą, kurį dabar tiesiog medžioja visi turtingiausi Europos klubai.
Po metų ieškodami vidurio puolėjo „Juventus“ vadovai nusprendė suteikti progą Carlosui Tevezui. Su „Manchester City“ susipykęs argentinietis kainavo 10 mln. eurų, bet Italijos pirmenyb ėse jis jau įmušė 36, o šį sezoną Čempionų lygoje – 7 įvarčius ir vėl sulaukė kvietimo į rinktinę.
Buvęs Madrido „Real“ puolėjas Alvaro Morata tapo brangiausiu „Juventus“ pirkiniu A.Agnelli valdymo laikais. Pernai vasarą už jį Italijos čempionai sumokėjo 20 mln. eurų, bet būtent du ispano įvarčiai į buvusios komandos vartus atvėrė „Juventus“ duris į Čempionų lygos finalą.
Turino komandoje galioja dar viena griežta nerašyta taisyklė – nė vienas futbolininkas negali uždirbti daugiau kaip 6 mln. eurų per metus. Šios sumos dabar negauna nė vienas „Juventus“ žaidėjas. Tokia buvo senoji G.Buffono alga, tačiau net legendinis komandos kapitonas sutiko su mažesniu uždarbiu (4 mln. eurų), kai pastarąjį lapkritį pratęsė sutartį.
Pasiteisino trenerių kaita
„Juventus“ dominuoja Italijos pirmenybėse, ir net skausmingas atsisveikinimas su treneriu Antonio Conte neišmušė komandos iš pergalingų vėžių.
Masssimo Allegri vedamas „Juventus“ klubas pagaliau pasiekė Čempionų lygos finalą ir svajoja apie trigubą istorinį triumfą, nes šią savaitę jau laimėjo ir Italijos taurės finalą.
„Senoji senjora“ neprabėgus net dešimčiai metų po vienintelio sezono „Serie B“ subtiliais savo kvepalais vėl vilioja per Europos futbolo vakarus.
G.Buffonas: „Tikrai nesu nemirtingas“
Gianluigi Buffonas ruošiasi dar vienam finalui. Ilgametis „Juventus“ vartininkas pasiryžęs pagaliau iškovoti Čempionų lygos taurę – vienintelį trofėjų, kurio dar neturi. 37-erių italui tai būtų geriausia dovana už jo ištikimybę Turino klubui.
– Prieš porą metų, kai Čempionų lygos ketvirtfinalyje pralaimėjote „Bayern“, Franzas Beckenbaueris jus palygino su pensininku. Bet šį birželį žaisite finale, kai Miuncheno futbolininkai jau ilsėsis...
– Taip, bet aš niekuomet prieš nieką netrokštu revanšo. Tuomet „Bayern“ pralaimėjome, bet tai buvo vienos rungtynės.
Praleidau gerą sezoną, bet padariau ir klaidų, kaip ir nutinka kiekvieną sezoną.
Tikrai neužpykau dėl tos pastabos. Esu labai savikritiškas sau, todėl pats visada žinau, kada žaidžiau gerai ar blogai. Man nebūtina klausytis patarimų, o dar mažiau girdžiu kalbas apie tai, kada jau privalau baigti karjerą.
– Dar nepajutote baimės, jog kada nors užsibūsite aikštėje sezonu per ilgai?
– Tokios kritikos kaip F. Beckenbauerio aš juk nesulaukiu dažnai!
Visi mato aikštę, o mano atsakymai, nepaisant amžiaus, kol kas yra pakankamai geri. Savo žaidimu nesuteikiu daug progų, kad mane kritikuotų.
Esu pakankamai subrendęs, kad suprasčiau, jog galiu dar du ar tris sezonus būti pagrindinis komandos vartininkas, jeigu išlaikysiu dabartinę fizinę ir psichologinę formą.
Aš nenoriu imtis antraeilio vaidmens. Mano tikslas – sulaukti 40-mečio, vis dar esant vartininku Nr.1.
- Vadinasi, tikitės žaisti iki 2018 metų pasaulio čempionato Rusijoje?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau kitaip. Normalu, kai žaidėjai, pripratę prie aukščiausio lygio varžybų ir svarbių tikslų, visuomet turi per daug didelių ir galbūt neprotingų ambicijų (juokiasi).
Bet tai vienintelis būdas pareikalauti iš savęs visų jėgų. Iki pasaulio čempionato liko tik treji metai – tai daug mano amžiuje, bet galiu jų sulaukti.
– Kas sunkiausia, bėgant metams: fizinis kūno nuovargis ar našta galvai nuo tam tikros psichologinės rutinos?
– Tikriausiai labiau pavargsta galva.
Pradėjau žaisti futbolą, kai man buvo septyneri, vadinasi jau 30 metų kasdien atlieku tuos pačius dalykus! Sportininko gyvenimas puikiai sustyguotas, tai nuostabi kasdienybė, bet kartais ji tikrai slegia.
Norėdamas išvengti rutinos, privalai turėti ambicijų ir sau išsikelti vis naujų tikslų. Sakau sau, kad jau daug laimėjau, bet tikrai dar ne viską!
– Kai dabar prisimenate savo karjerą, koks gražiausias prisiminimas?
– Pergalė 2006 metų pasaulio pirmenybėse yra gražiausia dovana, kurią man suteikė futbolas.
Kiekvienam vaikui, kuris pradeda lankyti futbolo treniruotes, didžiausia svajonė yra tapti pasaulio čempionu. Kai tai pasieki, tai iš tiesų neprilygstama.
Dar šiandien man dažnai primena, kaip atrėmiau kamuolį po Zidane'o smūgio galva. Viskas, kas nutinka tokiame finale, bet koks žaidėjo technikos veiksmas, visuomet išsipučia ir vėliau įgauna legendos vertės.
– Ar tikite, kad su „Juventus“galite laimėti Čempionų lygą?
– Tai vienintelis titulas, kurio man trūksta ir tikslas, apie kurį labai daug galvoju. Noriu jį pasiekti ir tikrai nesustebsiu, jeigu man tai pavyks iki karjeros pabaigos.
Daug dirbu vardan to ir tikiu, kad kai dirbti, likimas už tai atsidėkoja. („L'Equipe“).
