Ketverius metus Lietuvos futbolui (LFF) vadovaujantis ir kitąmet apie rinkimus miglotai kalbantis J.Kvedaras šiemet gavo nemenką kritikos laviną – už blogą nacionalinės ekipos pasirodymą 2016-ųjų Europos futbolo čempionato atrankoje, už ekipos stratego Igorio Pankratjevo nenorą trauktis iš savo posto ir itin nevykusią kalbą prieš žurnalistus, nutarus vis dėlto palikti trenerio kėdę.
Kaltas jis buvo ir už į lažybų skandalus šiemet labai dažnai patekdavusius A lygos žaidėjus ir net visas komandas. „Mane tie lažybininkai varo iš proto – išvarai juos pro duris, lenda pro langus. Visokie aferistai dar praėjusiais metais per klubus bandė daryti savo juodus darbelius – mėžėme juos iš ten, kiek galėjome. Tai dabar jie įsigudrino per apskritis į futbolą lįsti“, – lrytas.lt duodamas interviu aiškino LFF vadovas.
Šnekėdamas su portalo lrytas.lt žurnalistu J.Kvedaras nebijojo atskleisti vadovaujamos federacijos užkulisių ir įvardijo, kiek galimai kainuotų sutartos futbolo rungtynės Lietuvoje.
- Šiemet gavote pylos ir iš žiniasklaidos, ir iš sirgalių, ir iš valdžios– už tikrai skandalingą sezoną. Kokį pažymį už šiuos metus parašytumėte Lietuvos futbolui?
– Pagal dešimtbalę sistemą Lietuvos futbolui parašyčiau penkis. Paaiškinsiu kodėl. Šalies pirmenybėse iš esmės gali žaisti ir tikrai kovoja vos keturios komandos – tarp šių klubų ir likusių komandų yra labai didelis skirtumas. Tai pirmas trūkumas – nėra didesnės konkurencijos.
Manau, nereikia sakyti, kad nacionalinė rinktinė šiemet pasirodė itin blogai. Galėčiau surasti jai pateisinimus – visi žaidėjai yra per jauni, ir tik juodas darbas gali padėti jiems įsitvirtinti futbole. Tai antra... Nėra kuo girtis šiandien ir nėra ką girti. Todėl ir toks pažymys.
- Šiemet Lietuvos futbolo A lyga parodė, kad ji sunkiai serga lažybų „vėžiu“. Sutartos rungtynės, statymai... Ką darysite?
– Aj, tai didžiausia bėda... Jei mums niekas nepadės su įstatymu, kuris pažabotų šį „vėžį“, bus labai blogai. Visiems blogai. Visam šalies sportui. Dabar tas įstatymas yra Seime ir, jei nebus balsuota už tai, kad lažybos, sutartos rungtynės būtų priskirtos prie kriminalinių nusikaltimų, aš norėčiau pamatyti Seimo narių, balsavusių prieš jį, sąrašą...
Jūs galvojate, kad kitose sporto šakose nėra susitarimų? Baikite. Mes tik nebijome apie tai kalbėti – čia ir yra svarbiausia.
Kas iš to, kad ten koks neva komandos rėmėjas duoda tūstantį eurų ekipai, jei jis paskui bando daryti „biznį“ per klubą. Praėjusiais ir šiais metais jau atsikratėme klubuose esančiais „visokio plauko biznieriais“, tai dabar tie per apskritis lenda. Ir ką tu padarysi... Jei šios kovos nelaimėsime, tada ačiū, viskas, viso gero.
- Galite įsivaizduoti, kad A lygoje žais 4 ar 6 komandos?
– Jei bus tik 6 komandos, tai bus problemos mūsų klubams dalyvauti UEFA taurėse. Tačiau nieko negali žinoti. Kasmet su baime laukiu klubų pateiktų pažymų apie finansavimą – iš ko kas gyvens per sezoną. Tačiau dabar pasakyti, kas iš likusių A lygos aštuonių klubų kitąmet turės reikiamą finansavimą, negalėčiau. Ką tikrai žinau, dirbtinai sukurtos komandos „miršta“ labai greitai. Ypač, jei į jos vadovybę įsisuka lažybininkai ar avantiūristai.
Ir aiškini tiems klubams, kad, žiūrėk, jis toks ir anoks, bet ne – nesiklauso. Kai iš klubų išprašėme juos, tai jie į apskritis veržiasi – nori perimti apskrities futbolo valdžią, aiškina, kad kels ne tik regiono, bet ir klubo prestižą, darys čempionų komandas. O iš tikrųjų – lažybos. Ir išprotėję pinigai...
Latvijos futbolo federacijos vadovas man pasakojo, kad sąžiningas treneris pas jį atėjo ir pranešė, jog jam už sutartą mačą siūloma 400 tūkst. eurų. Pas mus panašiai...
Latviai šiaip taip susitvarkė, ta publika atsikratė, tai dabar pas mus lenda visokie „specialistai“ iš Honkongo, Rusijos ar Moldovos. Masiškai lenda.
Skambiniesi, kalbi su klubais, bet... Pakruojui kiek kartų rodėme raštus iš UEFA, net nuotraukas rodėme ir kalėme į galvas, kad bus bėdų su jų nauja aplinka – ne, nori savaip daryti. „Klaipėdos granitui“ šaukėme, kad prie jų prisišliejęs rusas Maskvoje yra didžiausias lažybininkas... O po to visi šaukia – LFF dėl visko kalta.
- Lietuvos futbolo rinktinė. Lyg ir jūs turėtumėte būti atsakingas už jos pasirodymą. Kaip galėtumėte pasiteisinti?
– Ką galiu pasakyti – buvo ir neblogų rungtynių. Pavyzdžiui, su šveicarais. Buvo ir labai prastų antrųjų kėlinių – kad ir akistatoje su San Marinu...
Vieną, ką kalbėjau futbolininkams: tau gali ir nesisekti, tu gali ir pralaimėti, tačiau žiūrovui privalai rodyti, kad tu stengiesi. Juk futbolo aistruoliai neakli – jie mato, atskiria, kas yra kas.
Galiu pasakyti, kad šioje rinktinėje mikroklimatas buvo išties labai geras, į trenerių darbą, kaip kas ir norėtų įsivaizduoti, niekas nelindo, tik jie sprendė, ką imti į komandą, ko neimti. LFF visiškai nesikišo, jokių patarimų nedalijo.
Labiausiai man nepatiko, kaip iš komandos išėjo buvęs treneris. Aš jam sakiau: jei jautiesi, kad nuvylei, atsistok prieš žurnalistus, pasakyk: mano akimis, atrodo taip ir taip, tas išėjo, tas neišėjo. O ne „bam“ ir viskas... Ir dar piktintis žurnalistais? Tai už ką tave girti, jei tu pralaimi?
Aš labai aiškiai dabar pasakysiu: mano manymu, ir 2018 metais iš rinktinės taip pat nebus nieko gero, galima kažką galvoti tik 2020-aisiais. Ir tai, jei burtai bus palankūs... Tokia mano prognozė, bet nemėgstu aušinti burnos ir bandyti įkvėpti optimizmo. Buvo iki manęs optimistų. Kaip bus, taip bus su rinktinės žaidimu.
- Tai ne tik rinktinės treneris šiemet „pasižymėjo“: rinktinės futbolininkai grasino žurnalistams, po kritikos nešnekėjo po eilinių pralaimėjimų, buvusias žvaigždes „durneliais“ vadino. Per uždarymo ceremoniją sakėte, kad labiausiai nemėgstate, kai futbolas drabstomas purvais. Ar patys futbolininkai tuo neužsiiminėjo?
– Kaip ir sakiau, kritiką priimu, ji reikalinga. Bet ne ta, kuri skelbia – tavo veidas ir nuotaika ne tokia. Tai ne kritika, o drabstymasis purvu. Kalbėjausi po visų šių incidentų su rinktine, sakau, jūs turite suprasti, kad mūsų girti nėra už ką. Ko jūs norite? Kad sakytų, jog mes viską gerai darome? Sakiau, pralošėte – aiškinkite, kodėl neišėjo, kas kaltas... Pasakiau, kad nereikia konfliktuoti. Prieš treniruotę buvau nuėjęs ir prašiau, kad elgtųsi kaip žmonės.
Na, ką aš galiu pasakyti: gal atleiskite jiems už tokius poelgius... Dauguma jų dar labai jauni. Pats buvau jaunas – apie save per gerai galvojau. O gyvenimas viską sustatė į vietas.
Gal ir Giedrius Arlauskis pasikarščiavo. Bet, kita vertus, reikia ir padėkoti tam pačiam Giedriui – juk tik jo pastangomis tie patys angai bent įsivaizduoja, kur yra ta Lietuva. Jei norite, aš atsiprašysiu žurnalistų už visą rinktinę. Galvoju, tie vyrai subręs, pasitaisys. Juk būna taip – kol gerai negauni į užpakalį, tol nesupranti, kas darosi aplinkui.
- Kada numatote paskirti naują rinktinės trenerį?
– Dėl manęs – nors ir rytoj. Tegul trenerių taryba siūlo – tegul nutaria, aptaria kandidatūras ir siūlo. Aš su daugeliu trenerių kalbuosi šiuo klausimu. Kad ir su tuo pačiu Mareku Zubu – klausiau, ar nori. Ji sako „noriu“. Bet ne aš, o patys treneriai tegul pasiūlo geriausią kandidatūrą.
Aš įsivaizduoju, kad kitų metų pradžioje jau bus naujas rinktinės treneris. Jis pradės darbą ne tik su nacionaline ekipa, bet ir su jaunimo rinktine – turės stebėti, kas gali atsidurti pagrindinėje komandoje.
Dar svarbus dalykas – naujas treneris turės aiškiai pasakyti, ko jis sieks su komanda. Ne savo ratelyje, ne saviems, o visiems sirgaliams – ko tikėtis iš jo vadovaujamos ekipos. Tuomet visiems viskas bus aišku.
- Kiti metai jums bus svarbūs – Lietuvos futbolo federacijos prezidento rinkimai. Daugiau kaip 12 metų jūs buvote LFF generaliniu sekretoriumi ir 2012 metais tapote prezidentu. Kelsite savo kandidatūrą naujai kadencijai?
– Palaukime kitų metų. Aš nesakau „taip“, bet nesakau ir „ne“. Nieko nenoriu kol kas aiškinti. Po Naujųjų pranešiu...
