Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Edgaro Jankausko asistentui R.Garastui jau įprasta prisistačius sulaukti klausimo, ar jis nėra krepšinio legendos V.Garasto giminaitis. Jaunam vyrui malonu atsakyti teigiamai. Anūkas didžiuojasi seneliu. Tai išdavė ir seneliui rodoma didelė pagarba, ir nejučia kilstelėta anūko nosis, kai abu Kaune žingsniavo nusifotografuoti į Lietuvos nacionalinės futbolo akademijos stadioną. Čia jaunuosius futbolo talentus ugdo treneris R.Garastas.
„Išdavė jus anūkas – į futbolą nuėjo!“ – mums einant riktelėjo akademijoje dirbantis vyras. „Ir gerai padarė!“ – atšovė vyresnysis Garastas. Jis niekada nepraleidžia progos pabendrauti net ir su pirmąkart matomais žmonėmis.
„Iš jo visuomet plūsta didelė išmintis ir nuoširdumas. Tokiomis akimirkomis aš juo susižaviu iš naujo“, – prisipažino Rokas.
Dar būdamas vaikas R.Garastas žinodavo, kad senelis vyksta į olimpines žaidynes, tačiau nesuprasdavo, koks jis garsus. Tik paaugęs Rokas ėmė pastebėti kitų žvilgsnius, kurie sekdavo jiems abiem vaikštant po parduotuvę.
Tapo aišku: jo senelis ne tiktai jam, bet ir kitiems – neeilinis.
„Dažniausiai leisdavome kartu savaitgalius, pas senelius važiuodavome pietauti, švęsdavome šventes. Turėjome tradiciją su seneliu eiti kartu į baseiną. Po jo suvalgydavome kartu desertą.
Tai vieni mieliausių mano prisiminimų. Visada buvau paklusnus ir geras sūnus tėvams, anūkas, tad barti retai kada gaudavau“, – nusišypsojo nuo mažumės sportuojantis Rokas.
Kaipgi kitaip. Sportas – jo kraujyje. Abu V.Garasto vaikai – Jolanta ir Virgilijus, Roko tėvas, studijavo tuomečiame Kūno kultūros institute Kaune (dabar – Lietuvos sporto universitetas).
Krepšinio stratego dukra pasuko į mediciną, o sūnus, padirbėjęs krepšinio treneriu, – į verslą.
Pusketvirtų metų už Roką vyresnis brolis Vladas lankė krepšinį, domėjosi boksu, prieš porą metų dirbo Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos generaliniu sekretoriumi.
„Jau nuo vaikystės buvo aišku, kad mano ateitis bus susijusi su sportu, tik nežinia, su kuriuo.
Man sportas suteikia gyvenimo spalvų, uždega ir suteikia galimybę siekti tikslų. Man tai daug įdomiau nei koks nors verslas“, – sakė futbolo jaunimo rinktinių treneris R.Garastas.
Rokas pradėjo nuo krepšinio, bet ne dėl tėvo ar senelio įtakos. Nebuvo jokios prievartos. Tiesiog kartą į klasę atėjo treneris ir pakvietė išbandyti krepšinį.
Kadangi Rokas tuo metu jokio būrelio nelankė, pakėlė ranką. Patiko vaikinui šis žaidimas, tačiau išbuvo ten vos mėnesį.
„Pasirodo, treneris nebuvo malonus. Dėl kažko pašiepė mane prie kitų vaikų, tad nustojau ten eiti“, – kalbėjo R.Garastas, nuo tada krepšinį ėmęs žaisti kieme.
Aštuonerius metus jis dar mušinėjo stalo teniso kamuoliuką.
Vėliau draugo paskatintas Rokas ėmė lankyti futbolo treniruotes. Žaisti šį žaidimą jis pradėjo vėlai – tik 14 metų, bet daug dirbdamas individualiai greitai vijosi bendraamžius ir sulaukė kvietimo į Lietuvos jaunimo rinktinę.
Su Kauno „Atleto“ ekipa R.Garastas žaidė A lygoje, taip pat Ispanijoje, kur išvyko tęsti studijų iš Lietuvos sporto universiteto.
Rokas būtų ir toliau siekęs futbolo žaidėjo aukštumų, tačiau dėl nugaros traumų profesionalaus sportininko karjeros jam teko atsisakyti sulaukus vos 24-erių.
„Iki šiol stebėdamas jaunus žaidėjus jiems atvirai pavydžiu mėgstamos veiklos, – prisipažino R.Garastas. – Bet aš likau futbole. Pamaniau, anksčiau pradėsiu – daugiau patirties įgysiu.“
Nuolat stažuotėse užsienyje vadovavimo strategijas tobulinantis Rokas ir Lietuvoje turi patarėją. Ne bet kokį, o vieną profesionaliausių šioje srityje – senelį. Nesvarbu, kad skiriasi sporto šakos, trenerių darbas daug kuo panašus.
„Kai tik pradėjau dirbti, iškildavo nemažai neaiškumų, tai iškart važiuodavau pas senelį. O iš jo visuomet išvykdavau su atsakymu.
Jam mano didžiulės problemos pasirodydavo aiškios lyg ant delno“, – stebėjosi R.Garastas.
V.Garastas buvo ir tebėra viena įtakingiausių asmenybių šalies krepšinyje nuo tada, kai 1979 metais tapo Kauno „Žalgirio“ treneriu, treniravo Lietuvos rinktinę ir aštuonerius metus – iki 2011-ųjų vadovavo šalies Krepšinio federacijai (LKF). Šiuo metu jis yra LKF garbės prezidentas.
„Visada pasikalbame apie trenerio darbą, – sakė V.Garastas. – Jis manęs klausia apie asistento vaidmenį, o aš jam pateikiu pavyzdžių iš krepšinio. Pasakoju, kad asistentas ne tik turi būti pagrindinio trenerio bendramintis, bet ir užversti jį naujomis idėjomis.
Jie gali ilgai diskutuoti ir ginčytis kabinete, bet iš ten išėję turi dirbti išvien. Juk E.Jankauskas jam taip ir pasakė: „Man nereikia, kad dėkotum ir visada pritartum. Reikia tavo minčių.“
Senelio ir anūko pokalbiuose randama bendrų krepšinio ir futbolo sąsajų.
„Juk sporte daug bendrų dalykų. Aš ir pats nuolat stebėdavau, kaip dirba ir mąsto kitų sporto šakų treneriai. Visada yra bendras vardiklis, – kalbėjo V.Garastas. – Svarbu, kad Rokas tiesiog gimęs būti treneriu. Labai norėjo sekti mano pėdomis.
Dažnai kalbėdavomės apie trenerio darbą, jis ir pats daug dirbo ir lavinosi. Jis mąsto moderniai.
Ne visada paprasta viską įgyvendinti, tačiau jis labai atsidavęs futbolui – tai svarbiausia.“
Rokas labai žavisi senelio išmintimi ir net neturi progos pasiginčyti. Tuo labiau kad V.Garastas anūkui neliepia: daryk taip ar kitaip, o tiesiog išdėsto savo nuomonę ir tada jau Roko reikalas, pritarti ar ne.
Vis dėlto Rokas vieno didžiausių savo autoritetų – senelio – žodžiais neabejoja.
Ir pats R.Garastas vertas pagarbos. Toks jaunas, o jau treniruotis padeda rinktinei. E.Jankausko pasitikėjimą pelnęs Rokas jaučiasi esąs savo rogėse.
„Žinau, kad atsakomybė didelė, bet turiu tokią savybę – norą visur padaryti geriausiai. Jei žinau, kad taip padariau ir kitiems to mažai, atleiskite, daugiau negaliu. Tai paprasta. O man irgi būna ramu“, – pasitikėjimu savimi spinduliavo R.Garastas.
Didžioji Garastų giminės dalis gyvena Kaune ir turi gražią tradiciją kartu švęsti didžiąsias metų šventes, dažnai – ir gimtadienius. Rokas tokių susibūrimų visuomet laukia, nes žino, kad visiems bus jauku ir gera.
Anksčiau visi rinkdavosi V.Garasto namuose, bet dabar, kai Vladas su žmona Irena jau yra garbaus amžiaus, tradiciją ir atsakomybę rengti šventes pastaraisiais metais perėmė Roko teta J.Babravičienė.
Įdomiausia, kad sportininkų giminės susitikimuose nebūna kalbų apie sportą. Užtat ir darbe, ir savo šeimoje jų pakanka.
Prieš trejus metus Rokas vedė. Kartu su žmona Ksenija Garaste (31 m.) jis augina dvejų metų dukterį Katalėją, kurią dažnai mato ir futbolo stadione. Šeima gyvena visai šalia ir ateina palaikyti jaunimą treniruojančio Roko.
„Kad Katalėja ateityje sportuos, neišvengiama. Gali būti, kad žais futbolą. Ji turi beprotiškai daug energijos, be to, nuolat mato mano darbą, o namuose abu žiūrime futbolo rungtynes.
Ji sako: „Tete, einam fūlės žiūrėt. Tete, bum“, – šypsodamasis pasakojo R.Garastas. Dabar pora laukiasi dar vienos atžalos.
Ką reiškia toks Lietuvoje negirdėtas dukters vardas? Pasirodo, tai karališkosios orchidėjos rūšis. Šį vardą pora išgirdo žiūrėdama filmą ir abiem jis iškart įstrigo.
Užtat seneliams jį atsiminti buvo tikras iššūkis – kol įprato, ne visada pavykdavo ištarti teisingai.
Lietuvos futbolo rinktinės trenerio asistento žmona Ksenija nėra profesionali sportininkė, tačiau mėgsta sportuoti ir žino, kas yra nuošalė.
Šį futbolo terminą Rokas sutuoktinei aiškino dėliodamas pipirus. Ksenija yra psichoterapeutė, tačiau kol augina vaiką, užsiima gėlių verslu.
K.Garastė yra rusė, gimusi Vokietijoje, bet užaugusi Lietuvoje, Kaune. Jos tėvas – buvęs karininkas, gavęs paskyrimą į mūsų šalį. Rokas tikino, kad jo žmona lietuviškai kalba daug geriau negu rusiškai.
Roko ir Ksenijos meilės istorijai būtų galima skirti atskirą straipsnį. Taip sakė pats Rokas, kai paklausiau, kur jie susipažino.
Jie jau seniai retkarčiais susitikdavo – tai naktiniame klube, tai parduotuvėje prasilenkdavo.
„Kartą išdrąsėjau, užkalbinau, ir keletą dienų praleidome kartu. Tačiau netrukus ji ištekėjo už kito vyro. Bet neilgam – savo mintimis aš ją susigrąžinau.
Kai mes vėl susitikome, santykiai užsimezgė žaibiškai.
Taip ir turėjo būti, nes nuo pat pirmo žvilgsnio nebuvome vienas kitam abejingi“, – apie lemtį būti su Ksenija pasakojo Rokas.
Vienas jų netikėtų susidūrimų kartą įvyko kavinėje. Rokas vartė ant stalo padėtą žurnalą ir ten pamatė Ksenijos nuotrauką.
Mat ji tuo metu dalyvavo konkurse „Mis Lietuva 2007“, tik dar Lomakinos pavarde. Tą akimirką pro kavinės duris įėjo Ksenija, ir Rokas tiesiog apstulbo.
Simpatiška mergina grožio konkurse jėgas bandė ir 2002 metais. Tuomet ji laimėjo pirmosios vicemis titulą.
Futbolo treneris R.Garastas sporte remiasi moderniais metodais
Lietuvos futbolo federacija R.Garastui patikėjo darbą su jaunimo komandomis, o vyrų rinktinės treneriu šiemet tapęs E.Jankauskas pakvietė jauną specialistą į asistentų gretas. „Rokas – labai entuziastingas futbolo specialistas, – savo pasirinkimą aiškino E.Jankauskas. – Tai vienas perspektyviausių šalies trenerių, naudojantis šiuolaikines technologijas.“
Lietuvos futbolo rinktinė pagaliau turi išmanų skautą, kuris, išanalizavęs kelerias varžovų rungtynes, gali pateikti trumpą ir aiškią vaizdo medžiagą savai komandai. Be to, specialiomis programomis R.Garastas gali surinkti daug vaizdo ir statistikos informacijos ir apie Lietuvos futbolininkus, žaidžiančius užsienyje: Danijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Izraelyje ar Kazachstane.
Tapti moderniu futbolo treneriu R.Garastui padėjo studijos Barselonoje ir Amsterdame. Pagal universitetų mainų programą Katalonijoje atsidūrusio kauniečio vienu dėstytojų buvo futbolo klubo „Barcelona“ fizinio rengimo treneris. Per jį lietuviui pavyko prisiliesti prie vienos geriausių pasaulio komandų. Tuomet „Barcelona“ dirbęs, o dabar Miuncheno „Bayern“ treniruojantis Pepas Guardiola iki šiol yra vienas R.Garasto idealų.
R.Garastas stebėjo daug „Barcelona“ jaunimo komandos pratybų ir treniruočių, savaitgalius irgi leisdavo Barselonos klubo treniruočių aikštynuose. „Stengdavausi patekti į kiekvieną futbolo seminarą, o Barselonoje jų vyksta daug, – pasakojo jaunasis futbolo specialistas. – Ten ir atėjo didelis noras mokytis ir būti futbolo treneriu.“
Rokas taip pat yra praleidęs mėnesį stažuotėje Amsterdamo „Ajax“ – viename moderniausių futbolo klubų pasaulyje. „Į šio klubo akademijos atranką ateinantys 6–7 metų vaikai yra tokie gabūs, kokių neteko matyti niekur kitur. Tačiau „Ajax“ niekada nesustoja ir vis ieško įvairių naujovių, – pasakojo R.Garastas. – Stažuotės užsienyje man padėjo suvokti daug detalių, kurias norisi įdiegti ir Lietuvoje.“
