44 metų sporto komentatorius bus vienas iš kelių, kurie komentuos varžybas LRT televizijoje.
Europos čempionato metu N.Kesminas pateiks savo įžvalgas ir dienraščio „Lietuvos rytas“ bei portalo „Lrytas.lt“ skaitytojams.
Prieš didžiąją futbolo šventę N.Kesminą „Žinių radijo“ laidoje „Marijonas kviečia“ kalbino kitas rimtas futbolo mėgėjas Marijus Mikutavičius.
„Neįmanoma nepažinoti šio vyro, jei esi vyras ir domiesi futbolu ir sportu. Pagaliau, net jei esi moteris ir turi vyrą, kuris domisi futbolu,“ – savo pašnekovą pristatė M.Mikutavičius.
– Nerijau, kaip tave pristatyti, išvengiant klišių: legendinis, įspūdingiausias, kultinis ir panašiai. Ar kada nors pagalvoji, koks esi įtakingas balsas Lietuvoje?
– Tą pajuntu gatvėse, kai žmonės prieina ir paprašo nusifotografuoti, šiaip pasikalbėti. Paklausia: už ką sergi? Nors prašau, kad šio klausimo neužduotų, nes už nieką nesergu.
- Už nieką nesirgai?
– Sirgau, bet tai buvo vaikystės klaidos (šypsosi, – red.). Iš tiesų jau seniai futbole procesas mane domina labiau nei etiketės ant marškinėlių.
Be abejo, sergu už Lietuvos rinktinę – to neišvengsi.
– Išduosiu siaubingą paslaptį – su Nerijumi buvome kursiokai ir jis jau tada buvo kaip vaikščiojanti enciklopedija. Labiausiai žavėjo, kad Nerijus viską žinojo apie grupę „Depeshe Mode“. Kaip nukeliavai į sportą?
– Tėvai, giminės primena, kad pats žaisdamas visada komentuodavau.
Man buvo septyneri, kai vyko 1978 metų pasaulio futbolo čempionatas, o tėvas pasisodino šalia prie televizoriaus. Jis sirgo už olandus. Va tada ir aš sirgau už olandus, nes taip reikėjo.
Nors šį skandalingą čempionatą pamenu gana miglotai, pamenu rungtynes tarp Argentinos ir Peru (mačas baigėsi 6:0, o Peru komanda buvo įtariama pardavusi rungtynes, – red.)m finalą iki pratęsimo, nes paskui mane nuvijo miegoti ir tik kitą rytą sužinojau, kad Argentina laimėjo prieš olandus 3:1.
Tai buvo nuotrupos, pirmasis sąmojingas čempionatas man buvo 1982 metų.
– Nerijau, ar erzina, kad tave kviečia į laidas, kuriose turi nuolat plepėti apie sportą? Ar kas nors klausia apie tavo gyvenimo būdą, apie meilužes ir moteris, apie hobius ir politiką?
– Iš anksto yra nuostata, kad kalbėsime apie sportą. Apie kita ką – nelabai.
- Turiu tave nuliūdinti – šiandien irgi kalbėsime apie sportą.
– Labai nustebau. (šyposi, – red.)
– Bet vienu metu rašei ir kriminalinėmis temomis?
– Buvo praktika „Vakarų eksprese“, kai mus išmėtydavo po įvairias redakcijas. Rašėsi labai smagiai kriminalinėmis temomis, tik paskui ateidavo nepatenkinti skaitytojai ir jų žmonos ir mano kuratorių trankydavo į sieną. Bet jis sakydavo, jog viskas yra gerai, nes pats mėgo tokias temas.
- Tai buvo banditų laikai – ar tau patikdavo narplioti kriminalines situacijas?
– Toks ten ir narpliojimas. Mane pasodino prie nusikaltimų suvestinių, kuriose bandydavau atrasti tam tikro žavesio. Kai man pavykdavo, kai kurie žmonės įsižeisdavo „Vakarų ekspresu“, nes medžiaga nebūdavo pasirašyta.
Nebūdavo ir nusikaltėlių pavardžių, bet žmonės pagal inicialus atpažindavo save ir žemu startu atbėgdavo į redakciją.
- Tačiau tai nebuvo tavo sfera?
– Gal tai atsitiktinumas, bet kažką rašiau ir apie sportą „Vakarų eksprese“, paskui mane pakvietė į „Mažąją Lietuvą“, paskui tapau „Lietuvos ryto“ sporto apžvalgininku.
Nežinau, ar man būtų smagu kapstytis kriminalistikoje. Geriau žiūrėti į švarius, išdidžius, stiprius sportininkus (šyposi, – red.).
- Sportas yra daugiausia skaičiai, statistika – tu stovi ant šių banginių. Ar daug laiko skyrei sporto istorijai?
– Kai buvau moksleivis, ėjo toks rusiškas savaitraštis „Futbol-hokej“. Tuo metu į mano gimtuosius Pagėgius jo neatveždavo, prenumeruoti taip pat nebuvo galima, todėl buvau susitaręs su kioskininke kitoje tilto pusėje Sovetske, kad man tą laikraštį paliktų.
Be to, gaudydavome čekiškus, lenkiškus žurnalus.
- Ar kada nors pergyveni dėl kai kurių piktesnių žiūrovų priekaištų – dėl savo komentavimo stiliaus arba greitakalbės? Nes mano mama to negali pakęsti, o man su tėčiu labai patinka.
– Galbūt dėl to apie mane ir kalbama daugiau nei apie kitus komentatorius. Žinoma ir dėl to, kad seniai komentuoju.
Pats įsivaizduoju, kad mane išgirdę žmonės iškart supranta, jog tai esu aš ir su niekuo nepainioja. Bet vėl gi – vieniems patinka, kitiems – ne. Kai kuriems neįtiksi, kad ir ką darytum gyvenime.
- Ar teko stovėti prie veidrodžio ar klausytis įrašo ir sakyti sau: Taip, Nerijau, dabar reikia patobulėti toje ar toje vietoje?
– Tokiais atvejais klausausi žmonių. Kartais būna pastabų, į kurias įsiklausau.
Prieš kokių dešimt metų atsisakiau „na ką gi“, nors vis dar esu siejamas su šia fraze.
Tiesa, dabar per taurės finalą vėl pasakiau.
- Ir iškart nuraudai ir išbėgai iš studijos susigriebęs už galvos?
– Ne. Kolega Evinas Kvitkauskas pasakė „na ką gi“, o aš pasakiau: „na ką gi, pasakė Ervinas Kvitkauskas.“
O šiaip atsižvelgiu į kalbininkų pastabas. Esu iš regiono, kur žmonės kalba, anot kalbininkų, labiau sukandę žandikaulius. Ir aš neištempiu gerai o ir ė raidžių. Gyvenime kalbu kiek kitaip.
- Tačiau, ar dar mokaisi? Nes juk sakoma: ko neišmoko Jonukas, neišmoks ir Jonas.
– Kartais bandau pakeisti repertuarą. Jei taip pat sakau 2-3 metus, kai ką reikia pakeisti formuluotėse. Stengiuosi, kad komentavimas būtų daugiau mažiau vaizdingas, o ne elementarus, sudėtas iš tūkstančio budinčių žodžių.
- Nors komentuoji daug sporto šakų, futbolas yra tavo pirmoji aistra, ar ne? Ar klausei savęs, kodėl šis žaidimas tapo Nr. 1 pasaulyje? Savęs dažnai klausiu: kodėl jis tapo toks didelis ir kas jame gražaus?
– Sau suradau atsakymus, kurie nepaguos. Tiesiog futbolas yra paprasčiausias žaidimas pasaulyje.
Tai yra sportas masėms, nes lengvai suprantamas, išskyrus nuošalę – būna, kad moterys šios taisyklės taip ir neperpranta.
Be to, veiksmas vyksta stadione, nereikia specialių uždarų erdvių.
Vaikystėje numesdavome dvi plytas ir spardydavome kamuolį. Žmogus dažniausiai domisi tuo, ką yra pats išbandęs.
Turbūt nėra daug besidominčių futbolu, jei patys nėra spyrę į kamuolį su draugais kur nors lauke.
– Tai tiesa. Dažnai populiariu tampa mažai protinės veiklos reikalaujantys dalykai. Visa tai kalba šio sporto nenaudai?
– Kodėl gi? Tai yra pramoga. Sakykime, kad popsas. Tačiau, jei žmonėms to reikia, vadinasi, turi teisę egzistuoti.
- Ar pats vis dar žaidi futbolą?
– Kuo toliau, tuo rečiau. Bet dėl suprantamu priežasčių – nejaunėja nei kaulai, nei sausgyslės.
- Pakalbame apie didįjį futbolą, apie artėjantį „Euro 2016“. Tu vėl dirbsi prie šio renginio – ar tau neliūdna, kad prarandi dalelę džiaugsmo, kai vyrija atsipūtusi žiūri futbolą su alaus buteliais rankose?
– Čempionatas – ilgas, tad bus ir kitų komentatorių. Tada ir aš turėsiu progą pasistatyti alaus bokalą, parėkauti ar pasikeikti.
Kita vertus, jei man šis darbas nepatiktų, jo nedirbčiau. Bet komentuoju jau 20 metų. Jei nepabodo, vadinasi, tai jau mano paties psichologinės bėdos (šypsosi, – red.).
- Dažniausiai tavęs nematome, kai ateina Europos čempionatas. Kas būna ant tavo darbo stalo?
– Monitorius ir kompiuteris. Šiais laikais nieko daugiau nereikia.
Popieriais neapsikraudavau, nes jaunystėje turėjau gerą atmintį. Kai pirmą kartą atėjau į LRT 1998 metais, visi aplink buvo pašiurpę. Sakė: atėjo pacanas, susikrovė kojas ant stalo ir komentuoja rungtynes Marokas-Norvegija be jokio popierėlio.
- Buvai tarsi vunderkindas tame kontekste?
– Tuo metu galėdavome remtis naujienų agentūrų Ap ar „Reuters“ pranešimais, bet interneto realiai dar nebuvo. Sudėčių irgi niekas nepateikdavo.
Kartais prieš rungtynes grojant himnus bandydavau greitai susirašyti žaidėjus, bet ne viską spėdavau. Tada per kelias pirmąsias minutes žiūrėdamas į aikštę papildydavai sąrašą ir pranešdavau sudėtis žiūrovams.
- Kartais pavydu girdėti, kaip komentatoriai įvardina kuris žaidėjas lekia su kamuoliu, nors jis rodomas iš toli. Ar atskiri žaidėjus pagal bėgimo techniką ar siluetą?
– Pirmasis orientyras yra pozicijos. Futbolas – schematiškas žaidimas, dažnai žinai kokioje pozicijoje turi būti žaidėjas.
- Žinau, kad vartininkas tikriausiai nebus puolime tuo pat metu.
– Taip, bet kuriame aikštės kampe gali kamuolį priimti 2, 3 ar 4 žaidėjai. Visi jie vizualiai skiriasi. Kažkada pasitaikė, kad Marselio komandos du juodaodžiai futbolininkai buvo labai panašūs ir kelis kartus juos supainiojau. Vos neapėmė depresija, bet tada pastebėjau, kad vieno bateliai yra balti, kito – oranžiniai. Tada viskas pasidarė paprasta.
- Kaip išgyveni tas žmogiškas klaidas, kurių kartais pasitaiko?
– Lieku savimi nepatenkintas. Esu komentavęs galbūt keturženklį rungtynių skaičių, bet per 20 metų turbūt tik 5-6 kartus buvau patenkintas.
Išskyrus turbūt pirmuosius dvejus metus, kai dar buvau jaunas, o tada esi patenkintas, kad gavai mikrofoną.
- Ar pats statai lažybų kontorose?
– Ne. Kai komentuoju, nes atsiranda niuansai, kad žiūrovai gali pastebėti. Kartais paišdykauju su tais dalykais, bet tais mačais, kai nekomentuoju. Net ir su draugais dalyvaujant totalizatoriuje būtų sunku nuslėpti džiaugsmą eteryje, jei įvykiai aikštėje sukristų palankiai.
Esu žaidęs tik menedžerį internetu 2000 metų Europos čempionatą, tuomet dalyvavo juokingas skaičius – apie 50 tūkst. futbolo mėgėjų ir man pasisekė būti pirmam.
Laimėjau televizorių su kasečių grotuvu. Tai buvo didžiausias mano laimėtas prizas.
- Kas laimės šį Europos futbolo čempionatą?
– Skamba banaliai, bet manau, jog vokiečiai.
Norėtųsi kažko, kas dar nėra nusibodę. Italų ir ispanų žaidimas pusfinalyje yra kasdienybė. Galbūt galima kažko tikėtis iš jaunų komandų. Bus įdomu, kaip atrodys Belgija ir Prancūzija, taip pat Anglija ar Velsas. Norėtųsi šių komandų sėkmės, kad pats čempionatas būtų įdomesnis.
- O ispanai gali?
– Pas juos vis dar vyksta kartų kaita. 2014 metais jie kiek pavėlavo – reikėjo jauninti komandą anksčiau. Bet jie bandė važiuoti tuo pačiu bagažu. Galiausiai nusvilo, nes rezervas nebuvo parengtas, o legendiniai žaidėjai visko nebegali.
Žinoma, ispanai vėl bus stiprūs. Jie turi didžiausią žaidėjų pasirinkimą Europoje. Jie viską laimi. Trys ispanų klubai buvo tarp keturių komandų Čempionų lygos ir Europos lygos finaluose.
- Kas yra su tais ispanais? Pas juos – krizė, bet ne sporte?
– „Barcelona“ ir „Real“ yra tokios organizacijos, kad turi milžinišką pasitikėjimo kreditą. Finansinių problemų jie neturės, nepaisant kokio dydžio yra skolos, nes bet kuris bankas ateis į pagalbą, jei to reikia šiems klubams.
„Barcelona“, „Real“ ir iš dalies „Atletico“ yra kosmosas, bet visa lyga yra stipri.
Nors sakoma, kad Anglijos lyga stipresnė, aš manau, kitaip. „Real“ ir „Barcelona“ yra per daug stiprūs. Jie būtų lyderiais ir Anglijos ar Vokietijos pirmenybėse. Vokietijoje „Bayern“ gal dar pasikapotų, o Anglijoje, kur čempionu yra Lesterio klubas, niekas nepasišakotų.
- O prancūzai? Daug kas žada, kad jie vėl gali iššauti, nes beprotiškai gerai žaidžia namie – 1998 metais laimėjo pasaulio čempionatą Prancūzijoje.
– Pakišti koją gali nebent tai, kad Prancūzija bus jauna komanda. Bet ji – labai stipri. Nustebčiau, jei jos nebūtų pusfinalyje.
- O anglai?
– Žinau, kad tau patinka anglai (šypsosi, red.).
Trenerio Roy Hodgsono drąsūs sprendimai jauninti komandą gali pasiteisinti. Manau, kad Anglija bus stipresnė nei 2014 metų pasaulio čempionate.
Anglams turbūt reikėjo sukrėtimo, komandos, kuri nebūtų vien Steveno Gerrardo ir Franko Lampardo. Dabar atsirado ir naujų žaidėjų, kaip Dele Alli, atsiskleidęs šį sezoną, taip pat – Harry Kane'as.
Mano akimis, tokia produktyvi anglų karta jau seniai nebuvo atėjusi.
Mano bičiulis kartą sakė: anglai prisirišę prie futbolo, kaip mes prie krepšinio. Tik anglai nieko nelaimi. Gal jiems reikėtų susitelkti į kitas sporto šakas?
– Mes – lietuviai turime vieną sporto šaką, o kitos yra aplink.
Anglijoje taip nėra. Pernai ten teko būti regbio pirmenybių rungtynėse, kur žaidė vidutiniokai su autsaideriais. Vemblio stadione mačą stebėjo 83 tūkst. žiūrovų.
Be to, jie vaikšto po kelis dešimtis tūkstančius į kriketo varžybas, nors man kriketas yra dar didesnė nuobodybė nei beisbolas.
- Mes patys negalime lygiuotis į didžiąsias šalis, bet tokios komandos, kaip Velsas, įpučia optimizmo kibirkštį, kad mes taip pat galime. Kodėl Velsas sugeba, o mes – ne?
– Jie pateko po labai ilgos pertraukos (1958 m. Velsas žaidė pasaulio čempionate, – red.).
Stiprios rinktinės negali būti be asmenybių. Velse užaugo Garethas Bale'as, Aaronas Ramsey. Tai – žaidėjai, kurie gali patys nulemti rungtynių baigtį.
Kitas dalykas, futbolo mokykla, ta košė, kurioje jie verda yra Anglijoje.
Mes turime Lukas Spalvį, kuris žaidė Danijos čempionate, o visa kita ...
- Kodėl taip yra? Albanija ir Islandija irgi žais Europos čempionate. Kodėl ten užauga talentai?
– Ir latviai yra žaidę Europos čempionate.
Mums priežasčių reikėtų ieškoti piramidės apačioje – vaikų rengime, nes bėdos prasideda ne tada, kai jie ateina į rinktinę. Bėdos prasideda daug anksčiau, kai jie nėra išmokinami tų dalykų, kokių reikia norint žaisti Europos čempionate.
Kol kas yra taip, bet prošvaistės matosi. Naujos kartos treneriai pradėjo dirbti ir jų rezultatus galbūt išvysime po 10 metų.
Dabartinės kartos užauga tokios, kokias jas užauginame. Talentingų vaikų yra, tiesiog iš talento mes neišgliaudome gero žaidėjo.
- Mes neturime komandos, kuri mums suteiktų pasitenkinimą tarptautiniame lygmenyje, todėl esame „glory hunters“ (šlovės medžiotojai. – red.). Pasirenkame sirgti už stiprias komandas. Ar tau toks žaidimas yra juokingas, žvelgiant iš profesionalo pusės?
– Ne, nes žmogui tai papildomos emocijos. Jei žiūri gerą futbolą, bandai išspausti maksimumą malonumo iš to.
Pats sirgimo procesas yra papildomas užtaisas. Net jei tavo komanda pralaimi, vis tiek emocijos lieka. Pasispjaudai ir vėl sergi.
Sportas kuria žvaigždes, kuriomis žmonės žavisi. Ne vienas sirgalius pradeda sirgti už komandas, kuriose žaidžia jam patinkantys futbolininkai.
- Kai kurie tiesiog duria pirštu. Vienas mano draugas sakė, kad šiemet sirgs už Urugvajų. Kodėl? Negali paaiškinti.
Daugumos simpatijos vis tiek būna susietos su žaidėjais. Aš pats vaikystėje sirgau už Vokietiją ir sirgti baigiau, kai išėjo Karlo-Heinzo Rummenigge, Pierre'o Littbarski karta.
- Artėja ir kita sporto šventė – tai olimpiada. Ten futbolo mažiau ir jis ne toks įspūdingas, bet tai žaidynės su įdomiomis ir kartais mums keistomis sporto šakomis. Kuri tau pačiam yra keisčiausia?
– Buvo atvejis, kad prieš Gintarės Scheidt buriavimo paskutinį etapą, kuris truko tik pusvalandį, rengiausi gal pustrečios valandos. Žinai, kad žiūrint į varžybas ir komentuojant sunku kažką išspausti, nes atrodo, kad visi vienodai plaukia.
Todėl teko domėtis burių plotu, laivo svoriu ir kitais dalykais. Futbolo rungtynėms atnaujinti žinias man užtenka pusvalandžio per dieną, tai šįkart reikėjo panagrinėti penkis kartus ilgiau.
- Ar jaudiniesi prieš tokias transliacijas?
Manau, kad jaudinantis nėra geriausias būdas komentuoti.
- Bet juk negali pasakyti: vyrai, nepykit, šiandien nenoriu komentuoti.
– Bet jei matai, kad ko nesupranti, bandai užkalbėti dantis, kad visi galvotų, kad suprantu. O komentuojant 20 metų tokių triukų esu pramokęs.
- Nuklysti į kokią statistiką?
– O to epizodo, kurio nesupratau, neva nepastebėjau.
- Esi atsisakęs ką nors komentuoti?
– Prieš olimpines žaidynes susėda visi komentatoriai ir pasidalina sporto šakas. Kažkam vis tiek tenka komentuoti, ko gyvenime nėra matęs.
Atsiranda kolegiškumo jausmas ir pabaigoje, kai lieka kažkas, ko niekas nenori, tiesiog susitari. Sakai – tu imk tą, aš – kitą, nes vis tiek abu nesuprantame.
Aš įprastai nenoriu komentuoti tų sporto šakų, kurios, mano nuomone, neturi objektyvių kriterijų: tai dailusis čiuožimas, gimnastika. Ten sėdi kokie šeši teisėjai ir tik jie supranta kokie turi būti rezultatai.
- Bet turime dailiojo čiuožimo mokytojų, galima juos pasikviesti komentuoti?
Taip, dailiajame čiuožime Lilija Vanagienė (čiuožimo federacijos prezidentė, – red.) yra padėjusi komentuoti.
Jei komentatoriui kažkuri sporto šaka yra tamsus miškas, geriausia šalia savęs turėti ekspertą, kuris padėtų.
Yra tekę komentuoti pasaulio ir olimpinių žaidynių dviračių lenktynes, kurios trunka ir 5-7 valandas.
- Pabandžiau įsivaizduoti ką ten pasakoti – mina ir mina. Lauki kol nugrius, bet negriūna.
– Ilgoje transliacijoje ypač naudingas būna pašnekovas – kol jis kalba, tavo žandikaulis ilsisi. Bet niuansus vis tiek reikia gerai išmanyti.
- Ačiū, Nerijau. Ir nepamirškite – „Euro 2016“ čempionatas artėja.
