54 metų buvęs Vilniaus „Žalgirio“ saugas pastebi, kad šių mečiame čempionate daug jaunimo, kuris nedreba kovodamas su garsiais pasaulyje žaidėjais. „O kur mūsų jaunuoliai, kodėl jie žaidžia tik antrarūšėse komandose?“ – atsiduso S.Baranauskas.
Jis stebisi: Vilniuje futbolo mokyklų daugybė, tačiau ką veikia jas baigę jaunuoliai?
– Stebite Europos futbolo čempionato rungtynes, grožitės Prancūzijos stadionais. Ar prisiminus dabar apgailėtiną ir jau griaunamą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, kuriame kadaise teko rungtyniauti, nesuskausta širdies? – pasiteiravo S.Baranausko „Sostinė“.
– Seniai nesilankiau „Žalgirio“ stadione. Mums jame sekėsi. Gera jame buvo ne tik futbolininkams – gerai buvo ir žiūrovams.
Juk „Žalgirio“ stadionas – miesto centre, puikus susisiekimas, nesunku po rungtynių grįžti namo. Tad į stadioną ir susirinkdavo po 15 tūkstančių žiūrovų. Tai šiais laikais – neįtikėtinas skaičius.
Liūdna, kad vietoj „Žalgirio“ stadiono pristatys biurų pastatų, gyvenamųjų namų. Jeigu Vilniuje kada ir atsiras stadionas, jis bus užmiestyje, nes vietos futbolui mieste nebelieka.
Bet ir tai kol kas – nepasiekiama svajonė. Apie naują futbolo stadioną aš girdžiu kalbas jau trisdešimt metų. Deja, kalbos nevirsta darbais.
Dar pasisekė, kad atsirado Lietuvos futbolo federacijos stadionas Liepkalnyje. Jeigu jo nebūtų, kur rungtyniautų rinktinė?
Vilnius apskritai liktų be futbolo. Ir juokinga, ir graudu būtų, jei dabartinis „Žalgiris“ namų rungtynių važiuotų žaisti į kitą miestą.
Kur tai matyta – esame vienintelė Europoje valstybės sostinė, kuri neturi normalaus futbolo stadiono.
– Jūsų prognozės nelinksmos – tikro futbolo dar ilgai nesulauksime?
– Suskaičiuokime, kiek Vilniuje yra futbolo mokyklų. Keista, bet daugybė. Šitiek vaikų lanko tas mokyklas! O ar pastaraisiais metais jos išugdė bent vieną garsų futbolininką? Ne.
Mūsų laikais nebuvo tiek mokyklų, jų nelankė tiek vaikų, bet bent jau „Žalgiris“ buvo stipri komanda.
Stebiu Europos futbolo čempionatą. Rinktinėse sėkmingai žaidžia 18 metų vaikinai. Tas pat ir klubuose. O kur mūsų 18-mečiai žaidėjai?
Mūsų laikais Lietuvos jaunimo rinktinė, kurioje rungtyniavo 16–17 metų žaidėjai, dalyvaudavo aukščiausiosios arba pirmosios lygos čempionatuose.
Po to atsirado taisyklė, kad kiekvienoje aukščiausiosios lygos komandoje privalo žaisti po du jaunus futbolininkus.
Esu įsitikinęs, kad reikia prisiminti šias tradicijas. Jaunimui reikia leisti žaisti.
– Jeigu tuometis „Žalgiris“ žaistų dabartiniame Lietuvos čempionate, kokią vietą jis užimtų?
– Sunku lyginti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos čempionato komandų pajėgumą.
Aš tik prisimenu, kaip kiekviename kieme vaikai iki vakaro žaisdavo futbolą. Dabar moksleiviams jau prasidėjo vasaros atostogos. Kur jie? Kur futbolas? Nėra.
Mes per atostogas futbolą žaisdavome nuo pat ankstyvo ryto. O prie kiekvienos mokyklos būdavo stadionas.
Net dabartinius futbolininkus aš sunkiai įsivaizduoju rungtyniaujančius Sovietų Sąjungos čempionate. Juk jie – kaip porcelianiniai.
Juos ten akimirksniu sulaužytų, nes anksčiau futbolas buvo gerokai kietesnis žaidimas.
Tiesa, jis nebuvo šiurkštus. Labai retai kurį žaidėją tekdavo išnešti iš aikštės neštuvais. Žaidėjai buvo gerai pasirengę fiziškai, nors netrūkdavo dvikovų, kamuolio išmušimų griūvant priešininkui po kojų.
Dabar žaidėjai vos susiduria – metus traumas gydosi.
Apskritai kaip dabar atrodo futbolininkai? Aš jų iš tribūnos neįžiūriu – į stadioną reikia akinius atsinešti.
Ne tik žaisdamas, bet ir stebėdamas rungtynes tais laikais taip įsitraukdavai, kad nepajusdavai, kaip prabėgo laikas. Dabar per visą kėlinį – vos vienas kitas įdomesnis epizodas. Prisipažinsiu, dabar stadione aš vis retesnis svečias.
– Tačiau ir tais laikais, kai jūs rungtyniavote, stadionas sostinėje ne visada būdavo pilnas?
– Taip. Į „Žalgirį“ atėjau 1980-ųjų rudenį. Buvo sezono pabaiga, komanda kovojo, iškris ar neiškris į žemesnę lygą.
Atsimenu, žaidėme su Lančhučio „Gurija“ iš Gruzijos ir stadione buvo vos šimtas sirgalių. Visai kaip dabar. Komanda buvo turnyro lentelės apačioje, tai ir žiūrovų tribūnose neverta buvo tikėtis. 1981 metais, kai „Žalgiris“ tapo vidutinioku, į rungtynes tik kartais ateidavo po 7 tūkstančius žiūrovų.
Tačiau kai „Žalgiris“ pradėjo kovoti dėl patekimo į aukščiausiąją lygą, per paskutines rungtynes stadionas būdavo sausakimšas. Manau, kad iš pradžių vilniečiai į rungtynes ateidavo iš smalsumo. Paskui atsirado intriga – pateks „Žalgiris“ į sovietinio futbolo viršūnę ar ne.
O kai jis atsidūrė aukščiausiojoje lygoje, kai į Vilnių pradėjo važiuoti pajėgiausios komandos, aišku, tribūnos niekada nebebūdavo pustuštės. Stadione pradėjo skambėti patriotiniai šūkiai, dainos. O po rungtynių minia traukdavo gatvėmis. Nieko nauja nepasakysiu – žiūrovams reikia ir gražaus žaidimo, ir rezultato.
Į stadioną ateidavo ir valdžios grietinėlė. Atsimenu, kaip po vienų rungtynių tuometis Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas pasidžiaugė: „Na, va, kai jūs laimite, ir žmonės kitą dieną geriau dirba. O kai pralaimite – patys žinote, kaip darbuojasi.“
– Kodėl nemažai vilniečių futbolo aistruoliųEuropos čempionate serga už vokiečius?
– Kai vyko pasaulio futbolo čempionatas, aš taip pat sirgau už vokiečius, nes rinktinė gražiai žaidė.
Tačiau šiame čempionate žaisdami su ukrainiečiais vokiečiai stebuklų neparodė. Jie – visiškai ne tie. Ypač prastai atrodė gynybos linija.
Vis dėlto žiūrint rungtynes ėmė pavydas. Vokietija – futbolo šalis. Atrodytų, galėtų jos rinktinėje žaisti vien brandūs žaidėjai, tačiau šalia jų – daugybė jaunų futbolininkų. O kur mūsų jaunieji futbolo talentai? Velniai žino.
Aikštėje tekdavo minti purvyną
Vartydamas nuotraukų albumą S.Baranauskas greitai gali pasakyti, kada vyko rungtynės.
„Štai čia žaidėme prieš sezoną, tai draugiškos rungtynės“, – pakėlęs vieną nuotrauką pasakojo buvęs „Žalgirio“ saugas. Mat žaidėjai purvini iki ausų, o aikštė išdramblota.
S.Baranauskas prisiminė, kad kovo ir balandžio mėnesiais „Žalgirio“ aikštėje vietoj žolės būdavo vien purvas.
Futbolininkai patys stebėdavosi: ankstyvą pavasarį purvynė, o birželio mėnesį – puikiausia veja. Purve futbolininkai skęsdavo ir rudenį. „Toks jau mūsų klimatas ir buvome prie to pripratę“, – kalbėjo buvęs futbolininkas.
S.Baranauskas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandoje saugo pozicijoje žaidė nuo 1980 iki 1989 metų. Vėliau, iki 1995-ųjų, atstovavo keliems užsienio futbolo klubams.
