Juk „Žalgirio“ stadionas – miesto centre, puikus susisiekimas, nesunku po rungtynių grįžti namo. Ten susirinkdavo po 15 tūkst. žiūrovų. Šiais laikais – neįtikėtinas skaičius. Liūdna, kad vietoj „Žalgirio“ stadiono pristatys biurų pastatų, gyvenamųjų namų.
Jeigu Vilniuje kada nors ir atsiras stadionas, jis bus toliau nuo centro. Bet tai, regis, nepasiekiama svajonė. Apie naują futbolo stadioną girdžiu kalbas jau trisdešimt metų. Bet jos nepavirsta darbais.
Dar pasisekė, kad atsirado Lietuvos futbolo federacijos stadionas Liepkalnyje. Jeigu jo nebūtų, kur rungtyniautų rinktinė? Vilnius apskritai liktų be futbolo. Ir juokinga, ir graudu būtų, jei dabartinis „Žalgiris“ namų rungtynių važiuotų žaisti į kitą miestą.
Gėda – esame vienintelė Europoje valstybės sostinė, kuri neturi normalaus futbolo stadiono.
Stebiu Europos futbolo čempionatą Prancūzijoje. Aš matau, kad rinktinėse sėkmingai žaidžia ir 18 metų vaikinai. Tas pat ir klubuose. O kur mūsų 18-mečiai?
Mūsų laikais Lietuvos jaunimo rinktinė, kurioje rungtyniavo 16–17 metų žaidėjai, dalyvaudavo aukščiausiosios arba pirmosios lygos čempionatuose. Po to atsirado taisyklė, kad kiekvienoje aukščiausiosios lygos komandoje turi žaisti po du jaunus futbolininkus. Esu įsitikinęs, kad reikia prisiminti šias tradicijas. Jaunimui reikia leisti žaisti.
Štai kad ir Vokietija – futbolo šalis. Atrodytų, galėtų jos rinktinėje žaisti vien brandūs žaidėjai, tačiau šalia jų – daugybė jaunų futbolininkų. O kur mūsų jaunieji futbolo talentai? Velniai žino.
Vilniuje yra daug futbolo mokyklų. Daugybė vaikų lanko tas mokyklas! Bet ar jos išugdė bent vieną garsų futbolininką? Ne. Mūsų laikais nebuvo tiek mokyklų ir jų nelankė tiek vaikų, bet „Žalgiris“ buvo stipri komanda.
Aš tik prisimenu, kaip kiekviename kieme vaikai nuo ryto iki vakaro spardydavo kamuolį. Dabar moksleiviams – atostogos. Kur jie? Kur futbolas? Nėra.
Anksčiau futbolas buvo gerokai kietesnis žaidimas. Bet jis nebuvo šiurkštus. Labai retai kurį žaidėją tekdavo išnešti iš aikštės. Žaidėjai buvo gerai pasirengę fiziškai, nors netrūkdavo dvikovų, kamuolio išmušimų griūvant priešininkui po kojomis.
Dabar žaidėjai vos susiduria – metus traumas gydosi.
Apskritai kaip dabar atrodo futbolininkai? Aš jų iš tribūnos neįžiūriu – į stadioną reikia akinius atsinešti.
Ne tik žaisdamas, bet ir stebėdamas rungtynes tais laikais taip įsitraukdavai, kad nepajusdavai, kaip prabėgo laikas.
Dabar per visą kėlinį – vos vienas kitas įdomesnis epizodas. Prisipažinsiu, dabar stadione aš vis retesnis svečias.
Stasys Baranauskas – buvęs Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas
