Dabar faktai tokie – Portugalija tapo Europos čempione, nors laimėjo tik trejas rungtynes iš septynerių, o per 90 minučių – vos vienerias. Pagal anksčiau galiojusią sistemą šokti iš grupės aukštyn buvo įmanoma iš pirmųjų dviejų pozicijų. Dabar Portugalija prasiskverbė į aštuntfinalį, nors pirmajame etape praleido į priekį vengrus ir islandus.
Aišku, galima svarstyti, kad, senajai schemai išlikus, paskutinės grupės turnyro dvikovos su vengrais paskutinėmis minutėmis portugalai nebūtų stumdę kamuolio skersai aikštės. Būtų šturmavę, galbūt įmušę ir pakilę bent į antrąją vietą.
Šįsyk jie to nedarė. Tiesą sakant, net kilo įtarimas, kad Fernando Santoso treniruojama komanda renkasi varžovą – nori žaisti su kroatais, o ne su anglais.
Ar pasirinkimas buvo teisingas? Nugalėtojai neteisiami. Vakar Paryžiaus priemiestyje Sen Deni jie kėlė čempionų taurę, o tai reiškia, kad viskas, kas padaryta, buvo į gera.
Finale, kuriame įvarčio žiūrovams teko laukti 109 minutes, Portugalija įveikė Prancūziją šykščiu rezultatyviais smūgiais, bet šiame čempionate populiariu rezultatu 1:0. Naujieji čempionai ir vėl buvo lyginami su 2004-ųjų Graikija, kuri tąsyk žaidė nykiai pragmatišką futbolą, bet iškovojo auksą, finale nugalėjusi Portugaliją, kuriai, beje, jau tada atstovavo C.Ronaldo ir Ricardo Carvalho.
Taip, portugalai laimėjo taip ir nesuspindę. Bet derėtų prisiminti, kad šių pirmenybių rezultatyvumo vidurkis buvo kastastrofiškai žemas – vos 2,12 įvarčio per rungtynes. Tik dvi komandos – Prancūzija ir Velsas – kamuolį į varžovų vartų tinklą siuntė 10 ar daugiau kartų. Išvada – daug dirbo, bet mažai žaidė ne tik čempionų komanda.
Paskutinius laiptelius sosto link naujieji Europos futbolo karaliai įveikė, vaizdžiai kalbant, nešdami savo karvedį ant neštuvų. Būtent tokiu būdu traumuotas C.Ronaldo buvo priverstas palikti aikštę dar pirmojo kėlinio viduryje.
Vėliau šlubčiojanti žvaigždė efektingai siautė ties šonine linija, o C.Ronaldo komandos draugai tvirtino, kad kapitono patarimai ir motyvacinė kalba per pertrauką užaugino jiems sparnus. C.Ronaldo laimėjo finalą ne taip, kaip norėjo, bet vis dėlto jį laimėjo, išsklaidydamas mitą apie tai, kad gali tai padaryti tik atstovaudamas klubams, kur jį supa aukščiausio meistriškumo ginklanešiai.
Prancūzų barikadų pusėje pasipylė kaltinimai treneriui Didier Deschamps'ui. Dėl to, kad Paulis Pogba žaidė per giliai aikštėje ir negalėjo parodyti geriausių savo savybių puolant varžovų vartus. Dėl to, kad treneris pasitikėjo puolėju Olivier Giroud, o ne Anthony Martialiu, kuriam šansų buvo suteikta net mažiau už Andre Pierre'ą Gignacą – šis dažniausiai keisdavo O.Giroud. Pagaliau dėl to, kad D.Deschamps'as nesugebėjo priimti jokių teisingų sprendimų, o laimėtose rungtynėse, kritikų nuomone, jam tiesiog sekėsi.
Neteisiami tik nugalėtojai. Mėtyti akmenis į pralaimėjusius – įprastas reiškinys žmonijos ir sporto istorijoje. Juolab kad D.Deschamps'as pralaimėjo C.Ronaldo anksti netekusiai Portugalijai.
Vertindami šią aplinkybę, galime pasvarstyti: iš trenerių visada reikalaujama, kad jie turėtų planą B, C, o gal net ir D. Ar D.Deschamps'as juos turėjo? Nežinia. Bet šįkart nutiko taip, kad prancūzų vairininkui padėti galėjo nebent planas H. O gal net Ų ar Ž. Portugalija žaidė be C.Ronaldo – iki šiol toks reiškinys gamtoje neegzistavo ir niekas nežinojo, kas tai yra.
D.Deschamps'as pralaimėjo. Portugalija laimėjo, įrodydama, kad ji – ne tik kapitono už virvelių tampomas lėlių teatras.
Kažkas paskaičiavo, kad Ederis per aštuonerius metus trijų šalių klubuose įmušė 48 įvarčius. C.Ronaldo Ispanijos „La Liga“ čempionate prieš porą metų lygiai tiek pat atskaičiavo per vieną sezoną. Šįsyk istorinę pergalę Portugalijai atnešė tikslus nuo suolo antrojo kėlinio pabaigoje pakilusio Ederio smūgis.
Portugalų treneris F.Santosas, girdamas C.Ronaldo lyderio sugebėjimus, didvyriais vadino visus 23 savo futbolininkus. Tegyvuoja kolektyvinis darbas, laimėjęs prieš individualų talentą ir kūrybinę vaizduotę? Šįkart – taip, nes nugalėtojai, žinia, neteisiami.
