O šalia šitos gyvenimo šventės, tos išsvajotos puotos, ties palangėmis šokinėja keletas murzių, lipa vienas kitam ant pečių, kad bent akies krašteliu vogčia dirstelėtų į žalioje aikštėje atsirandančius ir mirštančius stebuklus.
Po to išsiskirsto, žinodami, kad po dvejų metų vėl čia susirinks, naiviai tikėdamiesi, kad pagaliau atskris geroji fėja, mostelės savo burtų lazdele ir padovanos bilietą ten, kur dar niekad nebūta.
Skirstosi jie pasakodami apie 1996 metus ir tada pasiektas 5 pergales ir 16 taškų. Na, ir kas, kad kroatai ir italai mus drūtai lenkė atrankoje į Europos pirmenybes. Prisimindami ir 1997 m. rugsėjo 10 dieną, kai tik per plauką nepateko į po metų Prancūzijoje vykusį pasaulio futbolo čempionatą. Surankioti pavieniai gerosios fėjos apsireiškimai. Pavyzdžiui, 1993 m. Vilniuje ji savo burtų lazdele sustabdė vienuolikos metrų baudinį į mūsų vartus ir privertė Europos čempionus danus tenkintis lygiosiomis.
Arba 2003 m. tokioje futbolo citadelėje kaip Vokietija toji pati fėja padėjo mums išlyginti rezultatą. Kas, kad visa atranka baigėsi kaip visuomet – per vidurį tarp pirmų ir paskutinių grupės vietų. O gal 2008 m. rudenį, kai jokios televizijos netransliuotame mače – jį po to aistruoliai rankiojo internete – buvo įmušti trys įvarčiai be atsako rumunams? Kas, kad fėja po to ilgam pasislėpė ir paliko mus toje pačioje ketvirtoje vietoje.
Nėra optimistiškesnio žmogaus už futbolo sirgalių. Kažkokiu būdu iš jo sąmonės sugeba dingti visi pažeminimai, kuriuos jis patyrė per savo liūdną gyvenimą. Jis visuomet gyvas tais giedrais prisiminimais, kai šokinėjo it patrakęs glėbyje su visiškai nepažįstamu žmogumi, kurį galbūt sutiks tik po kelerių metų, visiškai atsitiktinai, tame pačiame stadione.
Jam nė motais, kad vėl prasidedant didžiajai futbolo šventei jis nori nenori turi trumpam tapti anglu, vokiečiu, italu arba portugalu. Jis iš visos širdies džiaugiasi kitų tokių pačių pelenių virsmu princais, trumpam iš islando virsdamas velsiečiu ir vėl atsiversdamas į islandą. Jis yra toks optimistas, jog tik trumpam paniūra pamatęs antraštes, kad viename provincijos stadione reikia keisti visą žolę – mat ji atžagariai pasodinta, o kitame rangovai nori atsiteisti dirbtinę dangą iš bankrutavusių užsakovų.
Ir jis netgi visiškai nepavydi kitų, sėkmingesnių sporto šakų garbintojams, nes ir pats, ko čia slėpti, mėgsta pasišildyti jų šlovės paunksnėje, galų gale ar labai jau didelis skirtumas, kokia proga giedi „Tautišką giesmę“, svarbu, kad mūsiškiai – pirmi.
Nors kažkur giliai giliai jis vis dėlto atiduotų visus krepšinio medalius už vieną tikrą didelį triumfą futbolo šventėje. O gal ir neatiduotų. O gal... Svarstydamas tokius mainus futbolo aistruolis net ima nejučia šypsotis ir įsivaizduoti derybas su tokį sandorį pasiūliusiu šiuolaikiniu Mefistofeliu.
Velniai žino, kurgi slypi tas jo kantrybės genas ir neišsemiamos optimizmo atsargos. Nes baigėsi dar viena futbolo fiesta, vėl prasidės atrankos golgotos. Vėl keisis federacijos, treneriai ir žaidėjai.
O kantrusis futbolo beprotis vėl trauks iš spintos nuskalbtus laimingus marškinėlius, kurie matė tas kelias retas pergales, vėl matuosis trispalvį šaliką ir vėl stos į eilę prie tribūnų.
Ir stovėdamas eilėje į stadioną galbūt netyčia sutiks tą visiškai nepažįstamą tokį patį beprotį, su kuriuo kadaise glėbesčiavosi po lemtingo įvarčio, ir įsileis su juo į painų pokalbį apie tai, kad gal dar ne šįkart, bet jau kitame cikle pamatysi, paminėsi mano žodį, tada jau ir mes kažkokiu būdu, kažkokią fėją apėmus lengvabūdiškos labdaros nuotaikai, pateksim ten, kur taip svajojom atsidurti.
Negi imsite ir sakysite jam, kad tuščiai leidžia laiką, be reikalo švaisto brangias pilkas ląsteles ir kvailai atsiduoda viltims? O jei net ir pasakysite, jis tik pažiūrės į jus nieko nesuprasdamas, gūžtelės pečiais ir toliau liks stovėti eilėje prie savo gyvenimo šventės.
