„Vakar buvom nuliūdę, nes sužaidėme lygiosiomis. Anksčiau, kai būdavo lygiosios, švęsdavome kaip pergalę“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė rinktinės treneris.
E. Jankausko ir žurnalistės Daivos Žeimytės pokalbis apie rinktinės pajėgumą, šalies futbolo situacija bei nacionalinio stadiono viziją – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Treneri, kas atsitiko paskutinėmis vakarykščio žaidimo minutėmis? Rinktinė buvo labai arti pergalės, bet pritrūko.
– Buvom arčiau pergalės negu arčiau pralaimėjimo. Trūko nedaug, apie 20 sekundžių ir laimėtume. Apmaudu, tačiau viską logiškai apsvarsčius, rungtynės buvo labai geros, kovingos, vyrai atidavė visas jėgas ir sąžiningai kovojo. Po rungtynių matėme žiūrovų palaikymą, už kurį esame labai dėkingi.
– Ar tai nebuvo psichologinis dalykas? Gal per anksti pergalę švęsti pradėjo?
– Tikrai ne, nebuvo ką švęsti. Per pertrauką su žaidėjais kalbėjome, kad toks rezultatas yra labai slidus, pavojingas. Slovėnų rinktinė, kuriai, žinant jų pajėgumą, šis rezultatas buvo katastrofiškas, mus vertino prieš rungtynes vienaip, o po 10-15 minučių kovos – jau kitaip. Antrą kėlinį į aikštę įleido savo lyderį, kuris pagal planą neturėjo žaisti, metė visas pajėgas. Matėme, kaip jie džiaugėsi po išlyginto įvarčio, ką jiems reiškė šis įvartis ir taškas.
– Galbūt vyrai nėra fiziškai pasirengę sužaisti rungtynes iki finalinio švilpuko?
– Vyrai yra pasirengę tiek, kiek pasirengimo reikalauja tie šalių čempionatai, kuriuose jie žaidžia. Aišku, kai lygini čempionatus, kuriems atstovauja mūsų rinktinės nariai ir, pavyzdžiui, Slovėnijos rinktinė žaidėjai – net 6 žaidžia Italijoje, 3 – Ispanijoje, kiti Vokietijoje, Turkijoje, tai supranti, kad jų lygis yra žymiai aukštesnis. Deja, mūsų Lietuvos lyga negali prilygti kitoms. Tai atsiliepia pasirengimui, ypatingai rungtynių pabaigoje, kai reikia ištvermės. Lietuvos ar šiek tiek stipresnėje kitos valstybės lygoje intensyvumo tikrai nepasieksi kiekvieną savaitgalį. Nemanau, kad čia psichologiniai barjerai – mes pabaigoje buvome tiek išsekę, atidavę labai daug jėgų. Matėsi, kad vyrų smegenys duoda signalą, bet raumenys nereaguoja, kojos sulėtėja. Deja, nieko nepadarysi.
– Į rinktinę atėjote 2016 metų pradžioje, labai įdomiu laikotarpiu, kuomet Lietuvos futbole buvo daug skandalų, rengiamas perversmas, kaltinimai pinigų švaistymu ir sąsajomis su banditais. Ar Jums nebuvo per sudėtinga nerti į tokius vandenis, perimti rinktinės vairą?
– Sudėtinga nebuvo, nes norinčių būti šioje pozicijoje nebuvo daug. Be abejo, seki spaudą, bet nežinau, kaip iš tikrųjų ten buvo, niekada nesigilinau.
– Buvo kalbama apie tai, kad Lietuvos futbolas yra supuvęs iš vidaus. Atėjote dirbti į supuvusią sistemą? Turbūt nėra paprasta dirbti. Kokią rinktinę perėmėte, kokia buvo žaidėjų psichologinė ir fizinė būsena?
– Kai atėjau ir susitikau su federacijos vadovais, labai greitai radom bendrą kalbą. Jų entuziazmas mane labai įkvėpė. Iki šios dienos žygiuojame viena linkme, kartu dalinamės patirtimi. Norime mokytis, žinome, kad mums dar trūksta labai daug žinių visose sferose. Vadovai yra jauni, žingeidūs, šiuolaikiški, nesijaučia, kad jie viską žinotų ar turi būti taip, kaip jie pasakys. Dalinamės mintimis, patirtimi ir ieškome bendrų sprendimų. Kol kas mums gerai sekasi, net jei vakar ir būtume pralaimėję, nes žaidėme su labai galinga komanda. Tikiu, kad šitame kelyje bus ir labai daug nesėkmių, nes stebuklų futbole pasitaiko labai retai. Tikiuosi, kad kai bus nesėkmės, jos mūsų nesustabdys, nesugriūsime. Tikiuosi, kad mūsų kelionė netruks iki vienos nesėkmės.
– Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas yra sakęs, kad, Jums atėjus, rinktinė išėjo iš viduramžių laikų. Negi ten buvo tokia bloga situacija?
– Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad mes atėjom ir viskas apsivertė. Ir praeitame cikle buvo gerų rungtynių, rezultatų – su ta pačia Slovakija išvykoje buvo sužaista lygiosiomis, puikios rungtynės su Šveicarija.
– Kai rinktinė Europos čempionato atrankos cikle surinko 10 taškų ir aplenkė tik San Mariną, buvo daug kalbama, kad Lietuvos futbolas neturi braižo.
– Kas kaip tą braižą įsivaizduoja. Manau, man pavyko suburti labai gerą trenerių kolektyvą. Man pasisekė, kad yra puikūs asistentai, kurie man labai daug padeda. Mes kartu mokomės, atrandame naujus dalykus, labai daug laiko praleidžiame stovyklose, kur būna ir bemiegių naktų. Mano asistentų užsidegimas man duoda energijos.
– Į ką treniruodamas kreipiate didžiausią dėmesį?
– Kai suburi komandą tris dienas iki rungtynių, stebuklų nepadarysi – kokie jie atvažiuoja, tokie. Mūsų užduotis iš jų išgauti maksimumą. Be abejo, labai svarbi psichologinė atmosfera, kad ji mus priartintų prie tikslo, kad žaidėjai sugebėtų atsiskleisti per minimalų laiką. Svarbios yra ir vaizdo analizės, kurias daro asistentai. Įdedame labai daug laiko, iš daug informacijos sumontuojame maksimaliai reikalingiausią informaciją per trumpiausią laiką. Turime viską taip supresuoti ir tiksliai pateikti, kad užtruktų kuo mažiau laiko, o žaidėjai įsisavintų informaciją ir ji padėtų jiems aikštėje.
– Kokios silpniausios vyrų vietos, kurias reiktų tobulinti?
– Visas vietas reikia tobulinti – ir fizinį, ir techninį, ir psichologinį stovį.
– Dvasia atrodo labai didinga iš to, kaip save pristatinėjote prieš rungtynes. Iš pažadų noras kovoti lyg ir yra, tačiau sirgaliui reikia patikėti, kad tikrai taip yra.
– Tikiu, kad komandinė dvasia gali kompensuoti kai kuriuos trūkumus. Vakar tai jautėsi. Buvo komandinė dvasia, energija, kai žaidėjai padėjo vienas kitam. Buvo puikių momentų, kuomet matėsi, kad dviese ėjo į kamuolį, nors, gal ir vienas galėjo, saugojo vienas kitą. Mūsų tikslas, kad šie dalykai, jei yra didelė varžovų techninė persvara, maksimaliai sulygintų jėgas aikštėje.
– Kritikai sako, kad vakarykštėse rungtynėse lietuviams sekėsi dėl to, kad slovėnams labai nesisekė, jei žiūrėtume į statistiką.
– Ši kritika yra užslėpti komplimentai – ačiū tiems kritikams, kad jie duoda mums jėgų, energijos. Tikrai galvoju, kad čia yra komplimentas, kai jau nebežinai, ką pasakyti. Mes įmušėme, nes jiems nepasisekė, o jie įmušė, nes mes silpni? Taip gaunasi?
– Kokį tikslą šiame poste keliate sau? Dabar rinktinė FIFA reitinge užimą 125-ą vietą. Kokia Jūsų programa maksimum?
– Maksimalų tikslą. Galbūt reikia išsikelti nerealius tikslus, kad pasiektum maksimalų tikslą. Nesusimasčiau ir per daug laiko nešvaistau susiformuoti tikslą, koks bus po 2-3 metų. Šiame etape svarbiau artimieji tikslai – artimiausios rungtynės. Dabar pagrindinis tikslas – sekančios rungtynės, po jų – sekančios.
– Škotija, Malta, Slovakija, Anglija – kurios bus sunkiausios rungtynės?
– Škotija, po to – Malta, po to – Slovakija. Visos rungtynės bus sunkios, nebebūna lengvų. Išeiti į aikštę ir bėgioti 90 minučių jau yra sunku, net ir prelegentų lygyje.
– Sutikite, kad sirgaliams yra sunku tikėti Lietuvos futbolu žinant situaciją, kad 20 metų komanda nesugeba įveikti jokių atrankų. Galite kelti kokius norite tikslus, bet visuomenės nuomonė sunkiai keičiasi.
– Iš karto nuomonės nepakeisime, stebuklų tikėtis sunku. Vakar buvom nuliūdę, nes sužaidėme lygiosiomis. Anksčiau, kai būdavo lygiosios, švęsdavome kaip pergalę.
– Ar Lietuva kada nors turės standartus atitinkantį futbolo stadioną?
– Kol mūsų valdžios požiūris bus atvirkštinis, kad iš pradžių turi atvažiuoti topinės komandos ir tada pradėsime statyti, kol matysime vežimą priešais arklį, tol futbolas ir stadiono statybos nejudės iš mirties taško.
– Nacionalinis stadionas Šeškinėje projektuojamas be stogo.
– Mes būsime labai laimingi, jei pastatys stadioną be stogo. Tegu bent būna aikštė ir tribūnos 10-15 tūkst. žmonių. Tas statytas, griautas, vėl statytas stadionas kainavo daugiau, nei reikėtų pastatyti stadioną. O turim pamatus ir griuvėsius.
– Turime stadioną, kuriame Anglijos treneris rudenį žaidžiant negalėjo atsisėsti ant suoliuko, nes būtų viską nušalęs. Turbūt negalima nacionalinio stadiono daryti pusiau lupto, pusiau skusto, jei daryti, tai tvarkingai – su šildomomis kėdėmis, stogu, kad ir žmonėms jaustų komfortą.
– Net saldu pasidarė – šildomomis kėdėmis. Kas įdomiausia šioje istorijoje, tai jau statė, griovė ir niekas nežino, kas statė, kodėl sustojo, kur nuėjo visi pinigai. Sudėta tiek lėšų, tiek kalbėta. Išliekam, ko gero, vienintelė valstybė Europoje ar pasaulyje, kuri neturi stadiono. Teko būti šalyse, kurios gyvena skurdžiau už Lietuvą, bet ten yra ne vienas stadionas.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
