Į Vilniaus dydžio miestą atvykęs kaišiadorietis neslepia – iš pradžių teko gerokai pratintis prie kultūrinių pokyčių, bet permainų norėjęs futbolininkas galiausiai prisitaikė.
Industrinis Pavlodaro miestas G.Freidgeimą sutiko šiltai – sirgaliai jį atpažįsta gatvėje, komandoje visi sutaria gerai.
„Jeigu lyginsime su Lietuva, tai čia futbolui skiriamas gerokai didesnis dėmesys. Kai kur nors eini, jaučiasi savotiška pagarba“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo G.Freidgeimas, kurio jaunesnysis brolis irgi žaidžia futbolą – vilki Utenos „Utenio“ marškinėlius.
Išlikęs sovietinis mentalitetas
Kazachstano futbole sukasi gerokai didesni pinigai nei įpratę matyti lietuviai, o „Astana“ klubą puikiai žino visa Europa. Kazachstano sostinės klubas – dažnas Europos turnyrų dalyvis.
G.Freidgeimas užtikrintas – žingsnis Kazachstano lygą pakylėjo ir jo karjeros kreivę, tačiau futbolininkas neslepia – už spindinčių vartų yra ir vargų, kuriuos tenka įveikti.
Nepastovumas – vienas iš jų. „Irtyš“ klube jau spėjo pasikeisti vadovybė ir daugelyje komandų tokios permainos nėra naujiena. Nežavi ir tai, kad nors dauguma klubų turi puikius stadionus, per sezoną tenka palakstyti ant tokios pievos, kokią vaikystėje G.Freidgeimas trypė Kaišiadoryse.
„Pavlodare labai stipriai jaučiasi sovietinis mentalitetas. Jaučiasi kultūriniai skirtumai, bet man nebuvo sunku prisitaikyti, nes esu tolerantiškas. Vaizdas toks, kokį Lietuvoje buvo galima pamatyti prieš 20 ar daugiau metų. Kai kur atsiskleidžia ir požiūris, – įspūdžiais dalijosi G.Freidgeimas. – Aš gyvenau šalia upės, kur būna potvyniai ir atoslūgiai. Vasarą labai padaugėja uodų ir kitokių vabzdžių. Būna tokių laikotarpių, kai sunku išeiti į gatvę, nes iškart puola tave ir kandžioja. Būdavo diena, kai nurodydavo tam tikrą valandą neiti į miestą, nes tarnybos purkš chemiją nuo uodų.“
Tačiau nepadarykite klaidos – daugiau nei 4 tūkstančius kilometrų nuo Vilniaus nutolęs Pavlodaras G.Freidgeimui patinka, o nesklandumus nuvaiko laisvalaikis su širdies drauge ar komandos draugais. Futbolininkas praktiškai visur įžvelgia kažką gero. Tai bruožas, kurį jam įskiepijo tėtis, kuris anksčiau Kaišiadoryse dirbo futbolo treneriu ir išsiskyrė gebėjimu motyvuoti jaunimą.
Galbūt toks matymas ir tapo viena priežasčių, kodėl jis įšoko į Lietuvos rinktinės traukinį. G.Freidgeimas ruošiasi jau 27-osios rungtynėms Lietuvos komandoje. Šiandieną jis yra patikimas Edgaro Jankausko komandos ramstis ir lapkričio 11-ąją stos į mūšį su Slovakijos futbolininkais.
- Kazachstano futbolas negarsėja stabilumu. Ar buvo sunku priimti sprendimą? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Freidgeimo.
– Tai – savotiška lyga. Kas turi pinigų, tas ir iššauna, tačiau ne tik finansai viską lemia. Rizika buvo nemaža, bet pačiam norėjosi kažko kito. Kai artėja trisdešimtmetis, supranti, kad jau praėjo daug laiko. Norisi maksimaliai išnaudoti visą laiką, kuris dar liko futbolininko karjeroje. Reikėjo priimti tokį sprendimą. „Žalgiryje“ jaučiausi labai gerai, bet tiesiog reikėjo išnaudoti tą laiką. Galbūt vėliau tokios galimybės ir nebus.
- Pavlodaro miestas neskamba tarsi pramogų sostinė. Koks čia gyvenimas?
– Jeigu lyginsime su Lietuva, tai čia daugiau dėmesio skiriu futbolui. Čia nėra labai ką veikti, nors miestas nėra mažas, yra vietų, kur galima nueiti. Tačiau tai nėra Europa, Lietuva, Vilnius. Kazachstane visi į Lietuvą žiūri kaip į labai išsivysčiusią šalį. Jie įsitikinę, kad pas mus – viskas geriau.
Pavlodare labai stipriai jaučiasi sovietinis mentalitetas. Jaučiasi kultūriniai skirtumai, bet man nebuvo sunku prisitaikyti, nes esu tolerantiškas.
Realiai visas laisvalaikis – futbolas. Žinoma, stengiuosi su antrąja puse kažkur nueiti, pavakarieniauti. Buvome atsivežę šunį, nes man kartais reikia išvykti ir savaitei. Tada draugei kompaniją palaikė šuo, nes egzistuoja kalbos barjeras, nejaukumas dėl kitokios kultūros.
Labai vargina ir ilgi skrydžiai, tačiau pripranti. Aš esu patenkintas dėl savo sprendimo žaisti Kazachstane, nes turiu tikrai įdomią patirtį.
- O ar draugė patenkinta? Juk nuvežėte ją tarsi keletą metų atgal.
– Namai ten – kur šeima. Ji mane labai palaikė. Esu tikras, kad ji būtų su manimi vykusi į pasaulio kraštą. Jai gyvenimas Pavlodare – irgi nauji potyriai. Lietuvoje – visada geriausia, tačiau tikrai galima gyventi ir Pavlodare.
- Užsiminėte apie sovietinį mentalitetą. Ar tai reiškia, kad daugiau laiko praleidžiate namuose?
– Taip, bet buvo ir kitų priežasčių. Aš gyvenau šalia upės, kur būna potvyniai ir atoslūgiai. Vasarą labai padaugėja uodų ir kitokių vabzdžių. Būna tokių laikotarpių, kai sunku išeiti į gatvę, nes iškart puola tave ir kandžioja. Būdavo diena, kai nurodydavo tam tikrą valandą neiti į miestą, nes tarnybos purkš chemiją nuo uodų.
Nuslūgus Irtyšiaus potvyniui uodų padaugėja ir atsiranda problemų. Kartą uodus naikinanti kompanija per vėlai kažką padarė ir nuo to laiko atsirado didžiulė problema.
- Ten dar galima pajusti Sovietų Sąjungą?
– Vaizdas toks, kokį Lietuvoje buvo galima pamatyti prieš 20 ar daugiau metų. Kai kur atsiskleidžia ir požiūris. Lietuvoje žmonės – kultūringesni. Bet nenoriu sudaryti klaidingo požiūrio. Savo komandoje turime kazachų ir jie – labai geri žmonės.
Tačiau bendrai kalbant apie Kazachstano žmones – skiriasi mentalitetas. Man ir mano antrai pusei iš pradžių buvo sunku susitaikyti. Kita vertus, su futbolininkais dažnai einame vakarieniauti ir nenuobodžiaujame.
- Ar yra vakarietiško stiliaus restoranų?
– Taip. Kainos – didesnės nei vietiniuose restoranuose, tačiau yra daug vietų, kur galima pramogauti. Tam neskirdavau daug laiko, nes turėjome labai ilgus skrydžius, sunkias rungtynes ir mažai laisvų dienų. Stengiuosi ilsėtis namuose ar su šunimi pavaikščioti prie upės.
- „Irtyš“ klube žaidžiate daugiausia, o ar Pavlodare esate žinomas?
– Jų meilė futbolui – labiausiai į akį kritęs dalykas. Po rungtynių prie stadiono tavęs laukia po 50 žmonių. Jie nori nusifotografuoti, parašo. Stadione irgi visi nori fotografuotis, tiesia rankas, sveikina. Jie labai vertina futbolininkus.
Tai suteikia savų pliusų. Kai atvykome į Kazachstaną, šuniui reikėjo specialių dokumentų. Tada jautėsi, kad su manimi, kaip futbolininku, elgiasi kiek kitaip nei su įprastais žmonėmis. Kai suprato, kad esu žaidėjas – sulaukiau kitokio dėmesio. Atsiranda didesnė pagarba.
- Ar atvykęs į Pavlodarą turėjote rūpintis buitiniais rūpesčiais, o gal klubas tvarkė reikalus?
– Klubas moka atlyginimą. Tačiau atvykęs į Pavlodarą gali iš viso neišleisti pinigų pragyvenimui, nes klubas leidžia naudotis baze, kur gali gyventi, gauti maitinimą, o ir stadionas – šalia.
Aš kartu su antrąja puse gyvenu bute, kur turime ir šunį. Bazėje taip gyventi neleidžia. Bet dauguma futbolininkų yra ten apsistoję.
Pinigų – gerokai daugiau nei Lietuvoje
- Kaip atrodo Kazachstano futbolas?
– Kazachstano lygis nėra fantastinis, bet jis – aukštesnis nei Lietuvoje.
Esu čia labai patenkintas. Sezono pradžia – puiki, o aš komandoje gaunu daugiausia minučių. Antra sezono pusė – ne tokia gera, bet tam yra kitų priežasčių. Čia iš vidaus pamačiau Kazachstano futbolo lygą. Yra savų pliusų, bet kartu – ir labai daug minusų.
Kazachstano čempionatas – savotiškas. Kai kurie vadovai nežiūri toli, jiems trūksta vizijos. Tie, kurie kuria strategiją į priekį – ir laikosi pirmoje ar antroje vietoje, o visos kitos komandos kovoja dėl trečiosios. Ekipos čia keičiasi nuolat.
Žemiau dviejų pirmųjų vietų nėra tokių ilgalaikių projektų, kaip Vilniaus „Žalgiris“, kuris po truputį juda į priekį, auga. „Žalgiris“ investavo su protu, o čia dažnai keičiasi klubo valdžia ir su tuo – absoliučiai viskas.
- Aikštėje matyti, kad tenka žaisti labai kovingai. Turite progų „pasimušti“?
– Taip. Tai labai jaučiasi, kai žaidi prieš žemiau esančias komandas. „Kairat“ turi tokius futbolininkus kaip Anatolijų Tymoščiuką, Andrejų Aršaviną ar Gersoną Acevedo iš Čilės, bet jie prieš tas kovingas komandas praranda daug taškų.
Labai ilgai skrendi, patenki į visiškai kitokią aikštę nei esi pratęs, o varžovai dar „kanda į čiurnas“. Sunku žaisti visiems.
Meistriškumas leidžia per visą sezoną surinkti daugiau pergalių, bet per kiekvienas rungtynės būna labai sunku. Nėra taip, kaip būdavo Lietuvos A lygoje, kai pasitaikydavo lengvas varžovas ir tu jį sutriuškini.
Techniškiausią futbolą mėgina žaisti „Kairat“ komanda. Jie tarsi „Barcelona“ mėgina laikyti kamuolį, turi aukštos klasės žaidėjų, kurie gali įveikti po keletą žaidėjų.
- Kazachstane daug jėgų skiri fizinei kovai, o štai sugrįžus į Lietuvos rinktinę Edgaras Jankauskas prašo žaisti techniškiau. Ar neatsiranda spragų?
– „Irtyš“ treneris Dimitaras Dimitrovas irgi reikalauja gražaus žaidimo. Mes stengiamės žaisti su kamuoliu. Treneris pyksta, jeigu jį spiriame į priekį.
Žinoma, situacija keičiasi, jeigu atvyksti į rungtynes labai prastoje aikštėje, kur pirmiausia žiūri, ar susistabdei kamuolį, o ne kam kamuolį perduoti. Tokiose aikštėse tenka žaisti kovos futbolą, tačiau namų aikštė – dirbtinė, tad stengiamės žaisti kombinacinį futbolą.
- Ar tos prastos aikštės tokios, ant kokių teko žaisti Lietuvoje vaikystėje?
– Yra keletas aikščių, kurios – panašios. Nežinau, kodėl, bet Kazachstane žmonės investuoja į šios dienos rezultatą. Jų sistemoje – daug spragų. Jeigu rezultatai – blogi, valdžia viską keičia. Nėra to nuoseklaus lipdymo. Tie, kas turi kantrybės, jiems pavyksta.
„Žalgirio“ vadovybė su tokiais biudžetais, kokius turi Kazachstano klubai, nuveiktų gerokai daugiau nei patys kazachai.
- Ir, nepaisant trūkumų, Kazachstanas turi gerokai storesnę piniginę?
– Taip. Tai labai turtinga lyga. Nesu tikras, bet paskutinę vietą užimanti Kazachstano komanda turėtų turėti tokį biudžetą, kokį Lietuvoje turi „Žalgiris“. Sumos Kazachstane – kur kas didesnės. „Žalgiris“ vienintelis galėtų pakonkuruoti pinigais, bet jis būtų prie paskutinių klubų.
- Sprendimas žaisti Kazachstane – žingsnis karjeros laiptais aukštyn?
– Žinoma. Nors čempionatas ir savotiškas, čia nebūna lengvų rungtynių. Per kiekvienas rungtynes laimėti gali bet kas. Jeigu neatiduosi visų jėgų, nelaimėsi. Nėra tų komandų, kur galvotum: „O, šitus viena koja aplošim.“
Žinoma, atsilieka daugelio klubų infrastruktūra. Jeigu yra keletas, kurie sparčiai žengia į priekį, deda daug pastangų, tai kitiems sekasi sunkiai. Kai kurios komandos turi tokius stadionus, kurie tikrai pranoksta Lietuvos.
Neįprasta ilgi skrydžiai, bet čia tenka paragauti gero lygio. „Astana“ klubas žaidė Čempionų lygoje, dabar rungtyniauja Europos lygoje. Tai – labai stipri komanda. Gaila, kad „Žalgiriui“ šiemet pritrūko.
Almatos „Kairat“ komanda turi individualiai aukštesnės klasės žaidėjus, bet jie kaip komanda nėra tokie pajėgūs kaip „Astana“. „Kairat“ ir „Astana“ – tarsi Madrido „Real“ ir „Barcelona“ Ispanijoje. Jie visus lenkia, o kiti – panašaus lygio.
Daug pasako iškritimo ir kovos dėl čempionų trofėjaus šešetukų skirstymas. Trys komandos kovojo dėl 6 vietos ir turėjo po lygiai taškų, tad viską lėmė tarpusavio kova. Ten nepasisekė Artūro Žulpos „Tobol“ klubui.
Tarp 3 ir kitų vietų atotrūkis – nedidelis.
- Po sezono teks spręsti svarbų klausimą: likti Pavlodare ar grįžti į „Žalgirį“. Kur suksite?
– Dar nežinau. Priklausys nuo Pavlodaro klubo situacijos ir tikslų. Užėmėme trečiąją vietą ir tai mums leidžia kitą sezoną žaisti Europos lygos atrankoje. Tikimės patekti į Kazachstano taurės finalą, bet viskas priklauso nuo klubo vadovų. Dabar „Irtyš“ valdžia visiškai pasikeitė, todėl reikės žiūri, kokią viziją jie turi.
Be to, turiu sutartį su „Žalgiriu“, tad daug kas priklausys ir nuo Vilniaus komandos plano.
