Motina vaikystėje užrašė jį į chorą, o muzikos mokytoja vėliau patarė mesti futbolą, kad galėtų atsidėti dainavimui. Dabar jis tapo geriausiu 2016 metų šalies futbolininku. Gimęs ir pirmuosius žingsnius žengęs Rusijos sostinėje Maskvoje futbolininkas Fiodoras Černychas (25 m.) didžiuodamasis velkasi Lietuvos rinktinės marškinėlius.
Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) klubui šiuo metu atstovaujantis saugas šypsodamasis prisimena pažintį su lietuvių kalba ir iki šiol yra dėkingas mamai, kuri dėl jo karjeros sutiko pasikeisti pilietybę.
Lietuvos futbolo rinktinės sirgaliai jo pavardę kartoja vis garsiau, o jis vis dažniau juos džiugina įvarčiais.
Į Lietuvą Fiodoras su mama atvyko būdamas penkerių, o mūsų šalies pilietybę įgijo prieš dešimtmetį.
„Myliu Vilnių ir Lietuvą, čia užaugau, čia pradėjau žaisti futbolą, čia mano šeima. Man garbė atstovauti mūsų šaliai“, – kalbėjo F.Černychas.
Futbolininko senelis, Sovietų Sąjungos karininkas, daug keliavo, o galiausiai atsidūrė Vilniuje.
„Atvažiavęs senelis sunkiai susirgo, todėl nusprendė čia su visa šeima pasilikti. Tik vėliau mano mama ir dar keli vaikai išvyko atgal į Maskvą – kas mokytis, kas dirbti“, – pasakojo futbolininkas.
Rusijos sostinėje jo tėvai ir susipažino, bet santuoka truko neilgai. Skirtingais keliais jie pasuko, kai Fiodorui buvo penkeri. Tada motina nusprendė kraustytis pas tėvus į Lietuvą.
Maskvoje augusiam berniukui Vilniuje sunkiausia užduotimi tapo kalbos barjeras.
„Tiesą sakant, tuomet maniau, kad kalba ta pati, tik prie rusiškų žodžių reikia pridėti galūnę „as“. Jeigu „kefir“ yra kefyras, tai „moloko“ (liet. „pienas“) yra malakas.
Mama sakė, kad kieme su vaikais bandžiau taip bendrauti. Prireikė kelerių metų, kol neliko problemų bendraujant“, – neslėpė Fiodoras.
Devynerius metus jis mokėsi rusų Sofijos Kovalevskajos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija ir progimnazija). Bet pakviestas į buvusio futbolo klubo FC „Vilnius“ akademiją turėjo pereiti į Vilniaus Ozo gimnaziją.
„Lietuvių mokykloje sekėsi sunkiai. Pavyzdžiui, lietuviškai fizikos ar chemijos terminų nežinojau, sunkiai sekėsi rašyti.
Todėl pažymiai buvo ne patys geriausi, o dvyliktoje klasėje grįžau į rusų mokyklą“, – pasakojo F.Černychas.
Kai būdamas šešiametis pradėjo žaisti futbolą, mama nedžiūgavo. Dar Maskvoje Fiodoras lankė plaukimo treniruotes, todėl tėvai tikėjosi, kad pavyks išugdyti gerą plaukiką.
„Lietuvoje taip pat bandžiau eiti į baseiną, tačiau taip gerai nesisekė. O mano kiemas, kuriame augau, buvo įdomus – kai visi Lietuvos paaugliai žaidė krepšinį, mes žaidėme futbolą.
Pusė mano kiemo draugų tuomet lankė treniruotes pas vieną futbolo entuziastą. Ten ir aš pradėjau rimčiau žaisti.
Tik vėliau perėjau į Vilniaus futbolo mokyklą pas trenerį Nikolajų Pupkiną. Su juo ir dirbau iki pirmosios sutarties“, – prisiminė F.Černychas.
Sporto būreliai – ne vieninteliai, kuriuos vaikystėje išbandė futbolininkas. Jis lankė piešimo pamokas, o muzikos mokytoja net patarė mesti futbolą ir atsiduoti dainavimui.
„Mama mokykloje užrašė mane į chorą, sakė, kad visai neblogai sekėsi, bet mano akys degė futbolu. Mama į sportą rimtai nežiūrėjo – iš pradžių net bijojau sakyti jai, kad lankau futbolą. Po kelių mėnesių prisipažinau, tad teko derinti futbolą, plaukimą ir piešimą.
Tik pritrūkus laiko sustojau ties futbolu. Dabar esu laimingas, kad taip atsitiko. Tiesa, Baltarusijoje po rungtynių, kai komandos draugai su žmonomis ir draugėmis susirinkdavo, dažnai karaokę padainuodavau“, – nusijuokė jis.
Baltarusijoje sportininkas praleido penkerius metus. Visą tą laiką jis priklausė Mogiliavo „Dnepr“ komandai, kuri puolėją kuriam laikui buvo paskolinusi Navapolacko „Naftan“ klubui.
Baltarusijoje F.Černychas ne tik subrendo kaip futbolininkas, bet ir atrado meilę. Jau penkerius metus jo širdis priklauso dvejais metais jaunesnei Valerijai (23 m.).
Porą suvedė futbolas. Fiodoras tuo metu „Dnepr“ komandoje žaidė su Valerijos broliu Antonu Matvejenka.
„Ji dažnai ateidavo į rungtynes, po jų kartu su mumis nueidavo pavakaroti, taip ir susipažinome“, – apie išrinktąją pasakojo futbolininkas.
Šiuo metu puolėjas atstovauja Balstogės „Jagiellonia“ klubui, o baltarusė kartu su juo gyvena Lenkijoje.
Tuomet, kai jis gynė Lietuvos rinktinės garbę Slovakijoje, ji pasinaudodama proga grįžo namo ir atsiėmė lingvistikos bakalauro diplomą.
„Kol kas Valerija žada, kad važiuos ten, kur aš žaisiu. Jai patinka ir Lietuvoje, o Vilnius – miestas, kuriame norėtų gyventi. Tačiau pirmiausia jai reikėtų išmokti kalbą. Šiek tiek jau moka, tad po kelerių metų nebebus jokių bėdų“, – įsitikinęs Fiodoras.
Nors daugelis sako, kad Baltarusija – lyg Lietuva prieš kelis dešimtmečius, F.Černychas įsitikinęs, jog futbolo situacija šioje šalyje geresnė nei Lietuvoje.
„Pati šalis tikrai kartais primena Sovietų Sąjungos laikus, galbūt tik Minskas šiek tiek kitoks. Tačiau ten nuvykęs tik laimėjau, nes futbolo čempionatas ten tikrai geresnis nei Lietuvoje. Stadionai gana seni, bet juose lankosi daugiau žmonių nei Lietuvoje. Visi klubai turi treniruočių bazes, nors ir senas.
Baltarusijoje gavau daug laiko žaisti ir subrendau kaip futbolininkas“, – patikino Fiodoras.
Lietuvos vyrų rinktinėje jis debiutavo 2012-aisiais, o šiuo metu vykstančiame atrankos į 2018 metų pasaulio čempionatą turnyre per ketverias rungtynes įmušė tris įvarčius.
Vieną jų – į Škotijos rinktinės vartus. Po garsiųjų lygiųjų 1:1 futbolininko iš Lietuvos pavardė buvo minima ir britų žiniasklaidoje.
„Mūsų komanda labai vieninga. Jeigu man sekasi mušti, vadinasi, man padeda komandos draugai. Tai – visų nuopelnas“, – kuklinosi pretendentas į Metų futbolininko apdovanojimus.
Tačiau saugo kelias rinktinės link nebuvo paprastas.
Kai 14-metis Fiodoras ėmė svajoti apie nacionalinę komandą, suprato, kad jam teks keisti pilietybę. Bet pirmiausia atsisakyti Rusijos pilietybės turėjo jo motina.
„Tuometis jaunimo rinktinės treneris norėjo mane matyti komandose, kurias jis treniruos. Įtikinau mamą, kad žaisiu jaunimo rinktinėse, kad bus į naudą, tuomet ji sutiko.
Tačiau taip liūdnai nutiko, kad kurį laiką manęs į jokią jaunimo rinktinę nekvietė. Teko meluoti mamai, kad rinktinių dar nėra, kad tik vėliau suformuos.
Galiausiai būdamas 17-os sulaukiau kvietimo į jaunimo (iki 19 metų) komandą ir nuo to laiko žaidžiau visose rinktinėse.
Dabar mama labai laiminga, kad tuomet priėmėme tokį sprendimą“, – patikino F.Černychas.
Tačiau 2016 metų Lietuvos futbolininkas svajoja žaisti Rusijoje.
Žaisdamas Lietuvos rinktinėje jis jau įgyvendino vieną savo svajonę – susipažino su paauglystėje dievintu Maskvos „Lokomotiv“ puolėju Dmitrijumi Syčiovu.
„Pernai žiemą, kai žaidėme Rusijoje, mus supažindino Deividas Česnauskis – jie yra kartu žaidę „Lokomotiv“ komandoje. Tuomet Dmitrijus man padovanojo savo marškinėlius.
Mano svajonė – vieną dieną pasirašyti sutartį su „Lokomotiv“. Jei gerai žaisiu, gal ji išsipildys“, – vylėsi Fiodoras.
