Abu įvarčius įmušė ryškiausiomis spalvomis tąsyk sužibėjęs puolėjas Robertas Fridrikas.
Vilniaus „Žalgirio“ komandoje R.Fridrikas debiutavo dar 1985 metais. Dublerių komandoje žaidęs kaunietis pirmą aukščiausio lygio kovos krikštą gavo rugsėjo 8 d. Almatoje vykusiose rungtynėse su vietos „Kairat“ ekipa. Kito šanso teko laukti du metus. 1987 m. spalio 17 d. R.Fridrikas Vilniuje su Maskvos CSKA antrą kartą išmėgino jėgas SSRS Aukščiausioje lygoje.
Tvirtu pagrindinės „Žalgirio“ komandos nariu R.Fridrikas tapo 1988 metais. Tiesa, per pirmus 10 turų jis tik du kartus pasirodė aikštėje po keitimo, tačiau 11 ture Vilniuje su Maskvos „Torpedo“ po pirmo kėlinio pakeitė Vidmantą Rasiuką ir 76-ąją min. įmušė antrą įvartį, išlygino rezultatą (2:2).
1988 metais R.Fridrikas „Žalgirio“ gretose sužaidė 21 rungtynes ir pelnė 6 įvarčius. 1989 m. SSRS pirmenybėse jis per 28 rungtynes pasižymėjo 5 kartus.Iš viso SSRS Aukščiausioje lygoje žalgirietis sužaidė 51 rungtynes ir pelnė 11 įvarčių.
Šiemet 50-metį ašventęs R.Fridrikas ženklų pėdsaką paliko tarptautinėje arenoje. 1988 m. rugsėjo 7 d. „Žalgiris“ oficialiai debiutavo UEFA taurės turnyre. Pirmose rungtynėse žalgiriečiai Vilniuje susitiko su Vienos „Austria“ ekipa. Būtent R.Fridrikas tapo pirmojo įvarčio autoriumi ir padėjo savo komandai iškovoti pergalę 2:0. Atsakomose rungtynėse Vienoje žalgirietis pasižymėjo puikiu baudos smūgiu, tačiau šį kartą pergalę šventė varžovai (5:2).
Pirmos rungtynės Vilniuje buvo tikrai įspūdingos. Pilnas stadionas, neįtikėtinas palaikymas. Aišku, mes tais laikais buvome pripratę prie pilnų stadionų, bet atmosfera buvo kitokia. Važiuojant į stadioną jautėme ypatingą palaikymą, taksistai visą kelią signalizavo, sveikino. Tai tikrai nebuvo eilinės SSRS čempionato rungtynės.
Tai buvo mūsų debiutas Europos taurėse, istorinis mačas. Mes padarėme pusę darbo – laimėjome Vilniuje, bet Vienoje patyrėme labai skaudžią nesėkmę. Neslėpsiu, kad tame pralaimėjime yra ir mano kaltės.
Nors antrame kėlinyje įmušiau įvartį, bet po keliolikos minučių turėjau dar vieną puikią progą, kai tereikėjo pasiųsti kamuolį į tuščius vartus. Jei būčiau įmušęs, austrai tikrai nebūtų išsikapstę. Apėjau vartininką, galėjau mušti į vartus, bet sudvejojau, suabejojau ir tai buvo didžiausia klaida. Norėjau dar pasivaryti kamuolį, kad būtų užtikrinčiau, bet tai buvo klaidingas sprendimas. O futbole taip jau būna – jei neįmuši tu, tai įmuša tau. Po kelių minučių „Austria“ futbolininkai pelnė penktą įvartį ir tai mus galutinai palaužė. Bet tas pralaimėjimas jau istorija.
- Vis dėlto, dar po metų rungtynėse su Geteborg IFK ekipa buvo kita istorija. Du įvarčiai, šauni pergalė ir kelialapis į kitą varžybų etapą.
- Tos rungtynės Vilniuje man buvo bene geriausios per visą karjerą. Buvau kažkoks pakylėtas, jaučiausi tiesiog fantastiškai. Įmušiau du įvarčius, bet jų galėjo būti ir daugiau. Galėjau ir 11 m baudinį realizuoti, bet Stasys Baranauskas pirmas pasiėmė kamuolį. Aš tikrai būčiau įmušęs, nes tai buvo mano rungtynės, mano diena. Kita vertus, man „Žalgiryje“ niekada neteko mušti baudinių.
Geteborge mes išsaugojome palankų rezultatą, patekome į kitą etapą – o ten gavome dovanėlę, Belgrado „Crvena zvezda“ ekipą. Kai Belgrade išėjome į areną, žemė maišėsi su dangumi. O kai prasidėjo rungtynės, mes tiesiog nieko negalėjome padaryti. Varžovai buvo geriau pasiruošę, nusiteikę, susidarė įspūdis, kad gal net pernelyg užsidegę. Mums tai buvo visiškai nauja patirtis.
Bet tai tikrai nėra kažkoks labai skaudus pralaimėjimas. Reikia pripažinti, kad jie buvo tiesiog geresni, baudė mus už menkiausias klaidas. Apmaudžiausias pralaimėjimas buvo Vienoje, nes aš puikiai žinau, kad tada galėjau ir privalėjau įmušti ir išgelbėti rungtynes. Tada „Žalgiris“ būtų patekęs į kitą varžybų etapą, būtų kitokia istorija. Pamenu, kad po tų rungtynių ilgai dar sėdėjau drabužinėje.
- Ar tuo metu jautėte, kad po kelių metų žaisite Austrijoje, toje pačioje Vienos komandoje?
- Tokių minčių nebuvo. Po kelių metų, kai vyresni žalgiriečiai po truputį pradėjo išsivažinėti, jau buvo kitokia situacija.
1990 m. „Žalgiris“ lankėsi Gruzijoje, žaidė su vietos klubais, man neblogai sekėsi. Po vienų rungtynių į mane kreipėsi Lančhučio „Gurijos“ atstovas ir pasiūlė pereiti į jų komandą. Sąlygos buvo labai geros, tad ir sutikau. Man ten patiko, gal būčiau likęs ilgesniam laikui, bet po pusmečio prasidėjo Gruzijos ir Abchazijos karas.
Lietuvoje mums nebuvo ką veikti. Žaidėme Baltijos pirmenybėse, bet Gruzijoje futbolo lygis buvo gerokai aukštesnis. Grįžęs į Lietuvą vėl prisijungiau prie „Žalgirio“, bet netrukus išvykau į Maskvą ir kartu su kitais žalgiriečiais tapau „Lokomotyvo“ komandos nariu. Tiesa, ten irgi neužsibuvau, prasidėjus kruviniems 1991 m. sausio įvykiams skubiai grįžau į Lietuvą.
1991 m. pradžioje B.Zelkevičius pasiūlė išvykti į „Austria“ ekipą. Užteko vienos treniruotės, kad klubo vadovai pasiūlytų man sutartį, tad prisijungiau prie Armino Narbekovo ir Valdo Ivanausko. Žaidžiau Vienoje iki 1994 m. Pasibaigus sutarčiai man siūlė ją pratęsti, bet tada trūko kryžminiai raiščiai ir viskas nuplaukė. Atsigavęs po traumos turėjau labai gerą pasiūlymą iš vieno antros Austrijos lygos klubo, bet treniruotėje po susidūrimo su žaidėju vėl plyšo raiščiai.
Po operacijos beveik pusmetį treniravausi individualiai, dirbau su asmeniniu treneriu. Vėliau dar žaidžiau žemesnėse lygose, susipažinau su įdomiais žmonėmis, tad tikrai negaliu ir nenoriu skųstis likimu. Pagaliau, nieko čia nepakeisi, kas buvo – pražuvo, reikia žiūrėti į priekį.
- Ką jums reiškė „Žalgiris“, kuo ši komanda buvo išskirtinė?
- Mano laikais buvo vienintelis tikslas – žaisti „Žalgiryje“. Apie tai svajojo visi futbolo treniruotes lankę vaikai. Net kai „Žalgiris“ žaidė SSRS antroje lygoje, tai vis tiek buvo geriausia Lietuvos futbolo komanda. O vėliau Mes buvome neblogai pasirengę fiziškai, bet tai buvo visų sovietinių komandų privalumas. Nuo kitų ekipų mes skyrėmės savo žaidimu. Per rungtynes atlikdavome daug perdavimų, stengėmės žaisti vienu-dviem lietimais. Panašiai žaidė ir Maskvos „Spartak“. Su jais būdavo labai sunkios rungtynės, ypač jų arenoje. Bet savo aikštėje mes galėjome kovoti su visais varžovais.
- Legendomis apipinta jūsų dešinė koja. Kaip nutiko, kad ji yra trumpesnė? Ar tai netrukdė futbolo aikštėje?
- Kai pradėjau lankyti futbolo treniruotes abi mano kojos buvo vienodos. Bet būdamas 13-os patyriau sunkią traumą.
Žaidėme tarpmiestines rungtynes, smūgiavau į vartus, po smūgio nusileidau ant dešinės kojos, o tuo metu į mane įsirėžė Rytis Naruševičius. Beje, su juo vėliau teko žaisti ir „Žalgiryje“. Jis tiesiomis kojomis įvažiavo man į kelį ir dubens kaulą.
Netekau sąmonės, mane iš karto nuvežė į ligoninę, ten padarė rentgeno nuotraukas ir... paleido namo. Skausmai buvo tokie, kad naktimis negalėjau miegoti, tad tėtis mane nuvežė į Raudonojo kryžiaus ligoninę, ten dar kartą apžiūrėjo ir liepė pasilikti.
Tris mėnesius gydžiausi, daugiausiai gulėjau lovoje, vaikščiojau tik su ramentais. Kai išleido, pradėjau po truputį judėti, bėgioti. Po 7-8 mėnesių pradėjau treniruotis. Tuo metu pastebėjau, kad kažkaip keistai vaikštau, krypuoju lyg antinas.
Pamatavus kojas paaiškėjo, kad dešinė 2 centimetrais trumpesnė nei kairė. Taip nutiko dėl traumos. Trūkus raiščiams ir priekiniam raumeniui dešinė koja negavo augimui reikiamų medžiagų. Operacijos tuo metu daryti negalėjo, nes buvau per jaunas.
Tuo pat metu pradėjau jausti stiprius dubens kaulo skausmus. Kentėjau, į medikus nesikreipiau, kol galiausia vieną rytą pūlinys plyšo, o iš žaizdos iššoko 5 centimetrų ilgio kaulo atplaiša. Tuo metu man buvo 14 metų.
Dešinė koja taip ir nepasivijo kairės, liko bent 4 centimetrais trumpesnė. Bet futbolo aikštėje man tai nebuvo trūkumas, netgi atvirkščiai. Smūgiuodamas dešine koja visada pataikydavau į kamuolį, žemės neužkabindavau.
Kita vertus, aš po traumos labai daug dirbau fiziškai, stiprinau kojų raumenis. Paskui mano dešinė koja buvo netgi stipresnė nei kairė.
Visas vasaras treniravausi pats, individualiai, viršydamas visus trenerio sudarytus planus. Bėgimas, pagreitėjimai, startukai, atsispaudimai ir visa kita.
Dar ir dabar kiekvieną rytą pradedu nuo fizinės treniruotės, nesvarbu ar dirbu, ar ilsiuosi. Dabar jau sportuoju tik dėl savęs, dėl savo sveikatos. Futbolas paliko daug randų, jei tik ilgesnį laiką nesportuoju, iš karto į paviršių lenda skausmai. Todėl negaliu sustoti, privalau judėti į priekį.
