Tačiau pasauliui čempionatas ir jo centre atsidūrę šeimininkai pasauliui užminė didelę mįslę – kas yra po auksiniu fasadu? Į tai atsako „The Independent“ pasakojimas.
Rusijos imperatorė Jekaterina II aštuonioliktame amžiuje leidosi į ilgą kelionę Dnipro upe tam, kad apžiūrėtų savo naujai užkariautas žemes. Prieš kelerius metus, jos armijai nugalėjus osmanus ir aneksavus Krymą, pietinės teritorijos turėjo tapti „Naujosios Rusijos“ viltimi.
Jose gyvenę vietiniai turėjo būti nustumti į šalį, tam, kad ten savo gyvenimą galėtų kurti tikrieji rusai. Nauji miestai ir kaimeliai turėjo įtvirtinti rusiškosios civilizacijos vertybes iki pat Juodosios jūros.
Tačiau iškilo viena labai paprasta problema. Kol Jekaterinos barža kartu su susijaudinusiais kunigaikščiais keliavo Dnipru, graži svajonė buvo toli nuo realybės.
Anot išlikusių šaltinių, kraštą valdęs Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę, šalia upės krantų pristatė daug butaforinių kaimų.
Juose valdininkai buvo perrengiami į išsipuošusius baudžiauninkus, o baržai praplaukus pro vietovę, visas netikras kaimas persikeldavo kitam vaidinimui.
Iki šios dienos Potiomkino kaimais vadinami visi bandymai iškraipyti tikrovę, siekiant gražaus, propagandinio fasado. Prabėgus daugeliui metų, istorikai vis dar randa sprangų Potiomkino istorijoje.
Jie ginčijasi, ar tai galėjo būti tiesa, ir ar netikri kaimai buvo skirti vien Jekaterinai II. Galbūt, tai buvo vieni pirmųjų bandymų svetimšaliams pademonstruoti Rusijos galią ir didybę.
Kad ir kuris paaiškinimas teisingas, esmė nepasikeitė iki šiol – Rusija tebėra šalis, kurioje linija tarp tikrovės ir apgaulės yra labai plonytė. Tačiau gal Rusijoje tai, ką matai, yra svarbiau už tai, kas yra iš tiesų?
Šios dvejonės mus priveda prie pasaulio čempionato ir Rusijos rinktinės, kuri pagal logikos dėsnius neturėtų būti net arti ketvirtfinalio.
Bet, nežinia kokiu būdu, jie ten pateko. Rusų pergalė prieš ispanus, aštuntfinalyje pasiekta po baudinių serijos, šalį pasiuntė į masinę euforiją.
Maskvoje šventė buvo tokia didelė, kad Kremliui netgi priminė 1945-ųjų gegužės džiaugsmą įveikus nacių Vokietiją.
Stanislavo Čerčesovo komanda šeštadienį su Kroatija žais po šešių dienų pertraukos – ilgesnės, nei turėjo kuri kita ketvirtfinalio komanda.
Pavyzdžiui, Anglijos ir Kolumbijos pora poilsiui gavo mažiau nei keturias paras.
Nors visa tai rusams suteiks daug laiko atgauti jėgas, kol kas pasaulio čempionatas išmokė vieno dalyko – šeimininkų energija neturi ribų. Rusija yra daugiausiai kilometrų pirmenybėse nubėgusi komanda ir net 35 km lenkia po jų sekančius kroatus.
Nėra abejonių, kad Rusijos rinktinė čempionatą pradėjo būdama labai geros fizinės formos. „Mūsų medikai dirba tiesiog puikiai“, – po aštuntfinalio sakė S.Čerčesovas.
Kita vertus, šaliai, kuri prieš ir po Geležinės uždangos kritimo turi ilgą dopingo istoriją ir kurios rinktinės narys Denisas Čeryševas skubėjo neigti savo paties tėvo kalbas dėl augimo hormonų vartojimo, skeptikams atsakyti sunku.
Bet S.Čerčesovas turi savų argumentų. Visų pirma, rusai visada buvo labai gerai fiziškai pasirengę. Antra, jie jaučią spaudimą ir adrenaliną žaisdami prieš savo žiūrovus. Ir trečia, Rusijos žaidimas, nors ir yra fiziškas, remiasi ne vien tik tuo.
Žinoma, šiuose argumentuose yra tiesios. Rusija savo energiją pademonstravo dar Konfederacijų taurėje, kai sugebėjo įveikti grupių etapą.
Be to, juk šiame čempionate ne nubėgtas atstumas rusams leido tiksliau mušti baudinius į ispanų vartus, o Igoriui Akinfejevui atremti Koke ir Iago Aspaso smūgius.
Galima sakyti, kad čempionato šeimininkams kol kas nuostabiai krenta visos kortos – jie FIFA reitinge buvo žemiausiai iš visų dalyvių. Tai šiek tiek primena 2002-uosius, kai daugelis favoritų krito anksti, o viena turnyro šeimininkių Pietų Korėja nužygiavo iki pat pusfinalio.
Bet yra ir skirtumų. Tas širdį šildantis jausmas, kai nuvertinta rinktinė paneigia visas prognozes, esant bene galingiausioje, didžiausioje ir olimpinius titulus skinančioje valstybėje, kažkodėl neateina.
Rusija yra tarsi gigantė, bandanti apsimesti mažyle.
Ar jie galėtų laimėti čempionatą? Sunku tai įsivaizduoti, bet kol kas yra taip, kaip yra. Sudėliokime paprastai, be jokių įrodymų: gal valstybė, mėgstanti sportą maišyti su politika ir į futbolo šou įmerkusi milijardus, nenori net mažų detalių palikti atsitiktinumui?
Neapsakomas Rusijos gyventojų džiaugsmas dėl patekimo į ketvirtfinalį to nepaneigia. Tiesą sakant, čia ir yra visa esmė. Būtent dėl to visos diskusijos, ar rusų rinktinės žygis buvo „tikras“, prasilenkia su pagrindine prasme.
Galbūt sėkmė yra skirta parodyti Rusijos didybę pasauliui. Galbūt ji skirta savo žmones užmigdyti euforinėje būsenoje.
Galbūt, kaip ir Potiomkino kaimai, tai yra tikrovės ir dekoracijų mišiniu tapusi iliuzija. Gal niekas niekada nesužinos tiesos ir tai visai nesvarbu. Galų gale, svarbiausia ne tai, kas yra, o tai, ką tu matai.
