Žuvis niekuo dėta. Kaip ir tie, į kuriuos žiūrėdamas galvoji apie žuvį ir drebučius. Žudyti norisi tuos, kurie atvedė lietuvišką futbolą iki tokios dabarties. Nusibodo rimtu veidu kalbėti apie tai, ko nėra taip, tarsi tai būtų. Taktikos, treneriai, traumos, InStato skaičiai. Jūs rimtai? Atsipeikėkite: gyvename laikais, kuriems labiausiai tinka ištrauka iš kažkurio Juozo Erlicko teksto: „Nėr jokio futbolo, gert mažiau reikia“.
Gerai, antradienį pasiimsime dar vieną įvarčių porciją Belgrade, 2018-ųjų rudens futbolo košmaras baigsis. Kai kurie jūsų sakote, kad tada galėsime lavinti savo nugalėtojų mentalitetą mušdami Gibraltarą ar San Mariną. Klausimas: ar jūs tikri, kad mes juos mušime?
Daugelis klausiate, ką daryti. Nežinau. Nieko turbūt. Čia rimtai. Jūsų kalbos apie socialines akcijas – zuikių dainos. Ligonio neišgydysi, jei jis pats nenori išgyti. O ligonis nenori.
Jie rėkia, kad myli futbolą. Netiesa. Dauguma jų myli save futbole. Arba futbolo pinigus savo piniginėje. Jeigu to nebeliks, jie į tą patį futbolą mėtys akmenis. Patikėkite žmogumi, kuris tame mėšle plaukioja tris dešimtmečius – bus būtent taip.
Ligonis liks komos būsenoje daugybę metų, nes pinigai iš Šveicarijos neleis jam mirti. O mes klausysime pasakų. Apie tai, kaip futbolo akademija parengė Vilių Piliukaitį, kuris: pirma – dar net netapo žaidėju; antra – vienintelis akademijos nuopelnas tas, kad metams apgyvendino gabų vaikį Kaune ir suteikė jam progą žaisti pirmoje lygoje; trečia – kur, po velnių, kiti Viliai Piliukaičiai, daugiau nei dešimtmetį, nesikeikiant, juos rengiate? Arba kur pinigai, už kuriuos Piliukaičiai turėjo būti parengti?
Dar pasakų? Ar verta?
Mylėjau šitą sportą, kol Lietuvoje jis buvo gyvas. Dabar lieka mylėti lavoną. Moralinė nekrofilija – kas galėjo pagalvoti? Tarsi gyventum Edgaro Allano Poe romanuose arba Stanley Kubricko filmuose. Bet, kita vertus, „Prisukamas apelsinas“ nėra slogesnis reginys už dabartinės Lietuvos futbolo rinktinės žaidimą.
Ir... Kokia vis dėlto šlykštynė ta jūsų žuvis drebučiuose.“
