„Galbūt, kai šis turnyras startavo, jame žaidė tikri benamiai. Dabar jis daugiau solidarumo ženklas. Solidarizuotis su benamiais, su tais žmonėmis, kurie turi priklausomybę narkotikams, alkoholiui. Taip, dalyvavo jame kelios komandos, kurios kone tiesiai iš reabilitacijos atvažiavo. Net sunkiai vaikščiojo aikštėje.
Bet visi jiems plojo ir daugiausia dėmesio skyrė. Buvo ir gana profesionalių komandų, nusitaikiusių į čempionų titulą. Meksikos, Čilės, Bosnijos ir Hercegovinos komandas sudarė kone visi profesionalai“, – kalba iš pasaulio benamių pirmenybių grįžęs 41-erių metų Benjaminas Zelkevičius jaunesnysis.
Pats legendinio trenerio, taip pat Benjamino Zelkevičius, sūnus nėra benamis.
„Mūsų komandoje nebuvo nė vieno benamio, bet žaidė žmonės, suprantantys užribyje atsidūrusiųjų problemas, jiems padedantys, jaučiantys jiems solidarumą“, – pasakoja apie benamių pasaulio čempionate dalyvavusią Lietuvos rinktinę jos kapitonas B.Zelkevičius.
Lietuvoje benamių futbolą globoja klubas „Feniksas“. Jis atstovauja mūsų šaliai tarptautinėje benamių futbolo organizacijoje, pats rengia tarptautinius turnyrus. Juose žaidžia ir įvairių reabilitacijos centrų atstovai.
„Fenikso“ ir Lietuvos rinktinės vadovas – Stasys Pranevičius, rinktinės treneris – Marius Pažemeckas iš Panevėžio.
Tas pats žaidėjas pasaulio čempionate gali dalyvauti tik vieną kartą.
Nesulaukė LFF dėmesio
Jeigu Lietuvos rinktinė būtų sudaryta iš tikrų benamių, vargu ar ji būtų dalyvavusi pirmenybėse. Mat, kitaip nei kitų šalių atstovai, lietuviai į Meksiką vyko savo lėšomis.
„Kiek klausiau kitų komandų, joms už viską sumokėjo nacionalinės futbolo federacijos. Solidariai prisidėjo prie jų kelionės, suteikė aprangą – nuo marškinėlių iki sportbačių, nuo treningų iki striukų. Kadangi jie atstovauja savo šaliai.
Mums federacija pasakė: „Duosime jums penkias aprangas ir važiuokit.“ Mes patys iš savo kišenės sumokėjome už bilietus, o gyvenimą Meksike apmokėjo čempionato rėmėjai. Septyniems žaidėjams, treneriui ir komandos vadovui“, – atskleidžia B.Zelkevičius.
Taupydami pinigus, devyni lietuviai (septyni futbolininkai, treneris ir komandos vadovas) tolimąjį Meksiką pasiekė trimis lėktuvais – per Londoną ir Torontą. Taip pat ir atgal. Kelionė į priekį truko beveik dvi paras.
„Londone teko keisti oro uostus. Vietos lietuviai pervežė į „Heathrow“, kur, palaukę šešias valandas, skridome į Torontą. Tenai turėjome 13 val. pertrauką. Sugalvojome nuvažiuoti prie Niagaros krioklio. Su visais lagaminais susigrūdome į išsinuomotą automobilį ir nuvažiavome. Vos radome. Krioklys – nė velnio neapšviestas. Vos įžvelgėme jį ir tamsoje. Tik baisiai sušalome, nes buvo minusinė temperatūra“, – pasakoja B.Zelkevičius.
Susirinko iš kelių šalių
16-ose pasaulio benamių pirmenybėse dalyvavo 40 komandų.
13-ąjį kartą pasaulio čempionate dalyvavusiai mūsų šalies komandai atstovavo lietuviai, gyvenantys keliose šalyse.
„Komandą subūrė jos vadovai. Buvo du vaikinukai iš Kauno, vienas 52-ejų metų vyras, vaikinas, gyvenantis Danijoje. Vartininkas atvyko iš Anglijos. Vasarą buvome nuvažiavę į vieną draugišką turnyrą Lenkijoje. Po to labai smagiai susilipdėme per kelias dienas.
Bet tai nebuvo komanda, kuri treniravosi kartu. Kai kurių kitų šalių ekipoms jų federacijos sumokėjo ir už kelių dienų treniruočių stovyklas. O Meksikos rinktinė turėjo ilgą pasiruošimo turnyrui procesą. Ilgai kartu gyveno, kartu treniravosi – tam, kad pasiektų tikslą ir taptų čempionais“, – pasakoja B.Zelkevičius, anksčiau atstovavęs įvairaus amžiaus šalies jaunių rinktinėms.
Neįprastas futbolas
Benamių varžybose žaidžiamas savotiškos rūšies futbolas.
„Aikštės matmenys – 32 x 14 m, vartininkas negali iš savo aikštelės išeiti, o varžovai į ją įeiti. Kamuolys – didžiojo futbolo. Baudinys – kaip žaidžiant ledo ritulį. Vartai – 4 m pločio ir gal 120 cm aukščio. Visur aplink aikštę tvora ir kamuolys niekada nesustoja – visada turi judėti. Jei perspirsi tvorą, tuoj įmes kitą kamuolį. Teisėjauja penki arbitrai. Vienas kėlinukas – 7 min., žaidimas tikrai labai intensyvus. Ginasi du žmonės, vienas lieka už vidurio linijos, puola trys futbolininkai. Taisyklės tokios, prie kurių tikrai reikia priprasti. Iš lauko futbolo atėjus, tikrai sunku“, – žaidimo subtilumus atskleidžia B.Zelkevičius.
Lietuvos rinktinė pasaulio pirmenybėse užėmė 8-ąją vietą.
„Iš pradžių buvo žaidžiama aštuoniose grupėse po penkias komandas. Šiaip ne taip savo labai stiprioje grupėje užėmėme trečiąją vietą ir patekome į naują šešių komandų grupę. Iš ten, užėmę antrąją vietą, prasibrovėme į stipriausiųjų komandų aštuonetą. Nors treneris kėlė kitokią užduotį – patekti tarp 16 ar bent jau 24 geriausių komandų“, – prisimena lietuvių komandos kapitonas.
Turnyras vyko pačioje prestižiškiausioje Meksiko vietoje – Konstitucijos aikštėje, dar vadinamoje Zokalo aikšte. Joje buvo įrengtos keturios aikštelės, viena kurių – komandoms apšilti. Aikštės buvo su tribūnomis, susirinko žiūrovų. Viskas aptverta, saugoma apsaugos darbuotojų, kad į aikštelę patektų tik turnyro dalyviai su specialiomis apyrankėmis ir pakabučiais.
Lietuvį nustebino tai, kad benamių pirmenybės buvo gausiai lankomos meksikiečių.
„Žiūrovų buvo daugybė. Žmonės fotografavosi su žaidėjais, buvo labai draugiški. Keli tūkstančiai tribūnose tikrai tilpo. Be to, visuomet rodydavo per didelį ekraną ir komentuodavo rungtynes tiek ispaniškai, tiek angliškai. Filmuojamos buvo visos rungtynės. Kartais juokas imdavo, kai išgirsdavai komentatorius tariant mūsų pavardes. Jiems jas ištarti buvo tikrai sunku ir liežuvis dažnai užsikirsdavo. Mūsų palaikyti visada ateidavo nemažai vietos lietuvių. Mūsų vadovai aplankė Lietuvos garbės konsulą Roneną Waisserį Landau“, – pasakojo B.Zelkevičius.
Meksikiečiai žavėjo pozityvumu
Ir benamiai, ir kiti čempionato dalyviai Meksike buvo apgyvendinti 3–5 žvaigždučių viešbučiuose, pietus valgydavo netoli Prezidento rūmų.
„Aš kartais spjaudavau į tą restorano maistą ir eidavau valgyti į gatvę. Tiesiog tam, kad valgyčiau su vietiniais paprastais darbininkais ar įstaigų darbuotojais. Maistas ten nerealus ir kainuoja grašius. Kur pamatai didelę eilę žmonių – ten maitina skaniai ir pigiai. Už dešimt pesetų, arba kiek mažiau nei 50 euro centų, gauni tortiliją su mėsa ir kokiais nori padažais. Išragavau daugybę gatvės maisto. Man taip žymiai geriau. Restorane pusryčius pavalgydavome – ir tiek“, – kalba B.Zelkevičius.
Jam įspūdį padarė sunkiai gyvenantys, bet visada pozityviai nusiteikę meksikiečiai.
„Tų vargšų žmonių pilna Meksiko gatvėse. Ant kiekvieno kampo šeimos miega tiesiog gatvėse. Žinot, net baisu. Taip, kaip gyvename mes, jiems lieka tik svajoti. Visi jie nori patekti į JAV ar Europą. Klausė ir apie Lietuvą – kaip ją pasiekti. Sakėme, kad pas mus žiemą būna –20–25 laipsniai. Tai pirmas jų žodis būdavo: „Oi, kaip man patinka šaltis.“ Aišku, jie net nenutuokia, kas tai yra šaltis. Bet jiems tai nė motais, jie nori pabėgti iš savo šalies skurdo. Nors galima žavėtis, kaip jie moka džiaugtis gyvenimu: šypsosi, šoka, nezyzia, nekeikia valdžios, bando kažką daryti patys. Atrodo, kad visi jie verslauja: kažką čia pat gatvėje kepa, kažką pardavinėja“, – pasakoja Lietuvos rinktinės kapitonas.
Jis prisipažįsta, kad pamatė mažiau nei norėjo – paprasčiausiai neužteko laiko.
„Mano svajonė buvo aplankyti antropologijos muziejų – jis yra geriausias pasaulyje. Dirbo tik iki penktos valandos, kai mes dalyvavome turnyre. Pirmadienį turėjome laisvą laiką, bet pirmadieniais muziejai nedirba. Dar viena svajonė buvo aplankyti Meksiko turgų. Galėjome rinktis: ar važiuoti į sporto muziejų, ar ten, kur patiems norisi. Bet išėjo taip, kad mūsiškiai į tą muziejų neišvažiavo, jiems autobuso neatsirado. Todėl važiavome į turgų. Akys ir nosis raibuliuoja, niekas nekalba angliškai, susikalbame pirštais. Jei neturi vietinio gido, sunkiai ten susikalbėsi. Žodžiu, parsivežiau kokius 7–8 kg prieskonių.
Visko tame turguje duoda paragauti, viskas kainuoja labai mažai, niekas nebando apgauti – kokia kaina parašyta, tiek ir kainuoja.
Buvome ir prie piramidžių. Organizatoriai neleido važiuoti viešuoju transportu, bet mes su komandos draugu sėdome į metro, nuvažiavome porą stotelių į miesto stotį. Ten sėdome į vietinį autobusą su vietos žmonėmis. Kainavo labai pigiai, bet, nors šalia stovėjo fantastiško grožio autobusai, mums atvažiavo baisus.
Važiavome per visus varguolių rajonus. Įspūdinga ir kartu siaubinga. Daugybė lūšnų, langų beveik niekur nėra. Niekas neina į tą priemiestį, policija irgi beveik nevažiuoja. Palaipiojome po piramides, gerokai pramankštinome kojas.
Metro važiuoti smagu – už penkis pesus gali nuvykti į bet kurį miesto galą. Bet teko prisiminti sovietinius laikus, kai Vilniuje važinėjo apvalūs metaliniai troleibusai ir žmonės grūsdavo vieni kitus į vidų. Išlipti, neturint jėgos, būdavo sunkiai įmanoma. Meksikoje manęs gidė klausė – ar mokėsiu aš prisitaikyti prie perkišto transporto. Nusijuokiau: vaikeli, tu dar prie sovietų negyvenai.“
Rezultatai
Lietuvos benamių futbolo rinktinės rungtynių rezultatai: Lietuva–Portugalija 2:7, Lietuva–Kolumbija 2:1, Lietuva–Kosta Rika 3:6, Lietuva–JAV 7:3, Lietuva–Kirgizija 8:2, Lietuva–Lenkija 5:2, Lietuva–Bulgarija 7:2, Lietuva–Bosnija ir Hercegovina 0:3, Lietuva–Rumunija 9:3, Lietuva–Portugalija 3:5, Lietuva–PAR 6:6 (baudiniai 0:1), Lietuva–Bosnija ir Hercegovina 1:7.
Klubas „Feniksas“
„FK Feniksas“ pirmuosius žingsnius pradėjo žengti 2006 metais. Idėja suburti tokią komandą kilo dviem kauniečiams – Stasiui Pranevičiui ir Giedriui Lubui. Bendraujant užsienyje su žmonėmis, turinčiais priklausomybę alkoholiui, sužinota, kad daugelyje šalių seniai susikūrusios tokios komandos ir net dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, kasmečiuose pasaulio ir Europos benamių futbolo čempionatuose.
Komandos tikslas nėra aukštų sportinių rezultatų siekis. Didžiąją dalį klubo „FK Feniksas“ sudaro žmonės, turėję problemų dėl alkoholio vartojimo, taip pat tie, kurie stengiasi juos palaikyti. Buvimas kartu treniruotėse, dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, išvykos į įvairias pasaulio šalis, kuriose susitinkama su to paties likimo žmonėmis – tai pagrindinis komandos tikslas.
„FK Feniksas“ arba jo suburta Lietuvos rinktinė dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, Europos ir pasaulio benamių futbolo čempionatuose Rusijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Estijoje, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje, du kartus laimėjo Europos čempionatą. 2009 ir 2010 m. Danijoje ir Olandijoje vykusiose socialinės integracijos sporto žaidynėse „Social Inclusion Games“ klubo atstovai bendroje medalių įskaitoje užėmė pirmąją vietą.
