N.Kesminas feisbuko savo paskyroje sekmadienį išliejo daug karčių žodžių LFF vadovams dėl jų pozicijos trenerio rinkimuose ir net pats pasisiūlė treniruoti rinktinę, nes blogiau jau vis tiek nebus.
Pateikiame N.Kesmino mintis.
„Pirmiausia mums reikia išsirinkti specialistą, o po to jau kalbėti apie tikslus ir strategijas. Tai buvo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Tomo Danilevičiaus žodis apie Lietuvos rinktinės trenerio pasirinkimą 2019 metais po Kristaus gimimo.
Dabar rimtai: ar aš – pusprotis, ar kažkam kitam su galva negerai? Sakykite atvirai. Jei tai mano problema, atsigulsiu į gydyklą, vilkėsiu ligoninės pižamą, stropiai gersiu man išrašytas piliules, būsiu dėkingas, jei aplankysite ir atnešite bananų beigi mandarinų.
Jei psichinė negalia vis dėlto yra ištikusi ne mane, o lietuvišką futbolą ar tuos, kurie vadina save lietuvišku futbolu, grįžtu prie kažkada ištėkšto pasiūlymo: už keturias. Pasirinkite mane.
Tikslai? Kaip anksčiau sakyta – ne mažiau už Edgarą Jankauską. Strategijos? Esu pasirengęs viskam. Nuo futbolo akademijos perkėlimo į Madagaskarą ar Grenlandiją iki makroflekso savo barzdoje – puikus, beje, variantas: jei Liuksemburgas tėkštų veidu į šaligatvį, amortizuočiausi, neturėtų skaudėti.
Gerai, isterijos priepuolis praėjo. Įkvėpiau, iškvėpiau, pulsas normalizavosi. Dabar dar rimčiau: LFF prezidento teiginys gali reikšti tik viena – mūsų futbolo vadovai nežino, ko nori iš rinktinės. Žinoti už juos būk tai teks mistiniam specialistui – Valdui Ivanauskui, Valdui Urbonui, dar kokiam kitam Valdui iš Lietuvos arba tūlam Voldemortui iš užsienio.
Jeigu jums nebaisu, jūs – drąsūs žmonės. Man baisu. Tikrai.
Nepanašu, kad Lietuvos futbolas žino, kur eina. Rieda – taip bus tiksliau. Jose Couceiro, kur tu? Kai buvai su mumis, FIFA reitinge užėmėme 37-ąją vietą, o T.Danilevičius, užuot kalbėjęs vėjus, mušė pergalingus įvarčius į tokių komandų, kaip Austrija, vartus. Geri buvo laikai. Norėtųsi kada nors sulaukti kažko panašaus, bet... panašu, kad Dievas gali ir nebeduoti.“
