48-erių N.Kesminas, kaip įprasta, nevyniojo žodžių į vatą ir pateikė ironiškas įžvalgas apie netylantį konfliktą Lietuvos futbolo arenoje.
Pateikiame nekoreguotą N.Kesmino įrašą, kurį komentatorius publikavo socialiniame tinkle „Facebook“:
Pasibalnojo broliai žirgus ir išjojo karan. Virš mūšio lauko, vardu lietuviškas futbolas, vėl tvyro parako tvaikas.
Šįkart maištas kilo Vilniaus krašte. Maištininkams vadovauja iš Lietuvos futbolo federacijos Vykdomojo komiteto prieš pusantro mėnesio išprašytas Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovas Paulius Malžinskas. Pats VRFS prezidentas sako netikįs, kad karo priežastis yra jo asmuo. Esą priežastis yra LFF noras diktuoti.
Ir taip, ir ne, Pauliau. Tavo asmuo yra svarbus, nes valdantiesiems nereikia svetimo pėstininko savoje aštuntojoje lentos horizontalėje. Blogas precedentas. Ar derėtų pulti visomis keturiomis tave palaikyti? Nežinau. Per kelis dešimtmečius, praleistus arti futbolo, tapau įtarus.
Ne, jūs viską teisingai kalbate apie įstatų keitimą ir futbolo vadovų moralinės reputacijos kontrolės būtinybę. Bet ir Liutauras Varanavičius, Edvinas Eimontas ar dabartinis LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius yra išsakę daug gerų minčių ir norų. Vytautas Dirmeikis su Juliumi Kvedaru kartais tikrovės negrąžindavo, bet tik todėl, kad jie dažnai pirma pasakydavo, o paskui – kaip ir prieš tai – negalvodavo.
O ką? Racionalus požiūris: kam galvoti apie nesąmonę, kurią jau vis tiek pasakei? Žodis gi ne žvirblis.
Lozungai nėra blogai. Mano atveju blogai tai, kad seniai jais nebetikiu. Naujajame futbolo kare kol kas įdomiausia tyrinėti retoriką. Abiejose tvoros pusėse ji – vienoda. Opiumo liaudžiai gamybos receptūra futbolo cechuose nesikeičia.
Lietuvos futbolas gyvena oksimoronų pasaulyje. Oksimoronas – žodžių junginys, kurio dėmenys tarpusavyje logiškai nedera. Kaip plastikinė stiklinė ar vieša paslaptis. Skelbdama ekskomunikaciją P.Malžinskui, LFF tėškė, kad Vilniaus futbolo vadovas savo pareiškimais pakenkė Futbolo federacijos dalykinei reputacijai.
Jums čia viskas gerai? FUTBOLO FEDERACIJOS DALYKINĖ REPUTACIJA? Dalykinę reputaciją turi „Microsoft“. „McDonald‘s“. „Manchester United“. Net „Agrokoncernas“. Lietuvos futbolo federacijos dalykinė reputacija yra toks pat nonsensas kaip demokratija Rusijoje. Arba teiginys, kad žalieji šiemet laimėjo visus Lietuvoje vykusius rinkimus. Nacionalinis stadionas Šeškinės kalvose ir pasaka apie tai, kad ateis diena, kai jis ten stovės.
Tai net ne oksimoronas. Iš plastikinės stiklinės mes visi esame gėrę. Futbolo federacijos dalykinė reputacija gamtoje neegzistuoja. Nors... Ne, vis dėlto yra reputacija. Tokia... Subkultūrinė. Būtent subkultūra P.Malžinskas pavadino tikrųjų LFF vadovų mentalitetą. Geras. Niekada neteko girdėti, kad, tarkime, kontrabandininką ar savavaldžiautoją, kaip hipsterį ar reiverį, kas nors vadintų subkultūrininku.
Ir šiaip, revoliucionierių oksimoronai kol kas ne blogesni už LFF funkcionierių. P.Malžinskas aistringai rėžė, kad permainomis reikia atkurti pasitikėjimą Federacija. At... ką? Kuria federacija? V.Dirmeikio laikų? Vladimiro Romanovo – juk nebūsime tokie naivūs, kad tikėtume, jog L.Varanavičius bent vieną dieną savarankiškai vadovavo Lietuvos futbolui? J.Kvedaro? Ar aš kažką praleidau ir buvo dar kas nors?
Sekundei persikelkime nuo oksimoroninio mąstymo prie loginio: norint kažką atkurti, pirma reikia tą kažką sukurti. Ar ne?
Karas oksimorono laukuose, matyt, tęsis bent iki kitų LFF prezidento rinkimų. Ginklai juose yra ir dirbtinės stadionų dangos, kurios dulka sandėliuose Olandijoje užuot gulėjusios aikštyne Pilaitėje, ir parašai dokumentuose, kuriuose jų tarsi ir neturėtų būti. Ginkluotės arsenalas neabejotinai įvairės. Kalbos apie vertybes ir principus nenutils nė sekundei.
Bet kai P.Malžinskas sako, kad ant kortos pastatyta daug, pirma mintis, kuri kyla, yra: tikrai daug. Pinigų. Tai – tik nuomonė, nepykite ant daugybės nusivylimų giliais randais suluošintos psichikos, ačiū už supratimą.
Tegul futbolo veikėjai pakariauja. Mes palauksime. O dangos? Pagulės Olandijoje, niekur jos nedings.
