Permainos vyko lėtai
„Profsąjungos“, „Spartakas“, „Dinamo“, „Spartuolis“. Šie pavadinimai 1941 metų Lietuvos futbolo čempionate pakeitė įprastus LFLS, LGSF, JSO, „Kovą“ ar „Šaulį“.
1940 metų birželio viduryje sovietams pradėjus Lietuvos užgrobimą, vienas po kito buvo uždaryti daug metų puoselėti senieji klubai, pakeista šalies sporto vadovybė ir imtasi visos sporto struktūros pertvarkos.
Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos sporto gyvenimą tvarkę Kūno kultūros rūmai (KKR) veikė iki 1940 metų pabaigos, bet dar lapkričio 1 d. buvo panaikintos sporto šakų sąjungos, atlikusios nacionalinių federacijų funkcijas, o 1941 metų sausio 1 d. pačių KKR funkcijas perėmė Lietuvos TSR Fizinės kultūros ir sporto komitetas (RFSK).
Uždarius senuosius klubus, nebuvo baigtos 1939-1940 metų sezono Lietuvos futbolo pirmenybės. O 1940 metų vasaros pabaigoje, priešingai nei prieš kelis mėnesius buvo numatęs Kamuolio žaidimų sąjungos Futbolo komitetas, futbolininkai nepradėjo 1940-1941 metų šalies pirmenybių.
Naujų sporto organizacijų kūrimas vyko lėtai ir padrikai. Todėl 1940 metų vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje – tuo metu, kai oras užsiimti sportu atvirose erdvėse būna kone palankiausias – oficialios futbolo varžybos nebuvo surengtos.
Tik rudenį Kaune buvo surengtos „Darbo sporto“ pirmenybės ir „Darbo sporto“ žaibo turnyras. Šiose varžybose dalyvavo naujos komandos, bet žaidė dauguma tų pačių futbolininkų, kurie Nepriklausomybės metais rungtyniavo L klasės (stipriausios) klubuose.
1940 metų rugsėjo pabaigoje Kauno futbolo komandos buvo pakviestos registruotis į Lietuvos pirmenybių atrankos turnyrą. Jame įsiregistravo 30 komandų, tačiau kelios komandos nestartavo, kitos pasitraukė varžybų viduryje, tad turnyrą baigė 23 komandos.
Atrankos turnyras prasidėjo jau nukritus medžių lapams ir prasidėjus lietaus sezonui – lapkričio 3 d., o gruodžio 8 d. surengtame finale „Parama“ nugalėjo „Ginklą“ 5:0. „Paramoje“ žaidė dauguma futbolininkų (S.Skalskis, J.Šlyžius, B.Galvičius, J.Bužinskas, V.Jaškevičius ir kiti), kurie anksčiau atstovavo LGSF klubui ir 1939 metais tapo paskutiniais prieš netenkant Nepriklausomybės šalies pirmenybių nugalėtojais.
Pirmenybes nutraukė karas
Nors 1940 metų rudenį buvo planuojama, kad šeši Kauno atrankos turnyro grupių nugalėtojai gaus teisę žaisti 1941 metų Lietuvos pirmenybėse, sovietinė sporto pertvarka keliskart keitė kryptį.
Jei 1940-ųjų rudenį dar buvo stengiamasi pritaikyti kažkokį tarpinį modelį tarp senojo lietuviško ir sovietinio, tai žiemą teko paklusti griežtiems Maskvos nurodymams.
RFSK pirmininku buvo paskirtas Aleksejus Šimanas, garsus ketvirtojo dešimtmečio lengvaatletis, daugkartinis vidutinio nuotolio bėgimų Lietuvos čempionas ir rekordininkas, tačiau strategiją diktavo jo pavaduotojas, iš Maskvos atsiųstas sporto veikėjas Čudinovas.
Sporto veikla buvo sutelkta įmonėse ir valstybės institucijose, o klubus, pagal SSRS pavyzdį, numatyta sujungti į „laisvąsias sporto draugijas“. Pirma sovietinio pavyzdžio draugija „Dinamo“ (Vidaus reikalų sistemos) įsteigta 1940 metų spalį, 1941 metų sausį pradėjo veikti kita draugija „Spartakas“.
Sporto valdžiai užsiėmus struktūros pertvarka, tikroji sporto veikla buvo primiršta. Nors 1940 metų rudenį buvo numatyta, kad 1941 metų Lietuvos futbolo pirmenybės prasidės gegužės 1 dieną, atėjus anksčiau skelbtai datai net nebuvo patvirtintas turnyro dalyvių sąrašas.
RFSK tik gegužės viduryje paskelbė, kad pirmenybėse rungtyniaus aštuonios komandos, tačiau visai ne tos, kurios praėjusių metų rudenį laimėjo atrankos turnyre.
1941 metų Lietuvos pirmenybių dalyvių sąraše buvo įrašyti Kauno „Dinamo“, Kauno „Spartakas“, Kauno „Profsąjungos-1“, Kauno „Profsąjungos-2“, Vilniaus „Spartakas“, Vilniaus „Dinamo“, Vilniaus „Profsąjungos“ ir Šiaulių „Spartakas“.
„Profsąjungų“ komandos birželio viduryje buvo pervadintos ir tapo „Spartuoliais“. Pirmenybės pradėtos gegužės 25 d. Pirmasis ratas turėjo baigtis birželio pabaigoje, antrasis ratas buvo numatytas nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 30 d.
Tačiau futbolininkai sužaidė tik 15 iš 28 numatytų pirmojo rato rungtynių. 1941 metų birželio 22 dieną į Lietuvą įžengė Vokietijos kariuomenė ir sporto gyvenimas laikinai sustojo. Tuo metu, kai pirmenybės nutrūko, jose pirmavo visas penkerias rungtynes laimėjęs Kauno „Spartakas“. Vis dėlto pagrindinis favoritas buvo Kauno „Dinamo“, kuriam atstovavo buvę šalies čempionai LGSF futbolininkai. „Dinamo“ spėjo sužaisti tik dvejas rungtynes, per kurias pasiekė dvi pergales.
Trukdė kelionių suvaržymai
Fronto linija per Lietuvą greitai nuslinko į Rytus ir vienus užgrobėjus pakeitė kiti... Jau birželio 24 dieną Vokietijos kariuomenė užėmė Kauną ir Vilnių, o per savaitę įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje. Lietuva tapo Rytų Krašto Reichskomisariato dalimi su nežymia autonomija, ir gyvenimas šalyje pamažu stabilizavosi.
1941 metų birželio 28 dieną buvo atkurti Kūno kultūros rūmai. Vis dėlto realią veiklą Lietuvos sportui vadovavusi valstybinė institucija pradėjo tik vasaros pabaigoje.
Rudenį vienas po kito buvo atkurti kai kurie Nepriklausomybės metais veikę sporto klubai (LFLS, LGSF, „Kovas“, „Tauras“, bet ne JSO ir „Šaulys“, kurie iki karo priklausė Lietuvos tautinėms organizacijoms), įsteigti nauji klubai („Perkūnas“, „Šarūnas“, „Žaibas“), vėl pradėtos rengti sporto varžybos.
1941 metų rudenį įvyko kelerios Vilniaus ir Kauno rinktinių rungtynės, bet Lietuvos futbolo pirmenybės nebuvo pradėtos.
Sporto gyvenimui labiausiai trukdė dideli kelionių suvaržymai. Sportininkai ne tik negalėjo rungtyniauti su tradiciniais užsienio varžovais latviais ir estais, bet retai galėjo išvykti iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Sklandžiai vyko tik miestų varžybos.
1942 metų balandį Kaune jau vyko stipriausių miesto futbolo komandų turnyrai (balandžio pradžioje pasibaigusio žiemos turnyro finale „Kovas“ nugalėjo „Perkūną“ 3:2, gegužės praždžioje pavasario turnyro finale LGSF nugalėjo „Perkūną“ 0:2, 3:1, 1:0; komandos turėjo sužaisti dvejas finalo rungtynes, bet nugalėtojams per jas nepaaiškėjus buvo paskirtas papildomas mačas).
KKR ilgai svarstė, kaip neįprastomis sąlygomis surengti visavertes 1942 metų Lietuvos futbolo pirmenybes. Tik balandžio pabaigoje nuspręsta, kad iš pradžių komandos varžysis septyniose apygardose (Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Marijampolės ir Telšių), o paskui apygardų čempionai pagal olimpinę sistemą (atkrintamosiose varžybose) išsiaiškins šalies čempionus.
Sutriuškino vokiečių karius
Kauno apygardoje turėjo žaisti penkios komandos (LGSF, LFLS, „Kovas“, „Tauras“ ir „Perkūnas“), bet prieš pat pirmenybių pradžią sąrašą papildė Vokietijos kariuomenės komanda „Wehrmachtself“.
Vis dėlto „Wehrmachtself“ sužaidė tik vienerias rungtynes, kuriose pralaimėjo „Perkūnui“ 1:5. Pabūgusi, kad blogi rezultatai gali pakenkti „vokiečių rasės pranašumo“ ideologijos skleidimui, okupacinė valdžia nebeleido vokiečių kariams žaisti su stipriausiais Kauno klubais.
Kauno apygardos pirmenybės prasidėjo gegužės 22 d. ir baigėsi liepos 2 d. (buvo planuojama baigti birželio 20 d.).
Futbolininkų kovos sulaukė didelio sirgalių susidomėjimo – net prastu oru į rungtynes dažnai ateidavo daugiau nei tūkstantis žiūrovų. Gana sklandžiai vyko Panevėžio, Šiaulių, Marijampolės apygardų turnyrai, tačiau Vilniaus apygardos varžybos įstrigo.
Kitų apygardų čempionai liepos viduryje jau sužaidė nacionalinių pirmenybių ketvirtfinalio rungtynes, liepos 26 d. pusfinalio rungtynėse Panevėžio MSK nugalėjo Šiaulių „Guberniją“ 5:1, o Vilniaus apygardos pirmenybės dar nebuvo pasibaigusios.
Kauno LFLS futbolininkams teko ilgokai laukti, kol sužinojo, kad pusfinalyje žais su Vilniaus čempione tapusia LFLS komanda (apygardos varžyboms užsitęsus iki rugpjūčio 4 d., Vilniaus LFLS futbolininkams žaisti Lietuvos pirmenybių ketvirtfinalyje nereikėjo).
Finalas dėl įvairių priežasčių buvo kelis kartus nukeltas ir įvyko tik rugpjūčio 30 dieną. Lemiamose rungtynėse Kauno LFLS nugalėjo Panevėžio MSK 2:0.
Mažiausiai komandų – Vilniuje
Nors laikai buvo neramūs, futbolo pirmenybes trikdė tik nežymūs nesklandumai. Kai kurie iš jų netgi buvo malonūs: sumažinus kelionių suvaržymus, pagausėjo tarpmiestinių rungtynių, buvo planuojamos tarptautinės varžybos su latviais ir estais, dėl kurių kartais buvo nukeliamos apygardų pirmenybių rungtynės. O Lietuvos sporto vadovai 1942 metų vasarą pradėjo braižyti kito futbolo sezono (1942-1943 m.) kontūrus.
„1943 metų Lietuvos futbolo pirmenybes nutarta pradėti rugpjūčio 15 d. Pirmenybės bus pradėtos net ir tuo atveju, jei ligi galo nebūtų užbaigtos ir šių metų pirmenybės. Tačiau tikimasi ligi naujų pirmenybių pradžios senas pirmenybes užbaigti.
1943 metų Lietuvos futbolo pirmenybės, taip pat kaip ir šiais metais, bus vykdomos apygardomis. Pirmenybės bus vykdomos apygardų, rezervinių ir jaunių klasėse. Visoje Lietuvoje klubai pirmenybėms registruojasi savo apygardose ligi liepos 10 d.“, – 1942 metų liepos 25 d. pranešė dienraštis „Į laisvę“ (suprantama, straipsnyje įsivėlė klaida – komandų registravimas vyko iki rugpjūčio 10 d.).
Pirmenybės, kaip ir planuota, pradėtos 1942 metų rugpjūčio 15 d. Pirmosios Plungėje žaidė Telšių apygardos komandos Plungės „Babrungas“ ir Telšių „Gubernija“. Rugpjūčio 23 d. prasidėjo Ukmergės apygardos varžybos, o rugsėjo 12 d. sužaistos pirmos rungtynės ir Kauno apygardos pirmenybėse (jose pirmojo rato varžybos baigtos spalio 25 d.), kuriose dalyvavo tos pačios penkios komandos, kovojusios praėjusį sezoną.
Marijampolės apygardoje įsiregistravo net dešimt komandų, todėl KKR jas išskirstė į dvi grupes. Šešios komandos žaidė Marijampolės apygardoje, kitos keturios – nuo jos atskirtoje Alytaus apygardoje.
Mažiausiai komandų įsiregistravo Vilniaus apygardoje – vos trys. Vilniuje lietuviški klubai vis dar nebuvo stiprūs, o futbolo veikla buvo sutelkta įmonėse. Futbolininkai gausiai rungtyniavo „tarpįmoniniuose“ turnyruose.
Stadioną tvarkė patys žaidėjai
Futbolo varžybų tvarkaraštis tapo vis intensyvesnis. Vyko ne tik apygardų, bet ir rezervinių bei jaunių komandų pirmenybės, tarpįmoniniai turnyrai, buvo žaidžiamos tarpmiestinės rungtynės.
Dėl to futbolininkai susidūrė su aikščių problema (juo labiau kad stadionuose savo renginius neretai organizuodavo Vokietijos kariuomenė).
Kauno Valstybiniame stadione iki karo buvo dvi aikštės, tačiau dar 1941 metų vasarą atsarginėje aikštėje nukritusi bomba išrausė didelę duobę. Dvi vasaras antroji aikštė nebuvo naudojama, bet 1943 metų balandį KKR nusprendė šią aikštę sutvarkyti ir pakvietė sportininkus į talkas.
Okupacinė valdžia tuo metu buvo išleidusi draudimą naudotis Valstybinio stadiono didžiąja aikšte (tiesa, šis draudimas, atrodo, buvo atšauktas dar prieš jam įsigaliojant), todėl KKR kelias pavasario savaites talkas rengė beveik kiekvieną vakarą.
Sportininkams dalyvauti talkose buvo privaloma, o KKR net pagrasino, kad jei kurio nors klubo sportininkai vengs talkų, klubui ar pavieniams sportininkams nebus leidžiama dalyvauti varžybose.
Kauno apygardos pirmenybių antrasis ratas prasidėjo tik pasibaigus talkų sezonui – 1943 metų gegužės 23 d. Futbolininkai apygardos pirmenybių rungtynes žaidė iki liepos 9 d. Tiesa, kelių kitų apygardų pirmenybės baigėsi dar vėliau: Vilniaus (nors žaidė tik trys komandos) – liepos 20 d., Telšių – liepos 21 d.
Jau liepos 24-25 dienomis, kaip ir buvo numatyta tvarkaraštyje, sužaistos visos trejos ketvirtfinalio rungtynės (kadangi buvo septynios apygardos, vienos apygardos čempionui – Panevėžio MSK – žaisti ketvirtfinalyje nereikėjo).
Tačiau pusfinalio ir finalo rungtynes teko atidėti, nes dvi pralaimėjusios komandos padavė protestus. Vilniaus LGSF protestas buvo atmestas ir į pusfinalį pateko vilniečius nugalėjusi Jonavos LFLS. Tuo tarpu Šiaulių „Gubernijos“ protestas buvo patenkintas (šiauliečiai ketvirtfinalyje pralaimėjo Telšių „Džiugui“), nes KKR nustatė, kad rengiant Telšių apygardos pirmenybes buvo pažeisti nuostatai.
KKR iš pradžių numatė finalo rungtynes surengti rugpjūčio 8 dieną Kaune, bet užsitęsus protestų nagrinėjimui, nukėlė finalą į rugpjūčio 15 dieną ir perkėlė jį į Vilnių. Vis dėlto lemiamos rungtynės buvo surengtos Panevėžyje, nes Vilniaus stadione tą pačią dieną vyko Vokietijos kariuomenės sporto šventė. 1943 metų Lietuvos pirmenybių finale Kauno „Tauras“ nugalėjo Panevėžio MSK 4:1.
Nuskriaudė panevėžiečius
Futbolo komitetas planavo ta pačia varžybų sistema rengti ir 1943-1944 metų Lietuvos pirmenybes. Liepos mėnesį buvo paskelbta, kad jas pradėti numatoma rugpjūčio 21 dieną. Tačiau stipriausi Kauno klubai pasiūlė grįžti prie senosios tvarkos, galiojusios iki okupacijų, ir rengti „normalias“ pirmenybes.
„Perkūno kl. siūlo pakeisti Lietuvos futbolo pirmenybių sistemą, nes dabar provincijos klubai per pigiai dalyvauja baigminėse rungtynėse.
Siūloma grįžti prie senosios tvarkos, taigi, sudaryti L kl., kur rungtyniautų penkios Kauno komandos (Tauras, Perkūnas, LGSF, Kovas, LFLS), dvi Vilniaus (LGSF ir Šarūnas arba LFLS) ir Šiaulių Gubernija.
Kitos vienuolikės varžytųsi žemesnėse kl. A kl. laimėtojas, nugalėjęs L kl. paskutinės vietos atstovą galėtų įkopti į L kl. Siūlymas perduotas futbolo komitetui“, – pertvarkos planą išdėstė dienraštis „Ateitis“ (1943 m. rugpjūčio 19 d.).
Ruduo buvo ant nosies, todėl priimti sprendimą reikėjo labai greitai. Pirmame posėdyje skubiai susirinkęs Futbolo komitetas pasiūlymą atmetė, bet stipriausi Kauno klubai piktybiškai nesiregistravo dalyvauti Lietuvos pirmenybėse, todėl Futbolas komitetas dar sykį svarstė tą patį klausimą ir paskutinėmis rugpjūčio dienomis nusprendė pakeisti varžybų sistemą.
Viskas buvo atlikta labai greitai ir jau rugsėjo 5 dieną keturios komandos (Kaune – Kauno LFLS ir Kauno „Kovas“, Šiauliuose – Šiaulių „Gubernija“ ir Kauno LGSF) žaidė pirmąsias naujo sezono rungtynes. Iš pradžių KKR planavo, kad pirmenybėse dalyvaus aštuonios komandos (be keturių paminėtų – Kauno „Perkūnas“, Kauno „Tauras“, Vilniaus LGSF ir Vilniaus LFLS, atrankos rungtynėse nugalėjęs Vilniaus „Šarūną“), bet šis sprendimas sukėlė pagrįstą Panevėžio MSK pasipiktinimą. Panevėžiečiai ir 1942 metais, ir 1943 metais žaidė pirmenybių finale, todėl nelaikė savęs silpnesniais nei į turnyrą priimtos Vilniaus ir Šiaulių komandos.
„Futbolo pirmenybių sistemos pakeitimą įvertinant teigiamai, iškyla kitas truputį neaiškesnis reikalas: kokiu pagrindu futbolo komitetas į L kl. parinko dabar jau žinomas, bet ne kitas vienuolikes. Šiuo atveju Panevėžio MSK, kaip du kartus iš eilės Lietuvos futbolo vicemeisteris, jaučia skriaudą.
Manome, kad futbolo komitetas į L kl. tikrai parinko pačias pajėgiausias vienuolikes, bet vis dėlto tas parinkimas buvo padarytas pagal teoretinius apskaičiavimus, kas visada sukelia nepasitenkinimo ir įtarinėjimų. [...] Laukiame iš futbolo komiteto aiškesnio pasisakymo, kurs išsklaidytų visus įtarinėjimus ir prisidėtų prie sklandaus sportinio bendradarbiavimo stiprėjimo“, – rašė „Ateitis“ (1943 m. rugsėjo 9 d.).
Kad verti žaisti su stipriausiais, panevėžiečiai įrodė ir aikštėje. Rugsėjo viduryje MSK draugiškose rungtynėse nugalėjo gerai pirmenybes pradėjusią „Guberniją“. Tai įtikino Futbolo komitetą ir rugsėjo pabaigoje, kitoms komandoms jau sužaidus po trejas arba ketverias rungtynes, MSK buvo priimtas į Lietuvos pirmenybes.
Jei pirmenybėse būtų žaidusios aštuonios komandos, jos pirmąjį ratą būtų pabaigusios dar spalio pabaigoje. Tačiau prisidėjus MSK futbolininkams, tvarkaraštį reikėjo pakeisti ir varžybos nusitęsė iki žiemos. Paskutinės rudens rato rungtynės turėjo įvykti gruodžio 5 dieną, bet Panevėžio komanda, neįspėjusi nei varžovų, nei futbolo vadovų, neatvyko į Kauną žaisti su Lietuvos čempionu „Tauru“.
„Šiaip ar taip, galime pasidžiaugti, kad rudens ratas bus baigtas dar šiais metais. Dėl pavėluoto Panevėžio MSK įjungimo, žaidimai užsitęsė iki vėlyvo rudens, tad gera, jog ir šie sunkumai laimingai įveikti“, – paskutinių rudens rato rungtynių išvakarėse džiaugėsi dienraštis „Ateitis“.
Fronto linija apsisuko
Kol Vokietijos kariuomenė žygiavo į Rytus, gyvenimas Lietuvoje darėsi ramesnis. Tačiau 1943 metų vasarą fronto linija sustojo, rudenį kapituliavo Vokietijos sąjungininkė Italija, o metų pabaigoje Sovietų kariuomenė pradėjo stumti vokiečius į Vakarus. Kartu augo įtampa okupuotose žemėse, vis daugiau žmonių iš Lietuvos buvo išvežami priverstiniams darbams į Vokietiją (karo metais iš Lietuvos buvo išvežti 50-70 tūkst. žmonių).
„Gyvename trečiuosius nelengvus karo metus. Pagal gyvenamojo momento sąlygas rikiuojamas ir visas mūsų gyvenimas. Dabartiniai sunkumai žymia dalimi palietė ir mūsų sportinį gyvenimą. Sunkiau yra gauti reikiamų sporto priemonių, pailgėjęs darbo laikas mažina treniruočių galimybes, iškilo susisiekimo sunkumai, nutrūkus bendradarbiavimui su mūsų kaimyninėmis tautomis, netekta svarbaus akstino progresuoti ir pan. Bet ar tai jau reiškia, kad reikia nuleisti rankas, visai sugniužti ir tegyventi vien gražiais praeities prisiminimais?
Ne, tai būtų nedovanotina. Net ir mažiausias veltui praleistas laiko tarpas mums atneša neišlyginamų nuostolių. Gyvenimas vietoje nestovi. Viena sritis labiau, kita mažiau žengia nesulaikomai pirmyn. Gyvybiniu ritmu reiškiasi ir visos Europos sporto gyvenimas. Visiems tai, rodos, aišku, kas tik seka šių dienų sporto gyvenimą“, – apie gyvenimą karo sąlygomis rašė dienraštis „Ateitis“ (1943 m. gruodžio 9 d.).
Net ir didėjančio nerimo dienomis 1944 metų balandžio 30 dieną buvo pradėtas Lietuvos futbolo pirmenybių pavasario ratas (tiesa, jo pradžioje komandos sužaidė dvejas rudens rato rungtynes, kurių rezultatai buvo panaikinti Futbolo komitetui patenkinus protestus). Pirmenybės tęsėsi iki liepos 2 dienos, bet tą dieną jau įvyko tik dvejos iš trejų numatytų rungtynių („Perkūnas“ sutriuškino „Guberniją“ 4:0, „Tauras“ sužaidė lygiosiomis su MSK 1:1), o Vilniaus „Šarūnas“ nebegalėjo atvykti į Kauną žaisti su šio miesto LGSF.
1943-1944 metų Lietuvos pirmenybės nutrūko priešpaskutinio turo viduryje. Pavasario rate liko nesužaistos šešerios rungtynės: trims komandoms liko sužaisti po dvejas, kitoms – po vienerias rungtynes. Intriga turnyro lentelės viršuje tuo metu buvo labai didelė – trys komandos „Tauras“, „Perkūnas“ ir „Gubernija“ surinko po 22 taškus.
Liepos mėnesį Sovietų kariuomenė užėmė Vilnių, paskui – Kauną ir per kelias savaites užgrobė visą Lietuvos teritoriją. 1941 metų birželio įvykius (tuomet apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo ištremti į SSRS gilumą) prisiminę žmonės nutuokė, ko laukti iš okupantų, todėl nemažai garsių sportininkų pasitraukė į Vakarus. O po kelių mėnesių nauja valdžia Lietuvoje jau atkūrinėjo sovietines sporto organizacijas.
