Lrytas.lt apžvelgia skambiausius 2020 metų Lietuvos futbolo įvykius.
Sovietmetį priminęs cirkas
Du neabejotinai daugiausiai atgarsio visuomenėje sulaukę įvykiai: LFF prezidento rinkimai ir A.Pukelio bandymas patekti į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vykdomojo komiteto sudėtį.
Pradėkime nuo rugpjūčio 1 dieną vykusios LFF visuotinės konferencijos, kurios metu buvo renkamas naujas organizacijos prezidentas. Rinkimuose dabartinis prezidentas Tomas Danilevičius laimėjo triuškinama persvara ir surinko 71 balsą, o jam iššūkį metęs Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovas 50-metis Paulius Malžinskas gavo vos 6 balsus.
Verta paminėti, kad už virvučių tampoma LFF puikiai strateguoja ir prezidento pareigybės paliko daugiau reprezentacinėmis, o visa galia telkiama generalinio sekretoriaus ir Vykdomojo komiteto rankose. Juk sukontroliuoti keliolika žmonių yra kur kas lengviau nei beveik 100.
LFF nusprendė viešai transliuoti prezidentų rinkimų debatus, o tuomet daugelis galėjo pamatyti tikruosius futbolo funkcionierių veidus. Jų taikiniu tapo iki tol aršiai dabartinę valdžią kritikavęs P.Malžinskas. Jam teko išklausyti daugybę idiotiškų klausimų ir kaltinimų, kurie vienam tokiam veikėjui Rimantui Žvingilui smarkiai atsirūgo.
Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį pranešė, kad už žeminančią informaciją, paskleistą per rugpjūtį vykusią LFF konferenciją, R.Žvingilas turės atlyginti 1 tūkst. eurų neturtinės žalos už P.Malžinsko garbės ir orumo įžeidimą.
R.Žvingilas šiuo metu eina Klaipėdos apskrities futbolo federacijos prezidento pareigas, yra LFF Vykdomojo komiteto narys.
Tačiau skambios frazės liejosi ne tik iš R.Žvingilo lūpų.
P.Malžinskui buvo primintos visos tikros ar tariamos nuodėmės, o kritikams užkliuvo net tai, kad jis nesegėjo auksinio LFF nario ženklelio.
Socialiniame tinke „Facebook“ susikūrusi Marijampolės „Sūduvos“ sirgalių grupė „Eina Bachūriukai“ surinko visus geriausius pasisakymus į vieną vietą. Siūlome juos prisiminti.
„Man skauda ir aš jaučiu didelį gėdos jausmą. LFF konferencija – tai keletas valandų, praleistų paraleliniame pasaulyje. Laikmetyje, kur susiliejo nekompetencija, storžieviškumas ir įžeidinėjimai, asmeniškumai ir neapykanta, „bachūrų“ ir sovietinio mentaliteto mišinys.
Jei auksinis VK nario ženkliukas, BMW automobiliai ir vardiniai numeriai su LFF ženklu yra tai, kuo šiandien turi didžiuotis ir ko turi siekti Lietuvos futbolas, man belieka apgailestauti“, – po tokių diskusijų beliko konstatuoti P.Malžinskui.
Be to, LFF norėdama susidoroti su nuolat juos kritikuojančiu P.Malžinsku, šį nuo organizacijos veiklos paprasčiausiai nušalino keliems metams bei buvo užkirstas kelias jam dirbti UEFA inspektoriumi ir turėti stabilų pajamų šaltinį.
A.Pukelio žygis į LTOK gretas
Prabėgus vos dviem mėnesiams prasidėjo kita garsi istorija. LFF A.Pukelio kandidatūra pasiūlė į LTOK Vykdomojo komiteto narius. Tokį sprendimą bandė užginčyti Vilniaus regiono futbolo sąjunga (VRFS), viešai kreipdamasi į LTOK bei kitas institucijas su pranešimu apie tai, kad toks siūlymas yra galimai neteisėtas ir neatitinka LFF įstatų.
Tačiau LFF ramiai atsakė, kad A.Pukelį išrinko Nepaprastųjų atvejų komitetas, kuriame yra keturi nariai ir kurio sprendimas įsigalioja iškart.
Sporto visuomenė sujudo ir su nekantrumu laukė, kaip baigsis LTOK konferencija, kurios metu buvo renkamas tiek naujas prezidentas, tiek ir nauji Vykdomojo komiteto nariai. Po jų didžioji dalis lengviau atsiduso, mat A.Pukelis išrinktas į LTOK gretas nebuvo.
„Jei mane būtų išrinkę, būčiau tarnavęs ne tik futbolui. LTOK turi ir privalo užimti lyderystės poziciją panaikinus Kūno kultūros ir sporto departamentą bei esant šių dienų nesusipratimams ir sąmyšiui Lietuvos sporte. Reikia viską sujungti į vieną jėgą: būtina sistema, nes jos nėra – kaip ir jokio normalaus finansavimo.
Kas ką pažįsta, kas kaip sugeba, tas taip ir gauna finansavimą. Bet kas nieko nepažįsta, to federacija lieka „ant ledo“. Prezidentei linkiu suvienyti bendruomenę“, – iškarto po rinkimų kalbėjo A.Pukelis.
Dar po mėnesio A.Pukelis nusprendė trauktis iš LFF viceprezidento pareigų.
Rinktinės renesansas
2019 metų pradžioje Lietuvos futbolo rinktinės vairą perėmęs Valdas Urbonas pirmosios pergalės laukė labai ilgai. Jo auklėtiniai per pirmus 9 mačus sugebėjo tik 2 kartus sužaisti lygiosiomis ir patyrė 7 pralaimėjimus. Vėliau draugiškose rungtynėse 10-uoju V.Urbono bandymu buvo iškovoto pergalė.
Tačiau sunki pradžia rinktinėje patyrusio stratego neišmušė iš vėžių ir šis 2020 metus iš aršiai kritikuojamos komandos nulipdė darnų kolektyvą. Taip, lietuviai žaidė UEFA Tautų lygos C divizione ir grūmėsi ne su pačiomis pajėgiausiomis rinktinėmis, tačiau skaičiai vis tiek iškalbingi.
V.Urbono auklėtiniai per 2020 metus sužaidė 8 rungtynes, iš jų laimėjo 4 bei po 2 kartus sužaidė lygiosiomis ir pralaimėjo. Įvarčių santykis – 10 įmuštų ir 10 praleistų. Vienu metu V.Urbono kariauna sugebėjo nepralaimėti penkių rungtynių iš eilės. Tokios serijos Lietuvą aplanko itin retai.
Lietuviai išsilaikė C divizione, o kitąmet bus galima patikrinti, ką šį rinktinė gali nuveikti su pajėgesniais varžovais, mat pasaulio čempionato atrankoje teks varžytis su Italija, Šveicarija, Šiaurės Airija ir Bulgarija.
Pasikeitę lyderiai A lygoje
Po ketverių metų pertraukos A lygos nugalėtojų titulą susigrąžino Vilniaus „Žalgiris“, kuris nutraukė Marijampolės „Sūduvos“ dominavimą Lietuvoje.
Svarbiausia, kad sostinės komanda tą padarė pačiu laiku, kuomet UEFA performavo Europos turnyrų sistemą. Naujas formatas suteikia kur kas didesnes galimybes šalies čempionams sužaisti daugiau tarptautinių rungtynių.
Būtent Marijampolės klubas pastaruosius metus sėkmingai gyveno ir UEFA turnyruose sėkmingai medžiodavo pinigines premijas. Deja, bet „Sūduvai“ 2020 metai tapo vienu didžiuliu nusivylimu.
Sezoną jie pradėjo pralaimėjimu supertaurėje „Žalgirio“ komandai. Jau tuomet matėsi, kad vietoje Vladimiro Čeburino paskirtas naujas treneris iš Austrijos Heimo Peifenbergeris neišlaikė aukštai iškeltos „Sūduvos“ žaidimo kreivės.
Prasidėjusi koronaviruso pandemija keliams mėnesiams sustabdė A lygą. „Sudūvą“ atleido austrą, pasikvietė Saulių Širmelį ir buvo vienintelis klubas, išleidęs legionierius namo. Pastarieji vos spėjo grįžti į Lietuvą, kuomet atsinaujino A lygos sezonas. Vienu metu „Sūduva“ aštuoniais taškais lenkė „Žalgirį“, tačiau sezoną užbaigė katastrofiškai.
Pranašumas buvo iššvaistytas, LFF taurės finale nusileista „Panevėžio“ komandai, Europos turnyruose pasirodyta kur kas kukliau, nei pastaruosiuose sezonuose, o prieš auksinį A lygos mačą visą komandą išguldė koronavirusas.
Lemiama akistata, kuri turėjo nulemti šalies čempionus, buvo nukelta bent keturis sykius, kol galiausiai tašku atsiliekantis „Žalgiris“ savo tvirtovėje 3:0 palaužė paliegusius marijampoliečius ir iškovojo A lygos auksą.
Juokaujant, tai baisus, bet geras ir tuo pačiu. Nepavyko galbūt visko pasiekti vertinant tai, kokią komandą buvome sukomplektavę. Ji turėjo labai didelį potencialą, kurio nepavyko išnaudoti dėl objektyvių priežasčių – koronaviruso pandemijos.
Teko du kartus ruoštis tam pačiam sezonui, mus lydėjo traumos. Vėliau įsivažiavome ir nuo sezono vidurio daugiau ar mažiau žaidėme ta pačia sudėtimi. Sezone visko buvo: įtampos, žaidimo neįprastomis sąlygomis, nežinojimo ką daryti, kaip daryti. Tačiau svarbiausia buvo išsaugoti sveikatą ir siekti rezultatų“, – „Žalgirio“ sezoną, bendraudama su lrytas.lt, kalbėjo klubo vadovė Vilma Venslovaitienė.
Užgesusi Mariaus Žaliūko gyvybė
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas mirė po sunkios ligos spalio 31 dieną. Sportininkui buvo vos 36-eri.
Per savo karjerą M.Žaliūkas rungtyniavo Kauno „Inkaro“, „FBK Kaunas“, „Šilutės“, Edinburgo „Hearts“, „Leeds United“, Glazgo „Rangers“ klubuose. Futbolo batelius ant vinies M.Žaliūkas pakabino 2016-asiais metais.
Tąsyk, žaisdamas Vilniaus „Žalgirio“ ekipoje, jis tapo Lietuvos čempionu. Šiemet iškovotus A lygos čempionų medalius ir taurę „Žalgirio“ klubo kapitonas S.Mikoliūnas atsiėmė apsivilkdamas marškinėlius su pavarde „Žaliūkas“ ir 26-uoju numeriu.
„Į kitą pasaulį išėjo mano labai geras draugas Marius Žaliūkas. Tikrai norėjosi tą trofėjų padovanoti ir jam“, – po finalinių rungtynių sunkiai rinkdamas žodžius ir tvardydamas emocijas kalbėjo S.Mikoliūnas.
Itin ryškų pėdsaką gynėjas paliko rungtyniaudamas Škotijoje. Šioje šalyje sportininkas praleido daugiau nei pusę savo karjeros. 2012 metais jis su Edinburgo „Hearts“ ekipa triumfavo Škotijos futbolo taurės finale. M.Žaliūkas taip pat buvo šio klubo kapitonas.
„Hearts“ sirgaliai Škotijoje nepamiršo itin mylimo futbolininko ir prie komandos stadiono nešė gėlių vainikus. Ant apsauginės tvorelės buvo palikta ir Lietuvos trispalvė su užrašu: „Į dangų iškeliavo angelas ir legenda.“
Pats Edinburgo klubas M.Žaliūko atminimą įamžino gruodžio 20-ąją, kai tą dieną vykusiame Škotijos taurės finale, visi „Hearts“ komandos futbolininkai vilkėjo 26-uoju numeriu pažymėtas kelnaites.
Per 11 metų Lietuvos futbolo rinktinėje gynėjas sužaidė 29 rungtynes, per kurias įmušė vieną įvartį.
Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjai prieš spalio 11-ąją vykusias draugiškas rungtynes su Farerų salų rinktine, apšilinėjo su M.Žaliūko marškinėliais, o įvartį įmušęs Grata Sirgėdas pagerbė mirusį futbolininką.
Nugriauta legendinė „Žalgirio“ klubo sporto bazė Žolyno gatvėje
Ilgus metus Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo bazėje Žolyno gatvėje karaliavo sportas, tačiau gegužės pradžioje prasidėję griovimo darbai sunaikino pagrindinį pastatą. Lrytas.lt buvo apsilankę Žolyno gatvėje, tačiau tuomet joje buvo galima pamatyti tik statybinių atliekų krūva virtusios bazės likučius.
Dar 2008 metais buvo duotas savivaldybės leidimas bazės rekonstrukcijai į poilsio namus. Pradžioje buvęs klubo savininkas Vadimas Kastujevas ar su juo susiję asmenys bandė užstatyti ir dalį treniruočių stadiono. Vis tik įsikišus savivaldybei stadionas lieka bent jau kol kas nepaliestas. Pagal paskutinius pranešimus „Žalgirio“ treniruočių bazės vietoje turėtų atsirasti kiek kuklesni poilsio namai nei buvo planuota 2008 metais.
„Galiausiai buvo sunaikintas didžiulis sporto turtas. Pradėjo eiti iš rankų į rankas, kaip ir „Žalgirio“ stadionas“, – lrytas.lt padėtį su sporto baze komentavo buvęs futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
Plačiau apie nugriautos bazės istoriją galima paskaityti specialioje lrytas.lt rubrikoje – pradingę sporto objektai Lietuvoje.
