Anglijos komanda tik tą vienintelį kartą ir žaidė finale, o skirtingų kartų Italijos futbolininkai Europos ir pasaulio pirmenybių finaluose žaidė net dešimt rungtynių.
Italija
Italijos rinktinė iki šio sekmadienio žaidė trijuose Europos pirmenybių finaluose, bet laimėjo tik pirmuoju bandymu, kai dėl stipriausios žemyno komandos vardo 1968 metais kovojo namie.
Ir tas finalas buvo labai sunkus. Kad įrodytų pranašumą prieš varžovę Jugoslavijos komandą, Italijos futbolininkams reikėjo 210 minučių. Pirmosios finalo rungtynės 1968 metų birželio 8 dieną Romos olimpiniame stadione baigėsi lygiosiomis 1:1. Serbas Draganas Gajičius pirmajame kėlinyje įmušė pirmąjį įvartį, bet 80-ąją minutę Milano „Inter“ kraštinis puolėjas Angelo Domenghini išlygino rezultatą. Antrojo kėlinio pabaigoje ir per pratęsimą futbolininkams pasižymėti nepavyko, todėl, pagal tuometinius nuostatus, buvo paskirtos pakartotinės rungtynės.
Birželio 10 dieną komandos žengė ant to paties stadiono vejos, bet italai padarė reikiamas išvadas ir iškovojo pergalę 2:0. Įvarčius jau pirmajame kėlinyje įmušė „Cagliari“ vidurio puolėjas Luigi Riva (12-ąją min.) ir 20-metis „Suadra Azzurra“ debiutantas iš „Varese“ klubo Pietro Anastasi (31-ąją min.), o paskui Italijos rinktinei pavyko apginti savo vartus.
Italijos rinktinė į finalą grįžo po 32 metų. 2000 metų liepos 2 dieną Roterdamo stadione italai, žaidę su Prancūzijos komanda, jau užuodė antrojo titulo kvapą, bet vos ne paskutinę akimirką praleido labai skaudų smūgį. Italijos futbolininkai po 55-ąją minutę „Roma“ puolėjo Marco Delvecchio įmušto įvarčio pirmavo, tačiau ketvirtąją teisėjo pridėto laiko minutę prancūzas Sylvainas Wiltord‘as išlygino rezultatą.
O pratęsimo 13-ąją minutę italams peilį į širdį suvarė auksinį įvartį įmušęs Davidas Trezeguet. Tose Europos pirmenybėse galiojo auksinio įvarčio taisyklė, pagal kurią per pratęsimą kuriai nors komandai įmušus įvartį rungtynės būdavo stabdomos. Tad italai negavo galimybės išlyginti rezultatą.
Trečiojo Europos pirmenybių finalo Italijos futbolui nereikėjo lauti labai ilgai, tačiau trečiasis finalas buvo ne mažiau skausmingas negu antrasis. Tiesa, dėl visai kitos priežasties – 2012 metų liepos 1 dieną Kijevo stadione Ispanijos rinktinė sutriuškino Italijos futbolininkus 4:0. Ispanas Davidas Silva jau 14-ąją min. įmušė pirmąjį įvartį, 41-ąją min. Jordi Alba padvigubino persvarą, o antrojo kėlinio pabaigoje (84-ąją ir 88-ąją min.) Fernando Torresas ir Juanas Mata pribaigė pakrikusią Italijos rinktinę.
Italijos rinktinė taip pat turi didelę pasaulio pirmenybių finalų patirtį. 1934, 1938, 1982 ir 2006 metais italai tapo pasaulio čempionais, o 1970 ir 1994 metais pralaimėjo lemiamas rungtynes. Abu pralaimėjimus italai patyrė žaisdami su Brazilijos rinktine, o pergales šventė įveikę Europos komandas Čekoslovakiją (1934 m.), Vengriją (1938 m.), Vokietiją (1982 m.) ir Prancūziją (2006 m.).
Anglija
Anglijos rinktinė pirmą kartą pateko į Europos pirmenybių finalą ir šiais metais pasiekė geriausią savo rezultatą. Nors anglai yra šiuolaikinio futbolo pradininkai, jie didžiųjų turnyrų finaluose iki šiol žaidė vos vieną kartą. 1966 metais Anglijos komanda nuėjo visą kelią per Anglijoje vykusias pasaulio pirmenybes.
Svarbiausiose to turnyro rungtynėse 1966 metų liepos 30 dieną „Wembley“ stadione prieš anglus išsirikiavo Vokietijos rinktinė. 97 tūkst. sirgalių palaikomi šeimininkai pasiekė pergalę 4:2.
Pagrindinis laikas baigėsi lygiosiomis 2:2, o vokiečiai rezultatą išlygino priešpaskutinę antrojo kėlinio minutę. Vis dėlto Vokietijos rinktinės gynėjui Wolfgangui Weberiui pavyko tik nukelti pralaimėjimą – vokiečiai jo neišvengė. Per pratęsimą Anglijos rinktinės ir Londono „West Ham United“ puolėjas Geoffas Hurstas įmušė dar du įvarčius.
Italija – Anglija
Italijos ir Anglijos rinktinės susitikdavo gana retai. Jos žaidė tik 27 tarpusavio rungtynes. Per jas 11 pergalių iškovojo italai, 8 – anglai, 8 rungtynės baigėsi lygiosiomis.
Įdomu, kad didžiuosiuose turnyruose Italijos rinktinė laimėjo visas ketverias tarpusavio rungtynes (tiesa, kartą – po baudinių serijos).
Europos pirmenybėse šių komandų keliai susikirto du kartus. 1980 metais grupės varžybų antrajame ture Turine italai šventė pergalę 1:0. Vienintelį įvartį 79-ąją minutę įmušė Marco Tardelli.
2012 metų Europos pirmenybių ketvirtfinalyje Kijeve pagrindinis laikas ir pratęsimas baigėsi be įvarčių, o baudinius taikliau spardė Italijos rinktinė, nugalėjusi rezultatu 4:2.
Italai ir anglai taip pat du kartus susitiko pasaulio pirmenybėse. Abejos rungtynės – dėl trečiosios vietos 1990 metais Baryje ir grupės varžybose 2014 metais Manause – baigėsi italų pergalėmis 2:1. Pirmosiose rungtynėse pergalingą įvartį 86-ąją minutę įmušė Salvatore Schillaci, antrosiose italų pergalę nulėmė taiklus Mario Balotelli smūgis.
Beje, per Brazilijoje vykusias 2014 metų pasaulio pirmenybes patekti į atkrintamąsias varžybas nepavyko nei italams, nei grupėje nė karto nelaimėjusiems anglams.
