Futbolas – tai ištisas pasaulis, demokratiška sporto šaka, sukelianti jausmus, kurių neįmanoma apibūdinti žmonėms, kurie jos neseka. Futbole taip pat yra dalykų, kurie perduodami iš kartos į kartą, kaip ir realiame šalies ar bet kokios šeimos gyvenime.
Kiekviena didžioji futbolo šalis turi savo bruožus, savitą futbolo supratimą, o tai savo ruožtu formuoja tai, kaip toje šalyje žaidžiamas futbolas, kaip nacionalinė komanda bendrauja su savo sirgaliais, kaip žiniasklaida analizuoja rungtynes ir daug, daug kitų dalykų.
Tačiau viena yra aišku: nesvarbu, kiek laiko egzistuoja futbolas, nė vienoje šalyje niekas niekada nesupras futbolo 100 proc. Kiekvienoje šalyje, kad ir kokia gera, prasta ar aistringa ji būtų, visada galima išmokti kažko naujo.
Nepaisant daugybės skirtumų tarp futbolo šalių, yra ir daugybė panašumų. Visos didžiosios tautos žaidžia tam, kad laimėtų Pasaulio futbolo čempionatą, ir visos nori pakelti trofėjų savo sirgalių akivaizdoje.
Futbole juokinga tai, kad nugalėtojas gali būti tik vienas – tačiau tai nereiškia, kad pralaimėję finalininkai ar pusfinalyje iškritusi komanda padarė kažką blogo. Galbūt jos padarė viską, kas buvo jų jėgoms, bet tiesiog neturėjo reikiamos kokybės.
Kad futbolo komanda būtų sėkminga, bet kokioje išsivysčiusioje visuomenėje reikia, kad jos žmonės, t. y. žaidėjai, dirbtų kartu ir pasiektų kažką ypatingo. Tikrame gyvenime reikia, kad žmonės bendradarbiautų, kad tobulėtų. Tai galioja kiekvienai šaliai. Tačiau Brazilijoje egzistuoja kažkas kitokio, ko nematyti kitose šalyse.
Brazilijoje aplink futbolą tvyro didžiulė aistra, o tai, kaip šalies gyventojai analizuoja nacionalinę rinktinę, yra radikalu, kartais per daug supaprastinta ir dažnai tiesiog chaotiška, žmonės dažnai taip stipriai kritikuoja žaidėjus ir trenerį, kad atrodo, jog futbolas yra labai lengvas tiems, kurie jį žaidžia, ypač jei tai yra profesionalūs žaidėjai. Atrodo, kad Brazilijoje sunku pripažinti, jog futbolas, kaip ir gyvenimas, evoliucionuoja.
Todėl Brazilija, pralaimėjusi trečiąsias grupės rungtynes Kamerūnui, patiria didžiulį spaudimą prieš aštuntfinalio mačą su Pietų Korėja. Be to, dėl traumų jie neteko dar dviejų žaidėjų – Alexo Telleso ir Gabrielio Jesuso, tačiau ant futbolo vejos turėtų sugrįžti Neymaras.
Tai, kad jie žais su Pietų Korėja, kurią, visų nuomone, turėtų įveikti, tik dar labiau padidina lūkesčius, spaudimą ir jausmą, kad Brazilija privalo žengti toliau. Būtų kitaip, jei iš šios grupės jiems tektų susitikti su Portugalija arba Urugvajumi.
Brazilijoje iš tikrųjų pergalė prieš Pietų Korėją laikoma pareiga ir tai yra didelis svoris, kurį treneris Tite ir jo personalas turi nešti ir diskutuoti su žaidėjais. Šiai rinktinei nebūtų atleista, jei Pietų Korėja ją eliminuotų aštuntfinalyje. Žmonėms prie televizorių gali atrodyti, kad su tokiu spaudimu Tite ir žaidėjai turėtų susidoroti, tačiau iš tikrųjų tai yra didžiausia problema, su kuria jie susiduria.
„Tai nereiškia, kad žaidėjai bijo. Žinoma, ne. Priešingai, jie su nekantrumu to laukia, – leidinyje „The Guardian“ rašo buvęs Brazilijos futbolininkas Juninho Pernambucano. – Kad pasiektų tokį lygį, kokį pasiekė, jie turėjo labai sunkiai dirbti ir įveikti daugybę, daugybę iššūkių.
Jie yra profesionalūs žaidėjai, tačiau – ir čia yra svarbiausia – nesąmoningai jie suvoks, kad negali sau leisti suklysti. To gali užtekti, kad neleistų priimti teisingo sprendimo žaidime, dėl baimės suklysti jie gali vengti atlikti perdavimą vienu lietimu. Kažkur smegenys jiems visada kartos: „Tu negali suklysti!“, nesvarbu, jie nori to ar ne.“
„Su tinkamu pasitikėjimu ir visais savo pagrindiniais žaidėjais, sakyčiau, kad Brazilija yra geriausia komanda pasaulyje, tačiau tas rinktinės marškinėlių svoris dažnai labai brangiai kainuoja žaidėjams, jų asmeniniam gyvenimui ir net šeimoms“,– priduria J.Pernambucano.
Brazilijoje aštuoniolikmetis gali debiutuoti profesionaliame klube ir jau 15 minučių po pirmosios rungtynių pusės jį gali išpeikti visa publika vien už tai, kad jis atliko neteisingą perdavimą ar padarė ką nors kita, kas kenkia komandai, ir dėl sirgalių pykčio jis net gali būti pašalintas iš aikštės. Reikia tikėtis, kad tai padarys tą 18-metį stipresnį, tačiau tai taip pat turi savo kainą. Kai kurie žaidėjai negali su tuo susidoroti.
Brazilijoje išmokstama, kad antroji vieta yra tas pats, kas paskutinė, ir tai nėra sąžininga. Tai yra sunki aplinka žaidėjui ir kelia labai aukštą kartelę, susijusią su nacionalinės rinktinės analize. Dėl to ji tampa labai, labai reikli.
Kita vertus, žmonės čia – apsėsti noro laimėti. „Dėl to niekada nepamatytume to, kas nutiko, pavyzdžiui, su Belgija, kuri netikėjo, kad gali laimėti turnyrą. Brazilui tai nesuprantama. Mėgaujamės kiekviena pasaulio futbolo čempionato sekunde ir norime, kad jis truktų kuo ilgiau. Niekada nedarytume to, ką padarė Belgija, ir aš didžiuojuosi galėdamas tai pasakyti. Žaistume, kad laimėtume, net jei mūsų motinos būtų kitoje komandoje“, – dėstė J.Pernambucano.
„Brazilija pasiekė pasaulio čempionato aštuntfinalį ir kaip buvęs žaidėjas žinau, kaip svarbu gerbti varžovą, ypač tokį gerą kaip Pietų Korėja, kuri turi išskirtinį žaidėją Son Heung-miną. Ši pagarba yra esminis dalykas, norint žengti toliau, – pridūrė jis. – Tikiuosi, kad Tite sugebės pasirinkti 11 geriausių šiuo metu turimų žaidėjų ir kad jis aiškiai ir tiksliai išanalizuos situaciją bei duos nurodymus žaidėjams, kad jie žengtų dar vieną žingsnį galimos šeštosios Pasaulio taurės link.
