Pasaulį stebinantis Kroatijos futbolo fenomenas iš arti: itališkos šaknys ir nesutarimai su serbais iki šių dienų

Vos prieš tris dešimtmečius politiniame žemėlapyje atsiradusios Kroatijos pavadinimas per svarbiausias futbolo varžybas skamba nuolat ir labai garsiai.

Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kroatijos rinktinė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Luka Modričius.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Luka Modričius.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

2022-12-18 12:10, atnaujinta 2022-12-18 14:19

Bronzos medalis pasaulio čempionate Katare papildė įspūdingų laimėjimų sąrašą – šeštadienį kroatai mažajame finale 2:1 įveikė Maroką.

Šiais metais Kroatijos rinktinė jau trečią kartą pateko į pasaulio pirmenybių pusfinalį, o pavieniai Kroatijos futbolininkai neretai nulemia garsiausių Europos klubų pergales.

Itališkos šaknys

Tuo metu, kai futbolas pradėjo sparčiai plisti visoje Europoje ir daugelis šiuolaikiniu sporto judėjimu užsikrėtusių šalių pradėjo rengti nacionalines futbolo pirmenybes (XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje), didžioji dalis dabartinės Kroatijos teritorijos priklausė Austrijos-Vengrijos Imperijai.

Plačią autonomiją turėjusi Kroatijos-Slavonijos Karalystė buvo artimesnė Austrijai, kurioje sporto judėjimas vystėsi truputį kita kryptimi ir labiau buvo domimasi ne futbolu, bet asmeninėmis sporto šakomis. Todėl futbolas pirmiau pasiekė tą dabartinės Kroatijos dalį, kuri istoriškai buvo artimesnė Italijai. Sporto istorikų manymu, pirmosios futbolo rungtynės dabartinės Kroatijos teritorijoje buvo sužaistos 1873 metais Rijekos mieste.

Nors dabar vieta, kurioje vyko pirmosios rungtynės, net pažymėta atminimo lentele, anuomet jos nebuvo labai svarbus įvykis. Po pirmųjų rungtynių futbolas nei Rijekoje, nei kitose Kroatijos dalyse nepaplito ir beveik iki pat XIX amžiaus pabaigos vykdavo tik pavienės futbolo rungtynės.

Futbolo judėjimas sustiprėjo paskutiniaisiais XIX amžiaus metais, kuomet Rijekoje ir Istrijos sostinėje Puloje (šiuose miestuose gyveno ypač daug italų) buvo įsteigti pirmieji futbolo klubai. Tačiau pirmosios oficialios varžybos dabartinės Kroatijos teritorijoje buvo surengtos tik 1911 metais. Prie Adrijos jūros esančių Zadaro ir Dubrovniko miestų futbolininkai tais metais varžėsi Dalmatijos pirmenybėse.

Kone svarbiausias lūžis įvyko 1912 metais, kai Kroatijos sporto sąjungoje buvo įsteigtas futbolo padalinys (ši data laikoma Kroatijos futbolo sąjungos steigimo data). Komitetas iškart ėmėsi darbo ir surengė pirmąsias Kroatijos-Slavonijos futbolo pirmenybes, kuriose dalyvavo šeši Zagrebo klubai.

Rinktinėje vyravo kroatai

Po Pirmojo pasaulinio karo perbraižius Europos valstybių sienas, Kroatija tapo Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos Karalystės (nuo 1929 metų – Jugoslavijos Karalystė) dalimi.

Politiniame žemėlapyje ką tik atsiradusi valstybė siekė apie save pranešti visam pasauliui, todėl Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos sportininkai jau 1920 metais išvyko į Antverpeno olimpines žaidynes. Per jas naujai Pietų slavų valstybei atstovavo tik futbolo rinktinė, kurioje žaidė net dešimt zagrebiečių, keturi belgradiečiai ir vienas liublianietis.

Olimpinis debiutas buvo kartus. Pietų slavai pirmosiose rungtynėse net 0:7 pralaimėjo daug labiau įgudusiai Čekoslovakijos rinktinei. Po kelių dienų Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos futbolininkai susitiko su Egipto komanda, bet vėl turėjo pripažinti varžovų pranašumą 2:4. Vieną iš olimpinių įvarčių įmušė kroatas Arturas Dubravčičius, kitą – serbas Jovanas Ružičius.

Ne ką geriau susiklostė 1924 metų olimpinis turnyras. Paryžiaus žaidynėse vienuolikė, kurią sudarė dešimt kroatų ir vienas serbas, nusileido po kelių dienų olimpine čempione tapusiai Urugvajaus rinktinei. Rezultatas ir vėl buvo 0:7.

Iškovoti pirmosios pergalės nepavyko ir 1928 metų Amsterdamo žaidynėse. Jose Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos rinktinė pralaimėjo pirmąsias ir kartu paskutines rungtynes Portugalijos futbolininkams. Vienintelį įvartį įmušė kroatas Mirko Bonačičius.

Kroatų ir serbų nesutarimai

Nors Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos rinktinė tuoj po Pirmojo pasaulinio karo keliavo į olimpines žaidynes, bendros nacionalinės futbolo varžybos pradėtos rengti neiškart. Pirmaisiais pokario metais vyko tik miestų pirmenybės, o pirmieji Jugoslavijos čempionai paaiškėjo 1923 metais. Tais metais dėl titulo susigrūmė šešių svarbiausių šalies miestų čempionai. Tarp jų buvo pirmuoju Jugoslavijos čempionu tapęs Zagrebo „Gradžanski“ ir Splito „Hajduk“. Šiedu Kroatijos klubai Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos pirmenybėse varžėsi su Belgrado, Suboticos, Sarajevo ir Liublianos čempionais.

„Gradžanski“ buvo vienas iš Jugoslavijos futbolo lyderių iki Antrojo pasaulinio karo. Šis Zagrebo klubas per 17 sezonų čempionu tapo penkis kartus. Po du titulus iškovojo „Hajduk“ ir Zagrebo „Concordia“, vieną – Zagrebo HAŠK.

Kroatijos komandos tarpukario metais Jugoslavijos čempionėmis tapo net dešimt kartų. Kitus septynis sezonus nugalėjo Belgrado klubai.

Nors futbolo aikštėse kroatai lenkė serbus, per 1930 metais vykusias pirmąsias pasaulio pirmenybes Jugoslavijos rinktinėje žaidė tik Serbijos futbolininkai.

Jugoslavijos Karalystėje tuo metu labai sustiprėjo Belgrado viešpatavimas, kuris apėmė ir sportą. Jei iki tol Serbijos-Kroatijos-Slovėnijos futbolo sąjungos būstinė buvo Zagrebe, tai 1929 metais buvo nurodyta ją perkelti į Belgradą. Dėl šios priežasties tarp kroatų ir serbų futbolo bendruomenių kilo didelis konfliktas, ir Zagrebo futbolo sąjunga griežtai uždraudė kroatų futbolininkams, kurie iki tol reguliariai žaidė Jugoslavijos rinktinėje, keliauti į pirmąsias pasaulio pirmenybes.

Beje, vien iš serbų sudaryta Jugoslavijos rinktinė 1930-aisiais Urugvajuje sukėlė nemanką sąmyšį. Jugoslavai netikėtai nugalėjo Brazilijos komandą ir pateko į pusfinalį.

Į kitas dvejas prieš Antrąjį pasaulinį karą vykusias pasaulio pirmenybes Jugoslavijos rinktinė nepateko. Nors užglaisčius nesutarimus, į komandą grįžo geriausi kroatų futbolininkai, jugoslavai atrankos turnyruose turėjo pripažinti Rumunijos, Šveicarijos (1934 m.) ir Lenkijos (1938 m.) pranašumą.

Kroatų klubai susilpnėjo

Antrasis pasaulinis karas vėl pakeitė Europos politinį žemėlapį. Jame nebeliko ir Jugoslavijos Karalystės, vietoj kurios buvo įkurta Jugoslavijos Federacinė Liaudies Respublika (nuo 1963 m. – Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika). Jugoslavijos viduje taip pat buvo pakeistos administracinių vienetų ribos, o Kroatijos Liaudies Respublikos kontūrai tapo tokie patys, kokie dabar yra Kroatijos Respublikos.

Permainos užgriuvo ir Kroatijos sportą. Daug senųjų klubų buvo uždaryti arba pertvarkyti, o vietoj jų įkurti nauji klubai, kurie veikė pagal „socialistinį“ modelį, perimtą iš SSRS.

Nepaisant pokyčių, Kroatijos futbolas vystėsi kaip vystęsis, o nacionalinėse Jugoslavijos futbolo varžybose tęsėsi kroatų ir serbų priešprieša. Tiesa, jėgų santykis keitėsi ne kroatų naudai. Jei pirmąjį pokario dešimtmetį Kroatijos klubai Jugoslavijos čempionais tapdavo maždaug kas antrą sezoną (iki 1958 metų Splito „Hajduk“ ir Zagrebo „Dinamo“ auksą iškovojo po tris kartus), tai paskui Jugoslavijos pirmenybėse įsivyravo du Belgrado klubai „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“.

„Hajduk“ jų ramybę sudrumstė tik aštuntajame dešimtmetyje, kuriame keturis kartus tapo čempionu, „Dinamo“ – vos vieną kartą (1982 m.).

Per visą „socialistinės“ Jugoslavijos laikotarpį Serbijos klubai šalies futbolo čempionais tapo 32 kartus, Kroatijos – 11 kartų, Bosnijos ir Hercegovinos – tris kartus.

Laimingas monetos metimas

Prieš užleisdamas pozicijas Jugoslavijos varžybose, „Dinamo“ spėjo blykstelėti tarptautinėje arenoje. 1967 metais Zagrebo komanda iškovojo Europos mugių taurę – trečiąjį pagal rangą žemyno prizą (vėliau šis turnyras buvo pervadintas UEFA taure).

„Dinamo“ dar 1963-iasiais pirmą kartą pateko į Mugių taurės finalą, bet jame nusileido „Valencia“ komandai, kuriai pralaimėjo ir namie, ir išvykoje.

Ilgai laukti antros galimybės nereikėjo ir po ketverių metų Mugių taurė buvo atvežta į Zagrebą.

1966–1967 metų sezone kroatų žygis vos nenutrūko jau pirmajame etape. Jame „Dinamo“ žaidė su Brno „Spartak“. Pirmąsias rungtynes „Spartak“ laimėjo 2:0, o per atsakomąsias rungtynes „Dinamo“ atsiskaitė tokiu pačiu rezultatu. Per pratęsimą nė viena komanda neįmušė, o kadangi tais laikais dar nebuvo baudinių serijų, nugalėtojai paaiškėjo metant monetą.

Fortūna atsisuko veidu į zagrebiečius, ir „Dinamo“ gavo teisę žaisti antrajame rate. Jame kroatai irgi prasmuko tik per plauką – „Dunfermline“ komandą iš Škotijos įveikė dėl didesnio įvarčių skaičiaus žaidžiant svečiuose. „Dinamo“ išvykoje pralaimėjo 2:4, o namie nugalėjo 2:0.

Nors kiti varžovai buvo dar stipresni, Zagrebo komandos jie nesustabdė. Ketvirtfinalyje „Dinamo“ sutriuškino Turino „Juventus“ komandą (po lygiųjų išvykoje, namie nugalėjo 3:0), pusfinalyje įspūdingai atsitiesė per dvikovą su Frankfurto „Eintracht“ (išvykoje pralaimėjo 0:3, bet namie nugalėjo 4:0) ir galiausiai finale įveikė „Leeds United“ klubą.

Pirmąsias finalo rungtynes namie 32 tūkst. sirgalių palaikomas „Dinamo“ laimėjo 2:0. Po savaitės Lydse neįmušė nė viena komanda, tad Mugių taurė iškeliavo į Zagrebą.

Olimpinių medalių kalnas

Jugoslavijos pirmenybėse Belgrado klubams sustiprinti pozicijas padėjo tai, kad jiems taip pat atstovaudavo nemažai kroatų. Ypač daug kroatų atsidūrė „Partizan“, kuris buvo Jugoslavijos armijos klubas. Futbolininkai būdavo šaukiami į šalies armiją ir nori nenori turėdavo apsivilkti „Partizan“ aprangą.

Kai 1948 metais Jugoslavijos rinktinė išvyko į Londono olimpines žaidynes, jos pagrindinėje vienuolikėje buvo penki kroatai, bet trys iš jų tuo metu rungtyniavo „Partizan“ klube.

„Partizan“ žaidęs kroatas Stjepanas Bobekas gerą dešimtmetį buvo pavojingiausias ir klubo, ir rinktinės puolėjas. Būtent S.Bobekas kartu su dviem „Dinamo“ puolėjais Željko Čajkovskiu bei Franjo Wolfliu nutiesė rinktinei taką ant olimpinės garbės pakylos. Londone kroatų trijulė neužsikirsdama štampavo įvarčius ir Jugoslavijos rinktinė pateko į finalą. Laimėti nepavyko tik paskutiniųjų rungtynių, po kurių olimpine čempione buvo paskelbta Švedijos komanda. Ant jugoslavų krūtinių sužibo sidabro medaliai.

Istorija pasikartojo 1952 metų Helsinkio olimpinėse žaidynėse. Jose Jugoslavijos rinktinė dar sykį pateko į finalą, bet pralaimėjo paskutines rungtynes vengrams ir iškovojo sidabro medalius. Įdomu, kad per pusfinalio rungtynes pergalingą įvartį į vokiečių vartus įmušė Zlatko Čajkovski (Željko Čajkovskio brolis), o rezultatyviausias olimpinio turnyro futbolininkas buvo Branko Zebecas. Šiedu futbolininkai buvo kroatai, bet žaidė „Partizan“ klube.

Olimpinis futbolo turnyras tais laikais buvo „savotiškas“ renginys. Nuo tada, kai buvo pradėtos rengti pasaulio futbolo pirmenybės, jo prestižas krito, tačiau „socialistinės“ šalys ir po Antrojo pasaulinio karo bent porą dešimtmečių į olimpines žaidynes siųsdavo stipriausios ar beveik stipriausios sudėties rinktines.

Tarp tokių šalių buvo Jugoslavija. Vos ne stipriausios sudėties Jugoslavijos rinktinė žaidė ir 1956 metų Melburno olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovojo trečius iš eilės sidabro medalius. O 1960 metais Romoje ketvirtuoju bandymu Jugoslavijos futbolininkams pavyko pasiekti didįjį tikslą ir tapti olimpiniais čempionais.

Jugoslavijos rinktinė, kurioje visuomet žaidė nemažai kroatų, nuo 1948 iki 1960 metų medalius laimėjo net ketveriose iš eilės olimpinėse žaidynėse.

Žymus kroatų indėlis

Varžovai rimtai vertinti Jugoslavijos rinktinę turėjo ir per turnyrus, į kuriuos atvykdavo stipriausi futbolininkai. 1960 metais per pirmąsias Europos pirmenybes jugoslavai pateko į finalą ir tik jame nusileido SSRS rinktinei.

Dramatiškose pusfinalio rungtynėse Jugoslavijos futbolininkai palaužė Europos pirmenybių šeimininkę Prancūzijos ekipą 5:4. Du paskutiniuosius rungtynių įvarčius, lėmusius pergalę, įmušė kroatas Dražanas Jerkovičius, kuris užaugo Šibenike (šį miestą sporto pasaulyje labiausiai išgarsino krepšinio legenda Draženas Petrovičius), bet beveik visą profesionalo karjerą vilkėjo Zagrebo „Dinamo“ aprangą.

Po dvejų metų Jugoslavijos rinktinė užėmė ketvirtąją vietą pasaulio pirmenybėse. Kroatų indėlis vėl buvo labai žymus. D.Jerkovičius pasižymėjo per lemiamas grupės varžybų rungtynes su Urugvajaus ir Kolumbijos rinktinėmis, o ketvirtfinalio mače su Vokietijos komanda vienintelį įvartį antrojo kėlinio pabaigoje įmušė kitas kroatas Petaras Radakovičius, kilęs iš Kroatijos futbolo židinio Rijekos miesto.

Tiesa, tuo metu rinktinėje jau vyravo serbai. Tarp 22 žaidėjų, įtrauktų į paraišką per 1962 metų pasaulio pirmenybes, buvo tik šeši Kroatijos klubų futbolininkai: keturi iš „Dinamo“, po vieną – iš „Hajduk“ ir „Rijeka“.

Dar mažiau kroatų žaidė 1968 metų Europos pirmenybėse, kuriose Jugoslavijos rinktinė antrą kartą pateko į finalą ir antrą kartą tapo žemyno vicečempione.

Jugoslavijos viltis ir nusivylimas

1976 metais Serbijos ir Kroatijos sostines aplankė didžiausia Europos futbolo šventė – Jugoslavijai buvo suteikta teisė priimti žemyno pirmenybių baigiamąją dalį.

Tuo metu Europos pirmenybių baigiamojoje dalyje vis dar žaisdavo tik keturios komandos (kaip ir 1960 metais), o UEFA pusfinalio ir finalo rungtynių šeimininkus pasirinkdavo jau po atrankos varžybų. Finalo ketvertą (tiesa, šis terminas tuomet dar nebuvo vartojamas) priimdavo viena iš keturių į jį patekusių komandų.

UEFA paskelbus, kad geriausi iš geriausių atvyks į Belgradą ir Zagrebą, Jugoslavijos sirgalių viltys buvo milžiniškos. Bet Jugoslavijos futbolininkams Belgrade pralaimėjus pusfinalio rungtynes Vokietijos rinktinei, toks pat milžiniškas buvo nusivylimas. Per rungtynes dėl trečiosios vietos į Zagrebo „Maksimir“ stadioną atėjo vos 7 tūkstančiai žiūrovų – pustrečio karto mažiau negu prieš kelias dienas į tame pačiame stadione vykusias Čekoslovakijos ir Nyderlandų rinktinių pusfinalio rungtynes.

Jugoslavijos rinktinei nepavyko laimėti ir mažojo finalo. Jame pergalę 3:2 šventė per pratęsimą lemiamą įvartį įmušę olandai.

Splito klubo pakilimas

Per 1976 metų Europos pirmenybes Jugoslavijos rinktinėje žymiai padidėjo kroatiškoji dalis. Tiesa, rinktinėje nebuvo nė vieno Zagrebo „Dinamo“ futbolininko! Tačiau tuo metu labai sustiprėjo Splito „Hajduk“, kurio žaidėjai sudarė ir rinktinės ašį. Net penki „Hajduk“ futbolininkai Ivanas Buljanas, Draženas Mužiničius, Ivica Šurjakas, Jurica Jerkovičius ir Slaviša Žungulas žaidė starto vienuolikėje, Luka Peruzovičius dažnai būdavo leidžiamas į aikštę antrajame kėlinyje.

Splite įsižiebus šioms žvaigždėms, „Hajduk“ aštuntajame dešimtmetyje išgyveno geriausią savo, o kartu, ko gero, ir geriausią visų laikų Kroatijos futbolo klubų laikotarpį. 1973 metais Splito komanda pateko į Europos taurių laimėtojų taurės pusfinalį, 1976 ir 1980 metais dukart žaidė Europos čempionų taurės ketvirtfinalyje. Prasibrauti dar toliau sutrukdė „Leeds United“ (1973 m.), „Eindhoven“ (1976 m.) ir „Hamburg“ (1980 m.).

Visos „Hajduk“ pergalės buvo vietos trenerių darbo vaisiai. Splito klubas beveik nekviesdavo futbolininkų iš kitų Kroatijos miestų ar juo labiau kitų Jugoslavijos respublikų ir rėmėsi Splite bei jo apylinkėse išugdytais futbolo talentais.

Leido išvykti į užsienį

Aštuntajame dešimtmetyje nemažai geriausių Jugoslavijos futbolininkų jau žaidė Vakarų Europos klubuose. Jei kitas Rytų bloko šalis nuo Vakarų skyrė geležinė uždanga, tai Jugoslavija pamažu nutolo nuo Kremliaus politikos ir tapo atviresnė kitokiai ideologijai. Jugoslavijos valdžia geriausiems sportininkams, net tuo metu buvusiems karjeros viršūnėje, netrukdė išvykti į užsienio klubus ir tapti profesionalais.

Tuo pasinaudojo nemažai Kroatijos futbolo žvaigždžių. Ivanas Buljanas mušė įvarčius vilkėdamas „Hamburg“ aprangą, Ivica Šurjakas kūrė Paryžiaus PSG, „Udinese“ ir Saragosos „Real“ atakas, Vilsonas Džoni cementavo Gelzenkircheno „Schalke“ gynybą. Garsiuose užsienio klubuose žaidė ir keli kiti kroatai.

Pavieniai Kroatijos futbolininkai legionierių duonos paragavo dar anksčiau. Kone labiausiai pažymėtinas šeštojo dešimtmečio viduryje į Vokietiją išvykęs Zlatko Čajkovski, kuris vėliau padarė puikią trenerio karjerą. Z.Čajkovskio treniruojamas Miuncheno „Bayern“ iškovojo Europos taurių laimėtojų taurę, „Köln“ tapo Vokietijos čempionu.

Spindėjo Belgrado komandoje

Nors „Dinamo“ dar septintajame dešimtmetyje atvežė į Kroatiją Mugių taurę, tapti Čempionų taurės laimėtoju nepavyko nė vienam Kroatijos klubui.

Skirtingai negu Serbijos. 1991 metais svarbiausiame žemyno turnyre triumfavo Belgrado „Crvena Zvezda“. Vienas iš pagrindinių šios komandos žaidėjų buvo atakuojantis saugas Robertas Prosinečki, kuris iširus Jugoslavijai žaidė Kroatijos rinktinėje.

R.Prosinečki užaugo kroato ir serbės šeimoje, o vaikystę praleido Vokietijoje, kur ilgai uždarbiavo jo tėvai. Kroatija ir Serbija futbolininkui buvo vienodai artimos, jis profesionalo karjerą pradėjo „Dinamo“ komandoje ir tik po to perėjo į „Crvena Zvezda“, tad neįmanoma pasakyti, kurią šalį, iširus Jugoslavijai, jis būtų pasirinkęs, jei 1992 metais Serbija dėl Balkanų karo nebūtų pašalinta iš tarptautinių sporto organizacijų.

Tačiau įvykiams pakrypus taip, kaip jie pakrypo, R.Prosinečki atstovavo Kroatijai ir XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje labai prisidėjo prie šios šalies futbolo rinktinės pergalių.

Didžiausia Kroatijos futbolo pergalė XX amžiuje buvo trečioji vieta 1998 metų pasaulio pirmenybėse. Tais metais rinktinę į priekį vedė šešis įvarčius įmušęs ir rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju tapęs Davoras Šukeris, o jam tvirtą užnugarį užtikrino ne vien R.Prosinečki, bet ir garsiuose Vakarų Europos klubuose rungtyniavę Robertas Jarni (Sevilijos „Real Betis“), Slavenas Biličius (Liverpulio „Everton“), komandos kapitonas Zvonimiras Bobanas („Milan“).

Klubai Europos nedrebina

Nepriklausomos Kroatijos klubai Europos stadionų nedrebina. Nors per tris pastaruosius dešimtmečius (po nepriklausomybės paskelbimo) Zagrebo „Dinamo“ net aštuonis kartus pateko į Čempionų lygos grupių etapą, prasibrauti į atkrintamąsias varžybas nesugebėjo nė karto.

Kone geriausias „Dinamo“ europinis sezonas buvo tuomet, kai Zarebo klubas 2021 metais pasiekė Europos lygos ketvirtfinalį. Jame kroatus sustabdė „Villarreal“.

Vieną kartą Čempionų lygos grupės varžybose žaidė ir „Hajduk“. Tačiau tai buvo seniai – 1994–1995 metų sezone. Vis dėlto „Hajduk“ gali pasigirti, kad jam priklauso nepriklausomos Kroatijos klubų rekordas – Splito komanda tąkart pateko į atkrintamąsias varžybas ir tik ketvirtfinalyje pripažino Amsterdamo „Ajax“ pranašumą.

Čempionų lygos nugalėtojai

Kroatų sirgalius labiau džiugina stipriausiuose užsienio klubuose įsitvirtinę futbolininkai. Jų yra labai daug. Per tris dešimtmečius nuo Kroatijos nepriklausomybės paskelbimo Čempionų lygos nugalėtojais tapo net vienuolika šios šalies futbolininkų.

Pirmasis svarbiausią žemyno klubų trofėjų 1993 metais palietė Alenas Bokšičius, žaidęs Marselio „Olympique“ puolimo smaigalyje ir per pergalingą Čempionų lygos sezoną įmušęs šešis įvarčius.

XX amžiaus pabaigoje A.Bokšičiaus pėdomis žengė „Milan“ puolėjas Zvonimiras Bobanas (1994 m.) ir Madrido „Real“ puolėjas Davoras Šukeris (1998 m.).

Šio amžiaus pradžioje Čempionų lygos nugalėtojomis tapusioms komandoms atstovavo „Milan“ gynėjas Dario Šimičius (2003 ir 2007 m.) bei „Liverpool“ gynėjas Igoras Biščanas (2005 m.). Tiesa, finale nei D.Šimičius, nei I.Biščanas nežaidė.

Praėjusį dešimtmetį Čempionų lygos nugalėtojų sąrašą papildė Miuncheno „Bayern“ puolėjas Mario Mandžukičius (2013 m.), „Barcelona“ saugas Ivanas Rakitičius (2015 m.), „Liverpool“ gynėjas Dejanas Lovrenas (2019 m.) ir „Bayern“ saugas Ivanas Perišičius (2020 m.). M.Mandžukičius ir I.Rakitičius pasižymėjo Čempionų lygos finale įmuštais įvarčiais.

Liko nepaminėti du labiausiai tituluoti Kroatijos futbolininkai. Saugas Mateo Kovačičius svarbiausio žemyno turnyro nugalėtoju tapo keturis kartus, kitas saugas Luka Modričius – penkis kartus.

L.Modričius visas penkias pergales iškovojo vilkėdamas Madrido „Real“ aprangą (2014, 2016, 2017, 2018 ir 2022 m.). M.Kovačičius trimis pergalėmis džiaugėsi kartu su L.Modričiumi (2016, 2017 ir 2018 m.), o ketvirtąją pasiekė perėjęs į Londono „Chelsea“ (2021 m.).

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„24/7“: kuo panašūs G. Landsbergis ir V. Blinkevičiūtė?