Vilniuje gimęs gynėjas praeityje buvo tikru siaubu kiekvienam varžovui – autoritetų nepaisantis futbolininkas žibėjo neeiliniais gynybiniais sugebėjimais.
Futbolo tinklalaidėje „įVartis“ prieš kelis metus dalyvavęs olimpinis čempionas Arminas Narbekovas kartu su futbolo ekspertais T.Žvirgždauską įtraukė į geriausios Lietuvos 30-mečio rinktinės 11-uką.
56 rungtynes už nacionalinę rinktinę sužaidęs 48-erių vilnietis daugiau nei 20-metį trukusioje karjeroje rungtyniavo keturiose šalyse: Lietuvoje, Danijoje, Lenkijoje ir Švedijoje.
Būtent Švedija T.Žvirgždauskui tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi – vilkėdamas „Halmstad“ komandos marškinėlius jis Skandinavijos šalyje praleido beveik pusė savo profesionalo karjeros.
„Žinote, galbūt saugai ar puolėjai dažniau keičia klubus, o žaidėjai, kurie žaidžia gynybinėje grandyje, ar vartininkai, retas, kuris dažnai keičia klubus.
Atvykau į „Halmstad“ klubą, galvojau, kad į jį atvykau trumpam, bet kontraktas baigėsi, pasigerini sąlygas, lieki vėl ir tie metai bėga greitai. Taip vat ir užsilikau“, – portalui lrytas.lt prisiminimais dalinosi „Žvirgždo“ pravardę turėjęs gynėjas.
2011 metais futbolo batelius ant vinies pakabinęs dukart Lietuvos čempionas nusprendė nepalikti Švedijos ir Halmstado miesto, kuriame ir užbaigė savo karjerą.
XXI amžiaus pradžioje į Vikingų kraštą persikėlęs T.Žviržgdauskas Švedijoje su šeima gyvena iki šiol.
„Kai atvažiavau į Švediją, mano dukrai buvo dešimt, o sūnui – vos keli metukai. Vaikai čia (Švedijoje) lankė ir darželį, ir mokyklą. Tad būtų buvę sunku juos „imti“ iš švediškos mokyklos ir perkelti atgal į Lietuvą“, – samprotavo triskart Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės laimėtojas.
Sporto pasaulyje vis dažniau galima išgirsti pavyzdžius, kai buvę profesionalūs sportininkai vos baigę karjeras susiduria su psichologinėmis problemomis ir sunkiai išgyvena „pereinamąjį laikotarpį“.
T.Žviržgdauskui to išvengti padėjo laikas su dukra bei meilė transporto priemonėms – lietuvis Švedijoje nuo futbolo galvą ilsina vairuodamas sunkvežimį.
„Baigęs karjerą ieškojau darbo, kuris būtų susietas su futbolu, bet su trenerio darbu nėra lengva niekur. Vėliau skirdavau laiką dukrai ir jos teniso varžyboms. Tai tikrai padėjo.
Dar žaisdamas futbolą išsilaikiau sunkvežimio vairavimo teises. Kai baigiau karjerą, per klubą, per pažįstamus gavau darbą su transportu“, – pasakojo 2000-ųjų Lenkijos futbolo čempionas.
Futbolininkui dar ir dabar nėra svetima jo jaunystės komanda Vilniaus „Žalgiris“. Būtent šiame legendiniame sostinės klube gynėjas pradėjo savo spalvingą karjerą.
Šiuo metu vilniečiai dar labiau atkreipė T.Žvirgždausko dėmesį – UEFA Europos lygos atrankoje jie kaunasi su Švedijos čempionais Geteborgo „Hacken“ futbolininkais. Pirmasis mačas praėjusią savaitę Vilniuje baigėsi svečių pergale 3:1. Atsakomoji kova ketvirtadienį bus žaidžiama Švedijoje.
„Manau, kad „Žalgiris“ prieš visas komandas šiemet tikrai pasirodė neblogai. Aišku, dabar, išvykoje, bus sunku, bet viskas įmanoma – vienas greitas įvartis ir psichologiškai „Hachen“ net ir namuose gali būti sunku“, – savo buvusios komandos žaidimą įvertino „Žvirgždas“.
Išskirtiniame interviu jis portalui lrytas.lt plačiau papasakojo apie savo karjeros vingius, gyvenimą Švedijoje bei širdyje vis dar išlikusį Vilniaus „Žalgirį“.
– Profesionalo karjerą baigėte daugiau nei prieš dešimtmetį. Kokią vietą futbolas jūsų gyvenime užima dabar? – buvo paklausta T.Žvirgždausko.
– Kai baigiau žaisti, atrodė, kad jau „atsivalgiau“ to futbolo. Futbolą profesionaliai pradėjau žaisti dar nuo 16 metų, o mano gyvenime futbolas apskirtai atsirado nuo dešimties. Vien futbolas, futbolas...
Kai baigiau futbolininko karjerą, mano dukra pradėjo gana profesionaliai žaisti tenisą, tad jau daugiau dėmesio atsirado ne futbolui, o tenisui.
Baigęs karjerą dar bandžiau treniruoti „Halmstad“ komandos jaunimą, pabandžiau pusantrų metų, tuo viskas ir baigėsi. O dabar su tuo futbolu nieko bendro nebeturiu.
– Ar gyvendamas užsienyje sekate Lietuvos rinktinės ar klubų pasirodymus?
– Atostogų metu grįžau į Lietuvą ir su sūnumi buvome nuėję į LFF stadioną pažiūrėti, kaip Vilniaus „Žalgiris“ žaidžia prieš Šiaurės Makedonijos („Struga“ – red.) ekipą.
„Žalgiris“ – jo... Bet tas jausmas, žinot, „Žalgiris“, o tame „Žalgiryje“ lietuvių nėra, vien užsieniečiai.
Aišku, „Žalgiris“ išlieka „Žalgiris“, tai mano pirmoji komanda, bet bent jau man... Na, suprantu, reikia rezultatų, užsieniečiai pakelia lygį, bet kažkiek truputį gaila, kad tų lietuvių tame „Žalgiryje“ nedaug žaidžia.
– Didžiausią savo karjeros atkarpą rungtyniavote Švedijoje. Kuo jums buvo ypatingas šios šalies futbolas?
– Visur, kur žaisdavau, praleisdavau ne vienerius metus – „Žalgiryje“ žaidžiau beveik penkerius metus, vėliau Lenkijoje teko žaisti šešerius metus, vėliau atsirado Švedija.
Žinote, galbūt saugai ar puolėjai dažniau keičia klubus, o žaidėjai, kurie žaidžia gynybinėje grandyje, ar vartininkai, retas, kuris dažnai keičia klubus.
Atvykau į „Halmstad“ klubą, galvojau, kad į jį atvykau trumpam, bet kontraktas baigėsi, pasigerini sąlygas, lieki vėl ir tie metai bėga greitai. Taip vat ir užsilikau.
– Vilkėdamas nacionalinės rinktinės marškinėlius sužaidėte daugiau nei 50 rungtynių. Dabar Lietuvos rinktinė išgyvena sunkmetį, kokie rinktinės skirtumai nuo šių laikų ir tada, kai nacionalinei komandai atstovavote jūs?
– Mano laikų rinktinėje buvo truputį kitaip. Su nemažai futbolininkų buvome bendraamžiai. Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas... Mes kartu žaidėme „Žalgiryje“. Kiti vaikinai buvo iš Klaipėdos, Panevėžio, bet turėjome labai gerą tarpusavio ryšį.
Vėliau visi išvažinėjome į užsienį ir kai susirinkdavome į rinktinę, tai ta atmosfera būdavo puiki, nes būdavome vieni kitų išsiilgę. Būdavome tarsi šeima, mūsų net nereikėdavo užvedinėti.
Susirinkdavome ir būdavo didžiulė garbė bei malonumas žaisti už Lietuvą. Visi kovodavome iš visos širdies.
O dabar, nežinau. Negaliu komentuoti dabartinio jaunimo, tad labai sunku pasakyti.
– Savo karjerą pradėjote Vilniaus „Žalgiryje“. 90-ųjų pradžioje ant kojų stojosi ne tik Lietuvos valstybė, bet ir lietuviškas futbolas. Kaip prisimenate šį laikotarpį?
– „Žalgiris“ turėjo labai geras sąlygas. Kiek per savo karjerą žaidžiau užsienyje, tai mes „Žalgiryje“ turėjome viską – ir patalpos, ir treniruočių aikštės, ir pirtelė, ir baseinas. Viskas buvo labai profesionaliai.
Karjerą pradėjau labai gerose sąlygose. Buvo jaunimo, buvo ir keli vyresni legendinio „Žalgirio“ žaidėjai, tai pradžioje mes dar jiems kamuolius padavinėdavome. Mums tai buvo garbė, vis tiek nuo mažens žiūrėjai į juos, buvo svajonė pakliūti į „Žalgirį“.
– Nemažai futbolo asmenybių jus prisimena kaip tvirto charakterio ir „kietu“ žaidimu pasižymėjusį futbolininką – įkrėsdavote ne tik varžovams, bet ir komandos draugams bei teisėjams. Kas lėmė, kad tapote tokio tipo gynėju?
– Nežinau, galbūt toks mano charakteris. Nesinori niekam nusileisti, nesinori, kad kažkas tave „apvestų“. Vienas treneris yra pasakęs, kad jei tave, kaip gynėją, kažkas „išmaudė“ ar „apvedė“, tai yra tavo įžeidimas. Tu negali sau to leisti.
Pas mane tas yra kraujyje. Mane net per treniruotes imdavo pyktis, jei kažkas mane „apvesdavo“.
Niekada nežaisdavau labai grubiai, kad traumuoti žmogų. Stengdavausi žaisti „kietai“, bet specialiai nieko niekad netraumuodavau. Švedijoje manęs nemėgdavo, nes būdavau kibus, toks buvau nuo pat pradžių. Pirmaudavau pagal geltonas korteles, bet nieko netraumuodavau.
Bet visi tokie būdavome. Tas pats Andrius Skerla, mes su juo kartu žaisdavome, tai vadindavome „Voru“, nes pas jį labai daug kojų. Jis kabindavosi dantimis, darydavo viską, kad tik jo „neapvestų“.
– Baigęs futbolininko karjerą nusprendėte likti gyventi Švedijoje. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Kai atvažiavau į Švediją, mano dukrai buvo dešimt, o sūnui – vos keli metukai. Vaikai čia (Švedijoje) lankė ir darželį, ir mokyklą. Tad būtų buvę sunku juos „imti“ iš švediškos mokyklos ir perkelti atgal į Lietuvą.
Žmona taip pat Švedijoje susirado darbą, laikas prabėgo, tad va ir užsibuvome. O ir iki tos Lietuvos vos valandos atstumas atstumas lėktuvu.
– Dažnai grįžtate į gimtinę?
– Stengiuosi vasarą, žiemos laikotarpiu, prisitaikau pagal laiką. Anksčiau galbūt tik atrodydavo dideli atstumai, o dabar tik reikia noro ir tu jau Lietuvoje.
– Nemažai profesionalių sportininkų vos baigę karjeras susiduria su psichologinėmis problemomis. Kaip atrodė jūsų pereinamasis laikotarpis? Išvengėte „perdegimo“?
– Baigęs karjerą ieškojau darbo, kuris būtų susietas su futbolu, bet su trenerio darbu nėra lengva niekur. Vėliau skirdavau laiką dukrai ir jos teniso varžyboms. Tai tikrai padėjo.
Vėliau susiradau darbą su transportu. Po truputį viskas įsivažiavo.
To futbolo tikrai būdavo daug – klubai, rinktinė, tie skraidymai pirmyn, atgal. Per tuos daugiau nei 20 metų kažkiek to futbolo atsivalgai.
– Švedijoje užsidirbate vairuodamas sunkvežimį. Transporto priemonės taip pat užima nemažą dalį jūsų gyvenime?
– Dar žaisdamas mėgdavau daug skaityti apie automobilius, domėdavausi technika. Mano Anapilin iškeliavęs tėtis taip pat turėjo įmonę, kuri buvo susijusi su transportu. Tad viskas buvo šalia.
Dar žaisdamas futbolą išsilaikiau sunkvežimio vairavimo teises. Kai baigiau karjerą, per klubą, per pažįstamus ir gavau darbą su transportu.
– Minėjote, kad stebėjote Vilniaus „Žalgirį“. Dabar vilniečiai UEFA Europos lygos atrankoje kovoja su Švedijos „Hacken“ klubu. Kokį įspūdį palieka vilniečių žaidimas?
– Sintetinė danga „Žalgiriui“ suteikia pranašumą. Tas pasijuto prieš Stambulo „Galatasaray“, bet prieš „Hacken“ to nebeliko, nes švedai taip pat žaidžia ant tokios pat dangos. Švedijoje daug tokių aikščių, jie pripratę kamuoliuką „volioti“ ten.
Manau, kad „Žalgiris“ prieš visas komandas šiemet tikrai pasirodė neblogai. Aišku, dabar, išvykoje, bus sunku, bet viskas įmanoma – vienas greitas įvartis ir psichologiškai „Hachen“ net ir namuose gali būti sunku.
– Galbūt ketvirtadienį Geteborge stebėsite rungtynes gyvai?
– Norėjau, bet nelabai spėju, kelios valandos kelio iki Geteborgo (juokiasi). Reikės kitaip stebėti, sekti rezultatą.
