Maskvos CSKA klubas prieš ketverius metus mirusio A.Gomelskio atminimą pagerbia tarptautiniu turnyru. Dabar su „Lietuvos rytu“ į Maskvą atvykęs 49 metų R.Kurtinaitis gerai pažinojo žmogų, kurio vardu pavadintos varžybos.
Būtent A.Gomelskis kadaise įžvelgė R.Kurtinaičio talentą, slypėjusį po maištingo ir lengvabūdiško vaikio kauke.
Pašalino už aplaidumą
1979-aisiais devyniolikametis R.Kurtinaitis su SSRS jaunimo rinktine žaidė pasaulio čempionate, bet grįžus į Kauną „Žalgiryje“ jam vietos neatsirado.
„Vladas Garastas manęs nepaėmė. Pradžioje išsiuntė į Panevėžio „Lietkabelį“ žaisti ne aukščiausiojoje, o pirmojoje SSRS lygoje“, – po trijų dešimtmečių prisiminė R.Kurtinaitis.
Jaunas krepšininkas Panevėžyje apsistojo bendrabutyje su vairuotojais.
„Kai susitikdavome, visi išgerdavome. Tai netrukdė gerai žaisti, nes mano meistriškumo užteko pirmojoje lygoje rinkti po 20-25 taškus. O po rungtynių vėl eidavome alaus. Kadangi gyvenau Panevėžyje, nenuvažiuodavau į paskaitas Kaune“, – kalbėjo R.Kurtinaitis.
Tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto rektorius Stasys Stonkus pašalino nedrausmingą studentą. Nors tada ateitis tikrai neatrodė šviesi, R.Kurtinaitis dabar dėkingas S.Stonkui už tai, kad šis – tikriausiai netyčia – parodė jam teisingą kelią.
Iš aukštosios mokyklos išmestam krepšininkui teko eiti į sovietų armiją. Taip jis atsidūrė Rygoje, karinėms struktūroms priklausiusioje SKA komandoje.
Tiesa, pusę metų teko tarnauti su visais kareiviais – rikiuotės, mankšta, bėgiojimas esant 20 laipsnių šalčio. Po to – tualetų plovimas, gatvių šlavimas.
„Bet vieną kartą gavau gerą postūmį. Per informacinę programą „Vremia“ („Laikas“) parodė, kaip SSRS rinktinė ruošiasi 1986-ųjų pasaulio čempionatui Kolumbijoje. Rinktinėje buvo Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, o mes su juo dar „Atlete“ buvome kartu žaidę.
Svarstau: kodėl aš ne ten? Nes toje armijoje – nieko gera: gyveni kareivinėse, patalpoje – 160 žmonių, jie – visokio plauko, pasitaikydavo visokių nuotykių. Galvoju: reikia susiimti, nes noriu, kad ir mane per „Vremia“ parodytų“, – juokėsi R.Kurtinaitis.
Butelis ar krepšinis?
Ilgai laukti neteko. Kijeve vyko vadinamoji SSRS „voružonka“ – ginkluotųjų pajėgų čempionatas. Atvyko ir SSRS krepšinio rinktinės treneris A.Gomelskis.
„Jis skaitė mums paskaitą. Pasakojo apie planus, apie tuos krepšininkus, kuriuos mes tik per televizorių buvome matę, – Anatolijų Myškiną, Stanislavą Jeriominą, kitus.
Kažkas jo paklausė, ar čempionate neatsirado perspektyvių kandidatų į SSRS rinktinę, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Kareivių sėdi gal šimtas, mes viena ausimi klausome, bajeriukus mėtome.
O A.Gomelskis sako: „Šioje salėje yra vienas labai perspektyvus vaikinas. Prašyčiau atsistoti“. Ir ištarė mano pavardę.
Aš, aišku, tuo metu su kažkuo kalbėjausi, ir mane aplinkiniai puolė raginti – stok, stok! Atsistojau ir nesuprantu kodėl“.
A.Gomelskis visiems girdint tarė: „Va, žmogus galėtų žaisti krepšinį, jeigu pasirinktų butelį arba krepšinį. Ką renkiesi?“
„Aišku, kad krepšinį“, – atsakė R.Kurtinaitis.
Taip lietuvis iš Rygos atsidūrė garsiojoje Maskvos CSKA komandoje, ir jo karjeros kreivė pasuko aukštyn. Vėliau atėjo didžiosios pergalės su SSRS ekipa, Kauno „Žalgiriu“, Lietuvos rinktine.
„A.Gomelskis praturtino mane ne tik krepšinio žiniomis, bet ir padėjo įgyti gyvenimiškos patirties, suvokti, kad visapusiškai tvarkingas turi būti ne tiktai aikštėje, bet ir už jos ribų.
Jis mums buvo lyg tėtis. Treneris iš didžiosios raidės“, – kalbėjo R.Kurtinaitis.
Pralaimėjo kovą su vėžiu
2005-ųjų rugpjūčio 16-osios ankstyvą rytą Mar del Platos viešbutyje Argentinoje R.Kurtinaitį pažadino Valdo Adamkaus skambutis. Prezidentas sveikino Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio asistentą su pergale pasaulio čempionate.
Po kelių minučių R.Kurtinaitis sulaukė dar vieno skambučio. Arvydas Sabonis pribloškė liūdna žinia: „Mirė Papa“.
77-erių sulaukęs A.Gomelskis pralaimėjo septynerius metus trukusią kovą su kraujo vėžiu.
A.Sabonis buvo vienas tų lietuvių, su kuriais tiesiogiai susijęs skambiausias A.Gomelskio laimėjimas – 1988-ųjų Seulo olimpiados auksas.
Vertino lietuvišką mokyklą
Legendinio SSRS krepšinio veikėjo kelyje lietuviški pėdsakai apskritai buvo ryškūs.
Prie jo karsto Maskvoje stovėjo ne tik A.Sabonis, bet ir V.Chomičius, Šarūnas Marčiulionis.
„A.Gomelskis buvo labai valinga, pasitikinti savimi asmenybė ir šias savybes jis perteikdavo žaidėjams. Manau, kad trenerio indėlis į Seulo auksą buvo itin svarus – prieš pusfinalio rungtynes jis sugebėjo įtikinti mus, kad esame geresni, pajėgesni už favoritais laikytus amerikiečius, ir ši pergalė (82:76) tapo lemtinga“, – yra pasakojęs Š.Marčiulionis.
„A.Gomelskis mėgo lietuvius ir nuolat jų kviesdavosi į SSRS rinktinę, vertino mūsų krepšinio mokyklą, – pažymėjo Lietuvos krepšinio federacijos vadovas V.Garastas. – Jis suvokė, kad Lietuvos žaidėjai – gudrūs, taktiškai brandūs ir gali sucementuoti SSRS komandą, kurioje anksčiau dominavo rusiškas principas „bėk ir mesk“.
V.Chomičiaus talentą A.Gomelskis įžvelgė dar tada, kai iš „Žalgirio“ ekipos dublerių į pagrindinę komandą perėjęs gynėjas per varžybas daugiausia laiko praleisdavo ant suolo.
„Su SSRS rinktine iškeliavome į turnyrą JAV, kur gavau daug žaisti ir man neblogai sekėsi, – prisiminė V.Chomičius. – A.Gomelskiui, atrodo, imponavo mano greitis, nebloga gynyba“.
Ir diktatorius, ir patarėjas
Nuo 1977-ųjų dešimtmetį į SSRS rinktinę kviestas pasaulio ir Europos čempionas Sergejus Jovaiša prisipažįsta, kad ne jam vienam A.Gomelskis iš pradžių atrodydavęs despotiškas, pernelyg griežtas.
Tačiau laikui bėgant lietuvis įsitikino, kad iš Kronštato kilęs žydas buvo teisus: „Diktatoriškas A.Gomelskio vadovavimas padėdavo užsigrūdinti“.
Per karjerą SSRS rinktinėje komandos kapitono raištį užsitarnavusiam V.Chomičiui tekdavo vis didesnė atsakomybė. „Choma, Choma“, – kirčiuodamas paskutinį savo sukurtos pravardės skiemenį, duoti nurodymų lietuvį kviesdavosi A.Gomelskis.
Nors vienas rinktinės kandidatų net už trenerio pastebėtą parūkymą tualete buvo išprašytas iš į tuometę svajonių šalį JAV besirengiančios ekipos, retai drausmę pažeidinėjusiems lietuviams Papa buvo nuolaidesnis.
Kai po alinamos treniruočių stovyklos Bulgarijos aukštikalnėse rinktinė nusileido žemyn, vakare į viešbučio kambarį susirinkę žaidėjai leido sau pasilepinti alumi.
„Įsilinksminę skėlėme anekdotus ir apie trenerį, kol triukšmaudami jį pažadinome.
Atėjęs A.Gomelskis pirmiausia kaip organizatorius apibarė mane ir Kurtį (R.Kurtinaitį), o kiti slėpėsi už mūsų nugarų. Tačiau moralais viskas ir baigėsi“, – įsiminė V.Chomičiui.
Kartais nevengdavęs „skaldyk ir valdyk“ principo A.Gomelskis sugebėdavo akimirksniu sutelkti auklėtinius bendram tikslui.
„Sovietmečiu, kai į rinktinės reikalus kišdavosi visokie politrukai ir Sporto komiteto valdininkai, A.Gomelskis buvo tas žmogus, kuris visada gindavo žaidėjus, užstodavo juos. Papos pravardė taikliai atspindėjo jo požiūrį į mus ir mūsų – į jį“, – teigė Š.Marčiulionis.
SSRS laikais ne rusų tautybės sportininkui prasibrauti į rinktines būdavo itin sunku – reikėdavo keliomis galvomis pranokti konkurentus. Tačiau krepšinio ekipoje vyravo kitokia tvarka.
„Jis bene vienintelis treneris, kuris neskirstė žmonių pagal tautybę, o pasirinkdavo žaidėjus pagal profesionalumą. Todėl, manau, ir pasiekėme puikių rezultatų – su A.Gomelskiu buvo susijusios didžiausios mūsų pergalės“, – sakė R.Kurtinaitis.
Titulas, pasas ir medalis
Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje į kovą su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais CSKA komandą vesdavo A.Gomelskis, jo nekentė visa Lietuva. O kai legendinės tuomečių SSRS superklubų dvikovos nugrimzdo į istoriją, treneris iš Rusijos gavo visateisio Lietuvos piliečio dokumentus.
2003-iųjų vasarį Vilniuje prezidentas V.Adamkus įteikė A.Gomelskiui prieš kelias dienas pasirašytą dekretą, liudijantį apie suteiktą mūsų šalies pilietybę.
Naują pasą gavęs A.Gomelskis suskaičiavo penkiolika lietuvių, kurie buvo jo treniruotose komandose ir tapo didžiais krepšininkais. Pats jis sakė praeityje mokęsis iš Vytauto Kulakausko, Vinco Sercevičiaus, Zenono Sabulio, Justino Lagunavičiaus, Kazio Petkevičiaus: „Vaikas būdamas jų žaidimą stebėjau išsižiojęs“.
V.Adamkaus dekretą Lietuvos visuomenė įvertino prieštaringai – ne visi pritarė tokiam gestui, parodytam buvusios SSRS kariuomenės pulkininkui.
Savo prašyme suteikti pilietybę A.Gomelskis teigė norįs tapti mūsų šalies piliečiu, kad galėtų stiprinti Lietuvos krepšinio mokyklą ir toliau palaikyti ryšius su Lietuva.
„Daugelis turbūt pamanė, jog Lietuvos pilietybės prašau tam, kad laisvai galėčiau važinėti į užsienį. Bet tai netiesa. Man jau 75-eri. Turiu dar trejus metus galiosiančią Šengeno vizą, taip pat JAV žaliąją kortelę. Dėl kelionių man išvis jokių problemų nekyla“, – tada aiškino A.Gomelskis, kuriam dar 1982-aisiais buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelnusio trenerio vardas.
Savo buvusį trenerį nuo kritikos tąsyk užstojo R.Kurtinaitis: „Mums garbė, kad visame pasaulyje pagarsėjęs krepšinio specialistas tapo Lietuvos piliečiu. Neįmanoma pasverti, kas kam daugiau davė: A.Gomelskis – Lietuvos krepšiniui ar Lietuvos krepšininkai – A.Gomelskiui, tačiau vieni be kitų nebūtume galėję tiek pasiekti“.
Beje, būdamas Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento vadovu R.Kurtinaitis 2001-aisiais į Maskvą nuvežė A.Gomelskiui medalį „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.
Dievo pavaduotojas krepšiniui
A.Gomelskio auklėtiniai net ir baigę karjerą visada atsiliepdavo į buvusio trenerio kvietimus. R.Kurtinaitis, V.Chomičius, Š.Marčiulionis, A.Sabonis vykdavo į renginius, susijusius su Papa.
1998-aisiais A.Gomelskis minėjo 70-metį. Ta proga Seulo olimpinių čempionų ekipa 130:123 laimėjo prieš Rusijos klubų rinktinę, sudarytą iš CSKA bei Saratovo „Avtodor“ žaidėjų.
Daugiausia taškų laimėtojams pelnė R.Kurtinaitis (25) ir V.Chomičius (22).
Š.Marčiulionis buvo seniai nerungtyniavęs, jautė traumų padarinius, bet keletą minučių vis tiek pažaidė.
Į šventines rungtynes taip pat buvo kviečiamas A.Sabonis.
Maskvos meras Jurijus Lužkovas parašė laišką NBA ir „Portland Trail Blazers“ vadovams, prašydamas nors porai dienų išleisti lietuvį vidurio puolėją į Rusijos sostinę. Tačiau Portlando klubas atsisakė tai padaryti dėl įtempto varžybų grafiko.
2001-aisiais buvusios SSRS rinktinės ir Madrido „Real“ garsenybės Maskvoje sužaidė rungtynes A.Gomelskio 73-iojo gimtadienio proga. Š.Marčiulionis pelnė 16 taškų ir atliko 10 perdavimų, R.Kurtinaitis ir V.Chomičius pridėjo po 16 taškų, o ispanai buvo įveikti 112:102.
Dar po dvejų metų R.Kurtinaitis įmetė 29 taškus, o V.Chomičius – 21, kai Papos 75-mečio proga surengtame mače Seulo legendos 108:98 vėl pranoko „Real“ veteranus.
Per pokylį po tų rungtynių įtakingi Maskvos veikėjai pavadino A.Gomelskį Dievo pavaduotoju krepšinio reikalams ir įteikė tai patvirtinantį pažymėjimą.
2002-aisiais A.Gomelskis surengė dar įdomesnes varžybas. Rusijos ir SSRS laikų krepšinio garsenybės 118:114 laimėjo prieš NBA žvaigždžių rinktinę, kuriai atstovavo tokios legendos kaip Mosesas Malone'as, Clyde'as Drexleris, Craigas Ehlo. R.Kurtinaitis ir V.Chomičius surinko po 18 taškų.
Netikėti gyvenimo vingiai
Triukšmingais renginiais su žvaigždėmis A.Gomelskis tarsi iš naujo įprasmino save kaip Rusijos krepšinio simbolį. Po SSRS subyrėjimo praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Papa kurį laiką buvo pradingęs iš daugumos akiračio.
1991-aisiais paskirtas Rusijos krepšinio federacijos pirmininku, po metų jis pareigas paliko. Maskvos CSKA klubo prezidentu A.Gomelskis tapo 1997-aisiais. O kur garsusis treneris buvo tarp šių datų?
Aukštyn kojomis virstantis gyvenimas tėvynėje paskatino A.Gomelskį traukti į užsienį. Bet tuo karjeros etapu jis nebuvo linkęs girtis.
Pirmiausia Papa patyrė fiasko treniruodamas ispanų klubą „Tenerife Uno“ – buvo atleistas dėl prasto darbo. Paskui jis atsidūrė Prancūzijoje.
„Limoges“ tada buvo objektyviai stipriausia Prancūzijos krepšinio komanda, bet vadovaujama A.Gomelskio ne tik nelaimėjo šalies čempionato, bet ir užėmė paskutinę vietą Europos čempionų taurės turnyre. Po tokio kracho prancūzai nedelsdami nutraukė kontraktą su treneriu.
Tuo laiku apie A.Gomelskį buvo kalbama būtų ir nebūtų dalykų. Neva jis be reikiamų dokumentų atsidūrė JAV, vėliau slapta grįžo į Maskvą ir sugebėjo už Atlanto išsivežti savo šeimą; neva jam siūlė trenerio vietą Pietų Luizianos universitete ir net NBA; neva jis jau dirbąs Madrido „Real“; neva Kalifornijos universitete treniruojąs „centrus“; neva grįžta į Maskvą, kur surinkęs visas žvaigždes „litovcus“ trauks į Barseloną olimpinio aukso...
Gandas apie galimą A.Gomelskio parvykimą į tėvynę tada atrodė mažiausiai tikėtinas.
Tarptautinis krepšinio ekspertas Arūnas Pakula yra teigęs, jog A.Gomelskis, prieš dingdamas užsienyje, prie liudininkų lietuvių pasakė: „Daugiau į tą mėšlyną nebegrįšiu“.
Ieškojo įdomaus darbo
Po to iš Amerikos buvo atskriejusios žinios, kad garsusis SSRS treneris aktyviai įsitraukė į kovą su narkotikais.
Su komanda „High five, America! („Sumuškime delnais, Amerika!), sudaryta iš buvusių profesionalių ir studentų krepšininkų, jis važinėjo po JAV kaip šios ekipos trenerio asistentas.
Tąsyk „Chicago Tribune“ žurnalistas paklausė A.Gomelskio, ar šis nepasiilgo gimtinės. Treneris atsakė: „Amerikoje man patinka. Su sūnumi organizavome importo ir eksporto firmą, verslas sekasi gerai. Taigi pinigų turiu, tačiau mano gyvenimas – krepšinis. Todėl mano didžiausias rūpestis šiandien – vėl rasti įdomų darbą“.
A.Pakula yra rašęs, kad tuo laikotarpiu A.Gomelskis dažnai skambindavo Seulo olimpiados žvaigždėms lietuviams ir vis patardavo nepamiršti, kad yra pasirengęs padėti Lietuvos olimpinei rinktinei.
Praėjusio dešimtmečio viduryje interviu Rusijos žiniasklaidai A.Gomelskis pasakojo: „Aš rengiau treniruotes su „Los Angeles Clippers“ ir „Chicago Bulls“ krepšininkais. Iš šalies žiūrint, viskas buvo normalu. Bet pajutau, kad mano anglų kalbos žinių ne visuomet pakako visiškam tarpusavio supratimui.
Negaliu svetimoje kalboje surasti žodžių, kurie paliestų krepšininkų sielas, priverstų juos dėl pergalės mirti aikštėje“.
Moterų užkariautojas
Galbūt A.Gomelskiui kartais pristigdavo užsienio kalbos žodžių, bet šnekėtis su moterimis jis tikrai mokėjo.
„Manęs nė karto neatstūmė nė viena moteris, kuri patiko. Jos nekreipdavo dėmesio į mano išvaizdą, nedidelį ūgį ir panašius niekus“, – švęsdamas 70-metį pasakė A.Gomelskis.
Jis tikriausiai nemelavo. Papa buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona, buvusia krepšininke Olga susilaukė sūnų Vladimiro ir Aleksandro, su antrąja, stiuardese Lilija – Kirilo.
Trečioji žmona Tatjana, irgi krepšininkė, už jį buvo jaunesnė 41 metais, į vyrą kreipdavosi jūs ir tėvavardžiu Aleksandrai Jakovlevičiau. Bet 69-erių sulaukęs Papa sūpavo ant rankų ketvirtąjį sūnų – Vitalijų.
„Vyras jaučiasi turįs tiek metų, kiek yra jo žmonai“, – juokavo laimingas tėvas.
Kodėl A.Gomelskis taip traukė moteris? Kaip kadaise sakė jis pats, receptų čia nėra, bet yra keletas taisyklių.
„Aš rinkausi tik savo aplinkos merginas. Tai turėjo nemažai privalumų. Krepšinio pasaulyje visada buvau dėmesio centre, nepamatyti manęs buvo neįmanoma. Juk moterys, kurios vienaip ar kitaip susijusios su krepšiniu, mane gali labiau suprasti, – yra kalbėjęs A.Gomelskis. – Visos pergalės, kurias iškovojau, buvo skirtos moterims. Galima sakyti, gyvenau tik dėl jų“.
A.Gomelskis: metai po metų
Gimė 1928 m. sausio 18 d.
Studijuodamas 1945-1953 m. žaidė gynėjo pozicijoje Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) krepšinio komandose SKIF ir SKA. Būdamas vos 21-erių pradėjo trenerio karjerą Leningrado „Spartak“ ekipoje.
1953-1966 m. treniravo Rygos ASK, su šiuo klubu tris kartus (1957-1959 m.) laimėjo anų laikų Eurolygą – Europos čempionų taurės turnyrą.
1966-1988 m. dirbo Maskvos CSKA treneriu. 1969 ir 1971 m. atvedė klubą į Europos čempionų taurės turnyro viršūnę.
1959-1988 m. buvo SSRS vyrų krepšinio rinktinės treneris (išskyrus 1970-1976 m.). Ekipa 1988 m. tapo olimpine čempione, 1967 m. ir 1982 m. laimėjo pasaulio pirmenybes, aštuoniskart triumfavo Europos čempionatuose.
1997 m. tapo Maskvos CSKA klubo prezidentu.
Turėjo SSRS armijos pulkininko laipsnį. 1982 m. gavo Lietuvos SSR nusipelniusio trenerio vardą. Įamžintas Krepšinio šlovės muziejuje Springfilde (JAV).
2003 m. vasario 5-ąją suteikta Lietuvos pilietybė.
Mirė 2005 m. rugpjūčio 16 d. nuo leukemijos, eidamas 78-uosius.
Antrasis A.Gomelskio taurės turnyras
Pusfinalis. Maskvos CSKA – Vilniaus „Lietuvos rytas“ 74:67. CSKA daugiausia taškų pelnė: R.Šiškauskas 18, R.Holdenas 13, N.Kurbanovas ir Z.Planiničius po 10; „Lietuvos rytui“: B.Popovičius, M.Bjelica ir D.Zavackas po 13, M.Gecevičius 9, A.Jomantas 7, S.Babrauskas ir A.Baynesas po 6.
Liubercų „Triumf“ – Atėnų „Panathinaikos“ 62:66. B.Rushas 23/N.Pekovičius 16.
Spalio 3 d. 16 val. Mačas dėl 3-iosios vietos.
18 val. 30 min. Finalas.
