Marijonui Petravičiui – dar vienas skaudus likimo smūgis. Po nesuskaičiuojamų karjeros išbandymų Lietuvos rinktinės aukštaūgis priverstas palikti Europos čempionatą, susirgęs reta liga – plaučių mikroembolija
Per penktadienio mačą su turkais M.Petravičius pats paprašė keitimo.
Kai ant atsarginių suolo sėdusiam krepšininkui buvo uždėta deguonies kaukė, nei Lietuvos rinktinės gydytojai, nei pats Marijonas dar nežinojo, kad Europos čempionatas jam jau baigėsi.
Orą vis sunkiau gaudantis Lietuvos rinktinės aukštaūgis tą patį vakarą po rungtynių buvo išvežtas į Kauno klinikas, o rytą lyg žaibas nutvilkė juoda žinia. Tvirtai sudėtą 31 metų 207 cm ūgio juodadarbį pakirto plaučių mikroembolija – ypač reta, bet pavojinga liga.
Šeštadienį po išsamių tyrimų Kauno klinikų medikai nustatė, kodėl krepšininkas aikštėje jautėsi vis blogiau: jo plaučiuose neįprastai greitai kreša kraujas, todėl kemšasi kraujagyslės, ir organizmas negauna pakankamai deguonies.
„Lietuvoje gyvena trys milijonai žmonių, o tikimybė susirgti tokia liga gresia vienam gyventojui. Fiziškai stipriam ir atletiškam žmogui tai yra labai retas atvejis. Jam labai nepasisekė”, – neslėpė Lietuvos rinktinės gydytojas Rimtautas Gudas.
Mediko teigimu, M.Petravičius dabar mažiausiai 10 dienų turės praleisti ligoninėje ir bent mėnesį vengti fizinių krūvių, visiškai pamiršdamas krepšinį.
Kentėjo nuo pat starto
M.Petravičius nuo pat Europos čempionato pradžios jautėsi lyg nesavas.
Tačiau tuziną sunkiausių išbandymų per savo karjerą jau atlaikęs plačiapetis žemaitis niekuomet nebuvo pratęs be reikalo skųstis.
Dar prieš trylika metų Šilutėje jis gyveno viename bendrabučio kambaryje su Kęstučiu Kemzūra, o pamario miesto komandoje žaidė kartu su Robertu Kuncaičiu.
Dabar jis tiesiog negalėjo išduoti nei prie Lietuvos rinktinės vairo stovinčių bičiulių, nei kitų komandos draugų, todėl vėl tyliai kentėjo.
Po pirmosios dvikovos su britais (4 taškai per 17 min.) M.Petravičius praleido rungtynes su lenkais.
Dar rugsėjo 1-ąją po treniruotės Panevėžio „Aukštaitijos” rūmuose krepšininkui ėmė stigti kvapo, tačiau tąkart Lietuvos rinktinės gydytojai teigė, kad tai – laikinos kvėpavimo problemos, atsiradusios dėl peršalimo ir gerklės uždegimo.
Per mačą su turkais M.Petravičius vėl išbėgo į aikštę (5 taškai per 10 min.), tačiau po trečiosios lietuvių pergalės atsirado dar daugiau nerimo ženklų dėl vidurio puolėjo sveikatos.
„Jis ir dabar norėjo toliau kautis čempionate, tačiau medikai kategoriškai uždraudė žaisti su ugnimi”, – priblokštas žinios iš Kauno klinikų „Lietuvos rytui” neslėpė krepšininko agentas Steponas Kairys. Jis prieš 14 metų Iždonų kaime Šilalės rajone atrastą aukštą talentą iki šiol globoja lyg savo tikrą sūnų.
Patyrė daug vargo
Nuo pat karjeros pradžios M.Petravičių, regis, lydi nematomas prakeikimas.
Lietuvoje tikrai nėra kito krepšininko, kuriam būtų tekę atlaikyti tiek likimo smūgių.
Tik septyniolikos pradėjęs žaisti krepšinį Marijonas po ketverių metų jau buvo pirmąsyk pakviestas į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą. Tačiau žaibiškai tobulėjančio tuomečio Pietų Karolinos universiteto studento karjerą netrukus sustabdė pirmoji rimta trauma.
2003-iųjų sausį, kai NCAA pirmenybėse sėkmingai rungtyniaujantis ketvirtakursis vis dažniau traukė NBA skautų žvilgsnius, jam plyšo kairio kelio kryžminiai raiščiai.
Užuot bandęs važinėti po NBA komandų stovyklas ar peržiūras Europos klubuose, Marijonas gydėsi koją.
M.Petravičius išvyko į JAV mokytis krepšinio su 300 dolerių kišenėje, kai namuose jo tėvą, buvusį kolūkio brigadininką Alfonsą Petravičių užklupo širdies liga. Vyras neteko darbo ir 70 proc. darbingumo.
Patyrusiam traumą Marijonui dar reikėjo baigti ir mokslus, nors pragyvenimui JAV lėšų nei jis, nei jo šeima niekados daug neturėjo. Kad galėtų vėl aplankyti namiškius, būsimasis Lietuvos rinktinės aukštaūgis Amerikoje vasaromis net tampė vonias ir klozetus vienos parduotuvės sandėlyje.
„Būna gyvenime sunkių tarpsnių. Gal todėl dabar Marijonui svarbiausia – padėti kitiems, – prieš keletą metų „Lietuvos rytui” kalbėjo krepšininko motina Stasė Petravičienė. – Vargo jis tikrai matė.”
Smūgiai – vienas po kito
Kryžminiai raiščiai sugijo, ir 2003-iųjų rudenį M.Petravičius pagaliau pasirašė trejų metų sutartį su Veisenfelso „Mitteldeutscher” klubu. Tačiau jau už pirmojo profesionalo karjeros posūkio vėl laukė naujas smūgis.
Vokietijos klubas bankrutavo, lietuvis liko be solidaus uždarbio, o persikėlęs į Belgiją jis vėl buvo priverstas gultis ant chirurgų stalo.
M.Petravičius rengėsi naujam sezonui su Ostendės „Telindus”, kai atliekant nesudėtingą pėdos kaulo operaciją į krepšininko organizmą pateko infekcija ir prasidėjo kraujo užkrėtimas.
Prabėgus keleriems metams M.Petravičius šią istoriją pasakojo ramiai, bet 2004-ųjų rudenį jis alpo iš skausmo, kai gydytojai dukart per dieną valydavo atvirą žaizdą. Vietoj vienos teko iškęsti tris operacijas per kelis mėnesius, o gydytojai net svarstė, ar nereikės amputuoti krepšininkui galūnės.
Tą pačią dieną, kai dėl pavojingo užkrėtimo ėmė kilti temperatūra, M.Petravičių pribloškė dar viena žinia: jo motinai gydytojai nustatė skrandžio vėžį.
„Jis man sakė, kad tris valandas garsiai verkė. Man buvo gaila vaikų, o ne savęs, – sakė S.Petravičienė. – Paskui paaiškėjo, kad vėžio nebuvo. Viskas baigėsi gerai.”
Po trijų kankinamų mėnesių M.Petravičius pradėjo treniruotis ir rengėsi grįžti į aikštę, kol vieną dieną treniruotėje išgirdo baisų pokštelėjimą – trūko dešinės kojos Achilo sausgyslė.
„Tada tikrai pamaniau, kad mano karjerai – galas”, – patyręs naują smūgį prisipažino M.Petravičius.
Kamavo nugaros skausmai
Bet likimo smūgių užgrūdintas žemaitiškas charakteris įveikė neviltį – M.Petravičius dar sykį atsistojo ant kojų.
2007-aisiais su Vilniaus „Lietuvos rytu” jis debiutavo Eurolygoje, o 2008-ųjų vasarą pagaliau pirmąsyk apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius ir gynė šalies garbę Pekino olimpinėse žaidynėse.
2009-ųjų Europos čempionate M.Petravičius jau tapo rezultatyviausiu rinktinės žaidėju, tačiau dar po metų vėl negalėjo padėti Ramūną Butautą po fiasko Lenkijoje pakeitusiam buvusiam savo kambario draugui.
2010-ųjų sausį per Italijos pirmenybių rungtynes Milano „Armani Jeans” vidurio puolėjas patyrė varžovo smūgį į nugarą.
Visą sezoną M.Petravičių kamavo nugaros skausmai, todėl, užuot vasarą kartu su K.Kemzūros treniruojama rinktine keliavęs į pasaulio pirmenybes Turkijoje, jis vėl buvo priverstas varstyti gydytojų kabinetų duris.
Lietuvis keletą kartų važiavo į Miuncheną, kur jį apžiūrėjo visame pasaulyje paslaptingais darbo metodais išgarsėjęs vokietis Hansas Wilhelmas Mülleris-Wohlfahrtas, gydęs ne tik Arvydą Macijauską, bet ir tokias futbolo žvaigždes kaip Ronaldo ar Michaelas Ballackas.
„Tiesiog neįtikėtina, kiek Marijonui teko visko iškentėti, – stebėjosi amerikietis Chuckas Eidsonas, kartu su lietuviu žaidęs ir Pietų Karolinos universiteto, ir Vilniaus komandose. – Bet jis atlaikė visus likimo smūgius.
Gyvenime nesu sutikęs tokio tvirto, nuoširdaus ir patikimo žmogaus.”
„Chuckas tokių nelaimių yra turėjęs dar daugiau, – į draugo komplimentus santūriai atsakė M.Petravičius. – Išmokau vertinti tai, ką turiu.”
Ore pakibo ir kontraktas
Negailestinga diagnozė apvertė aukštyn kojomis ir Lietuvos rinktinės trenerių, ir paties krepšininko planus.
Europos čempionato išvakarėse M.Petravičius sudarė sutartį su Stambulo „Besiktas”.
Panevėžyje dirbančių Turkijos žurnalistų teigimu, naujieji darbdaviai lietuviui ruošėsi mokėti apie 600 tūkst. dolerių algą per sezoną, bet dabar šio kontrakto likimas pakibo ant plauko.
„Nors lietuvis pasirašė sutartį, jis dar neperėjo medicininės apžiūros. „Besiktas” turi labai svarų argumentą, jeigu norėtų dabar nutraukti kontraktą”, – neslėpė turkai.
Medikai iki šiol stebisi, kad mikroembolija pakirto vos 31-erių sulaukusį atletą.
Įprastai šia liga dažniau suserga nejudriu gyvenimo būdu išsiskiriantys vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau dažnos traumos gali išbalansuoti organizmą ir tapti papildomu rizikos veiksniu susirgti šia liga.
„Gydymas truks ilgai, bet kiek – kol kas neaišku, – teigė rinktinės gydytojas R.Gudas. – Bet jis tikrai sportuos. Pasveiks ir vėl galės žaisti.”
Žmona ruošiasi gimdyti
Susirgusį draugą vakar Kauno klinikose aplankė sveikstantis Linas Kleiza.
Nors M.Petravičiui buvo padaryti papildomi tyrimai, net gulėdamas palatoje jis labiau nerimauja ne dėl jų rezultatų, o laukia žinių iš JAV.
Netrukus turėtų gimdyti krepšininko žmona Bernadette. Su metais už save jaunesne amerikiete lietuvis jau augina pustrečių metų sūnų Marijoną Blake’ą.
„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – prieš Europos pirmenybes rinkdamas jam labiausiai įstrigusią lietuvišką patarlę „Lietuvos rytui” kalbėjo M.Petravičius. – Arba: būna ir blogiau. Tai panašūs posakiai, bet jie nuteikia teigiamai.
Bet kurioje situacijoje turiu rasti ką nors gera. Arba žinoti, kad ateityje bus geriau.”
Kaip niekas kitas šį rudenį jis nusipelnė dvigubos šventės.
Būtų velniškai gražu ir teisinga, jeigu rugsėjo 18-osios vakarą likimas pagaliau nusišypsotų niekada nelepintam lietuviui.
Net Holivudo režisieriai nesugalvotų geresnio kadro, kai Marijonas ant nugalėtojų garbės pakylos Kauno arenoje užkoptų sūpuodamas dukrelę.
