Pastarasis Deividą pakvietė į rinktinės stovyklą, po kurios jis tapo rinktinės nariu Venesueloje vykusiose atrankos į Londono olimpines žaidynes varžybose.
Nors tąkart 24 metų 196 cm ūgio krepšininkas komandoje neturėjo didelio vaidmens ir daugiau laiko praleisdavo ne aikštėje, o ant atsarginių žaidėjų suolelio, tačiau gynėjas, anot K. Kemzūros, kur kas svarbesnį vaidmenį gali gauti ateityje.
„Kalbant apie vyrų rinktinę, kol kas jis yra labiau perspektyvinio plano, ateities žaidėjas“, - anksčiau sakė šalies rinktinės strategas.„Eurobasket.lt“ gavo progą pakalbėti su D. Dulkiu apie jo patirtį JAV, sėkmingiausias karjeros rungtynes, Lietuvos rinktinę, Vilniaus „Lietuvos rytą“ bei jį patį.
Geriausios rungtynės įstrigo daugeliui
- Kodėl, dar būdamas labai jaunas, nusprendėte važiuoti žaisti krepšinį į JAV? – „Eurobasket.lt“ paklausė krepšininko.
- Baigti mokslus, gauti išsilavinimą ir tuo pačiu žaisti Lietuvoje neturėjau galimybių – reikėjo arba žaisti profesionaliai, arba tik mokytis. Aš nusprendžiau išvažiuoti. Buvau iš Šilutės, Lietuvoje nieko nepasiekęs, tad atrodė, kad Amerikoje man pasiseks geriau.
- Ar vis dar prisimenate savo pasirodymą prieš Šiaurės Karolinos universitetą, kai pelnėte 32 taškus?
- Jeigu aš neprisimenu, man dažnai kas primena (šypsosi – „Eurobasket.lt“). Kur nuvažiuoju, ar šiaip kur Amerikoje sako: atsimenu, kaip tu žaidei. Kai buvome Venesueloje, atėjo Dominikos respublikos treneris Johnas Calipari iš Kentukio universiteto, pasveikino. Aišku, tokius dalykus prisimeni.
- Floridos valstybinio universiteto komandoje jūs buvote žinomas kaip labai geras metikas. Kiek daugiausiai tritaškių esate pataikęs iš eilės?
- Daugiausią buvau pataikęs prieš tas rungtynes su Šiaurės Karolina – kiek skaičiavau, tai buvo 28.
Tikėjosi, kad pasiseks
- Ar išvykęs iš Lietuvos buvote bent kartą pagalvojęs, kad viskas susiklostys būtent taip kaip susiklostė dabar?
- Aišku, apie tai svajoji. Mano tikslas buvo patekti į rinktinę. Po universiteto šiais metais man nepasisekė, bet man tai suteikė daug gerų įspūdžių, daug išmokau. Kad taip pasiseks, aišku, tikėjausi, bet galvot negalvojau ir į ateitį tiek tikrai nežiūrėjau.
- Ką tie metai praleisti JAV jums davė kaip krepšininkui ir kaip žmogui?
- Kaip krepšininkui daug – mano komanda buvo labai stipri gynyboje, tad daug sužinojau apie gynybinius skirtumus, supratau kitokias technikas, „skautingus“ ir tokius mažus dalykus. Kažką būčiau ir čia sužinojęs, bet ten aš labai domėjausi. O kaip žmogus pamačiau daug pasaulio, daug keliavau, daug ko išmokau apie kitas kultūras ir šiaip buvo daug įspūdžių.
- Ar kartais nepagalvojate, kad, jei nebūtumėte išvykęs į JAV, būtumėte galėjęs jau ilgą laiką žaisti profesionaliai Europoje?
- Nors ir pagalvoju, kad gal reikėjo elgtis taip, gal ne, bet aš džiaugiuosi tuo, kur esu, ir nežiūriu į praeitį. Man pasisekė – aš gavau išsilavinimą ir, jei kas atsitiktų – ar trauma, ar kas, aš turiu išsilavinimą, su kuriuo galiu kažkur eiti. Čia aš nebūčiau to turėjęs ir aš vien į tai žiūriu.
- Dažniausiai krepšininkams iš NCAA prireikia šiek tiek laiko, kad jie pritaptų Europos krepšinyje. Kaip manote, ar patirtis rinktinėje jums padės tai padaryti greičiau?
- Žinau, kad man rinktinė daug padėjo. Nežinau, ar man tai padės, būnant Lietuvoje, bet, kiek per šią vasarą išmokau vien sėdėdamas ant suoliuko ir per treniruotes – man tai buvo labai daug. Kiek žaidėjai šneka, visi yra aktyvūs, visi bando padėti. Taisyklių skirtumas, kitoks požiūrius į krepšinį – manau, man labai pasisekė daug visko išmokti.
- Ar būdamas anapus Atlanto domėjotės Europos krepšiniu?
- Kažkiek tekdavo. Sezono metu būdavau labiau užsiėmęs, tad daug informacijos negaudavau, bet visuomet paskaitydavau lietuviškus puslapius ir šiaip pasidomėdavau.
Idealo neturi
- O koks krepšininkas yra jūsų idealas? Galbūt yra toks žaidėjas, į kurį lygiuojatės?
- Manęs to dažnai klausia, bet aš taip niekada ir nesu sugalvojęs tokio. Niekada neturėjau vieno tokio žaidėjo, į kurį žiūrėčiau. Daug kas patinka – būna taip, kad man patinka šitas to žaidėjo, šitas to žaidėjo, bet vieno tokio, į kurį lygiuočiausi, neturiu.
- Kokių turite prietarų, susijusių su krepšiniu?
- Jei „teipuojuosi“ koją, tai visada pradedu nuo kairės. O šiaip negalvoju, kad to negaliu daryti, to negaliu daryti. Turiu savo rutiną ir, jei darai, tai visada taip pat prieš kiekvienas rungtynes ir kažko keisti nenoriu.
- Daugelis krepšininkų teigia, kad laisvalaikio neturi, o, jei ir atranda keletą minučių, jas leidžia su šeima. O kaip jūs leidžiate laisvalaikį? Ar turite kokį nors hobį?
- Laisvalaikio aš irgi neturėjau, bet dabar, kai buvau grįžęs iš Amerikos, truputį daugiau pailsėjau. Vis tiek sportuoju kiekvieną dieną, kažką darau. Kai nėra ką veikti, norisi pabūti su draugais, šeima arba pažiūrėti kokį filmą. Dabar va laisvalaikis, bet vėlgi ateinu žiūrėti rungtynes, noriu palaikyti savus (Deividas atėjo į aštuoniolikmečių rungtynes tarp Lietuvos ir Italijos – „Eurobasket.lt“). Kažkokio labai didelio hobio neturiu, bet mėgstu visas sporto šakas, ne tik krepšinį.
- Ko labiausiai pasiilgsite iš savo gyvenimo JAV?
- Kol kas dar nieko nepasiilgstu. Tik dvi dienos, kai esu grįžęs – nieko nepasiilgstu, telefoną susitvarkiau, viskas gerai.
Išsipildė svajonė žaisti rinktinėje
- Daug laiko praleidote su Lietuvos rinktine, tad galbūt galite palyginti NCAA ir Europos krepšinį?
- Yra daug skirtumų. Europos krepšinis yra greitesnis, nes atakai yra 24 sekundės, o pas mus universitetuose – 35. Greitis yra vienas didžiausių skirtumų.
- Kalbant apie rinktinę, kaip jautėtės pirmą kartą būdamas tarp geriausių šalies krepšininkų?
- Tai buvo tarsi svajonės išsipildymas! Visi jie žinomi - aš apie juos skaičiau, jais domėjausi. Užaugau, žiūrėdamas į Šarą. Įspūdis buvo labai geras, norėjosi niekam nenusileisti ir kovoti už save.
- Kaip vertintumėte rinktinės pasirodymą olimpinėse žaidynėse?
- Aišku, kaip ir visada norėjosi geriau. Vyrai stengėsi, nebuvo taip, kad niekas nenorėjo laimėti... Man atrodo, pačioje pabaigoje pritrūko jėgų. Labai išsekino rungtynės prieš amerikiečius, nes jiems atidavėme daug jėgų. Na, pralošėm, bet man visi iš Amerikos sakė: kaip jūs gerai sužaidėte. Bet jautėsi, kad tos rungtynės atėmė daug jėgų. „Lietuvos rytas“ norėjo labiausiai
- Kodėl nusprendėte savo profesionalo karjerą pradėti būtent „Lietuvos ryte“? Buvo kalbėta, kad turite ir „Žalgirio“ pasiūlymą.
- Buvo daug visokių kalbų. „Žalgiris“ yra labai gera komanda, jie man siūlė panašias sąlygas, bet šiuo atveju man „Lietuvos rytas“ buvo labiau prie širdies. Vis tiek abi komandos žaidžia Eurolygoje, tas man buvo labai svarbu. Dėl ko pasirinkau „Lietuvos rytą“? Jie buvo agresyvesni derybose, labai norėjo manęs, tad aš juos ir pasirinkau.
- O ką apie tai manė jūsų sužadėtinė?
- Jai labai patiko Vilnius ir jai tai buvo svarbiausia. Dabar ji daug sužinojo apie „Lietuvos rytą“ ir Vilnius jai patinka dar labiau. Jai čia patinka – kol kas viskas gerai. Dar neturime, kur gyventi, gyvename viešbutyje, bet kol kas jai viskas tinka.
- Galbūt jau teko kalbėtis su treneriu Aleksandru Džikičiumi apie savo vaidmenį komandoje?
- Dar nekalbėjau su treneriu ir dar nebuvau susitikęs su juo.
- Ko tikitės iš artėjančio sezono?
- Pergalių. Norisi laimėti kuo daugiau ir niekam nenusileisti. Žiūrėsime, kaip bus su laiku, ir apie tai dar nieko negalvoju.
- „Lietuvos rytas“ artėjantį sezoną turės nemažai žaidėjų, galinčių žaisti atakuojančio gynėjo pozicijoje. Kaip manote, ar pavyks atlaikyti konkurenciją?
- Konkurencija yra gerai. Jei sveika konkurencija, ji gera treniruotėse. Aš nesitikiu, kad žaisiu po 30-40 minučių – aš žinosiu savo vietą ir kaip bus taip bus. Aišku, kovosiu dėl žaidybinio laiko.
