Po nesuskaičiuojamų karjeros išbandymų M. Petravičius nebenori gąsdinti savęs ir artimųjų.
Su reta liga – plaučių mikroembolija prieš metus pirmą kartą susigrūmęs 207 cm ūgio krepšininkas pagaliau paklausė gydytojų patarimų.
Jungtinėse Valstijose netoli Finikso šiuo metu su šeima gyvenantis M. Petravičius nusprendė nebegrįžti į krepšinio aikštę, kurioje paskutinį sykį žaidė vasario mėnesį vilkėdamas „Chimki” aprangą.
„Daktarai nenorėjo, kad daugiau žaisčiau, nes tai būtų pernelyg didelė rizika sveikatai, – „Lietuvos rytui” sakė M.Petravičius. – Gyventi su šia liga nėra pavojinga. Tačiau žaidžiant krepšinį rimtos bėdos gali grįžti.
Nusprendžiau, kad užteks rizikuoti.
Laukia nauji gyvenimo iššūkiai, naujas etapas. Bus įdomu pradėti ką nors nauja.”
Išbandymai – nuo pat pradžios
Likimas nelepino M. Petravičiaus nuo pat karjeros pradžios.
Lietuvoje nėra kito krepšininko, kuriam būtų tekę atlaikyti tiek išbandymų.
Iš Iždonų kaimo Šilalės rajone kilęs Marijonas tik būdamas septyniolikos metų pradėjo žaisti krepšinį ir išvyko į JAV mokytis ir žaisti su 300 dolerių kišenėje.
Atstovaudamas Pietų Karolinos universitetui jis pirmą kartą atsidūrė Lietuvos rinktinės trenerių radare, bet tada M.Petravičiaus karjerą pirmą sykį sustabdė rimta trauma – plyšo kairio kelio kryžminiai raiščiai.
Šiai traumai išgijus jis pasirašė pirmą kontraktą su Veisenfelso „Mitteldeutscher”, laimėjo FIBA Europos taurę, bet Vokietijos klubas bankrutavo nesulaukęs sezono pabaigos.
M. Petravičius rengėsi naujam sezonui Belgijoje, kai atliekant nesudėtingą pėdos kaulo operaciją į krepšininko organizmą pateko infekcija ir prasidėjo kraujo užkrėtimas.
Vietoj vienos jam teko iškęsti tris operacijas per kelis mėnesius, o gydytojai svarstė, ar nereikės amputuoti galūnės.
Po trijų kankinamų mėnesių M. Petravičius rengėsi grįžti į aikštę, kai vieną dieną išgirdo tą baisų pokštelėjimą – jam trūko dešinės kojos Achilo sausgyslė.
Traumos tykojo nuolat
Likimo smūgių užgrūdintas žemaitis dar sykį atsistojo ant kojų ir 2007 metais su Vilniaus „Lietuvos ryto” komanda debiutavo Eurolygoje.
Dar po metų jis pagaliau apsivilko Lietuvos rinktinės aprangą ir žaidė Pekino olimpinėse žaidynėse, nors tų pačių 2008-ųjų pavasarį kelias savaites vaikščiojo su ramentais, kai jam buvo nustatytas pėdos stresinis lūžis.
M. Petravičius buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas 2009 metų Europos pirmenybėse Lenkijoje, bet kitą vasarą žaisti pasaulio čempionate negalėjo.
Žaisdamas Milano „Armani Jeans” jis gavo varžovo smūgį į nugarą ir kelis kartus turėjo važiuoti į Miuncheną. Ten krepšininką apžiūrėjo paslaptingais darbo metodais išgarsėjęs vokietis Wilhelmas Mülleris-Wohlfahrtas.
M. Petravičius dar sykį pakilo ir pernai rengėsi su Lietuvos rinktine Europos pirmenybėms Lietuvoje.
Tačiau antrasis čempionato mačas su Turkija Marijonui tapo paskutinis vilkint nacionalinės komandos aprangą.
Ant atsarginių žaidėjų suolo sėdusiam vidurio puolėjui buvo uždėta deguonies kaukė ir tą patį vakarą M. Petravičius negrįžo į komandos viešbutį, o buvo išvežtas į Kauno klinikas.
Po tyrimų paaiškėjo, kodėl aukštaūgis aikštėje jautėsi vis blogiau – jo plaučiuose neįprastai greitai krešėjo kraujas.
Todėl kimšosi kraujagyslės, o organizmas negavo pakankamai deguonies.
Plaučių mikroembolija – reta, bet pavojinga liga – nebepaleido M. Petravičiaus.
Nors praėjusią žiemą jis priėmė Rimo Kurtinaičio pasiūlymą prisidėti prie „Chimki” komandos, sveikatos problemos pasikartojo ir Rusijos klubas netrukus atsisveikino su darbščiu lietuviu.
Norėtų treniruoti aukštaūgius
M. Petravičius, užkluptas mikroembolijos, net negalėjo iškart patekti pas šeimą – amerikietę žmoną Bernadette, 3 metų sūnų Marijoną Blake’ą ir pernai Europos čempionato metu gimusią dukterį Viktoriją.
Dėl ligos ypatumų turėjo praeiti laiko, kol gydytojai leido žaidėjui skristi į kitą Atlanto pusę.
Po keleto tyrimų Jungtinėse Valstijose M.Petravičius nurimo, nes rinktis nebeliko iš ko – būdamas 32 metų jis užvertė vieną karjeros lapą, kad galėtų atversti kitą.
– Kodėl gydytojai patarė nebebandyti žaisti krepšinio? – „Lietuvos rytas” paklausė M.Petravičiaus.
– Visą laiką turiu gerti kraują skystinančius vaistus.
Žaisti krepšinį ir gerti šiuos vaistus – nesuderinami dalykai.
Bet kokia trauma gali vėl paveikti kraujotakos sistemą, o krepšinyje negali žinoti, kada ir kokia trauma užklups.
Privalau gyventi ramesnį gyvenimą.
– Nors mikroembolija persekioja jau metus, kaip sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad karjerą tenka baigti anksčiau, nei planavote?
– Pirmuosius kelis mėnesius iš tiesų buvo sunku.
Kiekvienam sportininkui nelengva sustoti anksčiau, nei jis tikėjosi.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gana gerai. Galėjo baigtis kur kas blogiau.
Be to, esu patenkintas, kaip praėjo mano karjera.
Man greitai sueis 33-eji. Jeigu būčiau kokių 25 metų, galbūt būtų sunkiau. Dabar buvo lengviau susitaikyti.
– Kas labiausiai padėjo šiuo sunkiu metu?
– Šeima visada palaiko. Ir mano agentas Steponas Kairys.
Visi mane pažįstantys suprato ir palaikė. Sulaukiau tvirtos paramos.
Bet svarbiausia šiuos reikalus susitvarkyti su savimi pačiu.
– Ar dabar širdyje ramiau?
– Taip. Gyvenimas nesibaigia krepšiniu. Turiu naujų idėjų, naujų norų. Viskas yra gerai.
– Ar norėtumėte išbandyti krepšinio trenerio darbą?
– Man būtų įdomu treniruoti aukštaūgius jaunus krepšininkus.
Daug išmokau Pietų Karolinos universitete.
Žaisdamas Europoje dirbau su gerais treneriais. Šiek tiek patirties esu sukaupęs.
Mano idėja paprasta – aš norėčiau likti krepšinyje, o labiausiai domina individualus darbas su aukštaūgiais krepšininkais.
– Kurioje Atlanto pusėje norėtumėte pradėti naują karjeros etapą?
– Turbūt Europoje. Nors su šeima turime namą Arizonoje, nesame taip jau labai prisirišę prie Jungtinių Valstijų.
Kol kas gyvename čia, žmona dabar treniruoja vietos tinklinio komandą.
Tačiau nesame apsisprendę, kur įsikursime ateityje, nes dar neaišku, kuo abu užsiimsime.
Žmonai patiko gyventi Europoje, tad dar įdomiau apsvarstyti įvairius variantus.
– Kuriuo krepšininko karjeros etapu labiausiai didžiuojatės?
– Metai Vilniaus „Lietuvos ryte” turbūt man buvo maloniausi ir sėkmingiausi – turėjau gerų draugų, žaidžiau stiprioje komandoje.
Dar ir daug laimėjome, tad viskas buvo labai gerai.
Žaisti Lietuvos rinktinėje taip pat buvo labai malonu.
Dėl traumų ir kitų priežasčių ne tiek ilgai pavyko joje rungtyniauti, bet olimpiadą Pekine atsiminsiu ilgai.
– Turbūt nė vienas Lietuvos krepšininkas per karjerą nėra patyręs tiek traumų, kiek jūs. Ar pykstate ant likimo?
– Ne. Yra toks posakis: kas tavęs nenužudo, tas paverčia tave stipresniu.
Buvo daug išbandymų, bet jie užgrūdino.
Galbūt jei viskas ilgai klostytųsi gerai ir tada staiga užkluptų kokia viena rimta bėda, galėčiau žlugti.
Dabar buvo daug problemų, daug traumų, bet visa tai padarė mane stipresnį.
M. Petravičiaus įspūdingos karjeros vingiai
1997–1998 m. „Šilutė”
1998–1999 m. Niu Hamptono mokykla (JAV)
999–2003 m. Pietų Karolinos universitetas
2003–2004 m. Veisenfelso „Mitteldeutscher” (Vokietija)
2004–2005 m. Ostendės „Telindus” (Belgija)
2005–2006 m. „Ventspils” (Latvija)
2006–2009 m. Vilniaus „Lietuvos rytas”
2009–2011 m. Milano „Armani Jeans” (Italija)
2012 m. „Chimki” (Rusija)
2008, 2009 ir 2011 m. – Lietuvos nacionalinė rinktinė
Titulai:
2004 m. FIBA Europos taurės laimėtojas su „Mitteldeutscher” klubu ir finalo naudingiausias žaidėjas.
2009 m. su „Lietuvos rytu” LKF taurės laimėtojas, BBL čempionas, LKL čempionas, Europos taurės turnyro nugalėtojas ir finalo varžybų naudingiausias žaidėjas.
Krepšininką užklupusi liga – pavojinga
* Mikroembolija – plautinio kamieno arba jo šakų vienkartinis arba pasikartojantis užsikimšimas krešuliais, kurie iki plaučių atkeliauja iš kojų arba dubens venų.
* Krešuliui užkimšus vieną plautinio kamieno šakų, kraujotaka į plaučius gerokai sumažėja, o į patį kamieną nutrūksta visiškai. Nors kvėpavimas nesustoja, jis tampa neefektyvus, nes deguonis nepatenka į kraują. Paprastas žmogus, susirgęs šios ligos forma, tiesiog jaučia nepatogumą, o profesionaliam sportininkui tai rimta kliūtis tęsti karjerą.
* Ligonio būklės sunkumas priklauso nuo to, kokį plaučių plotą būna apėmusi liga. Kuo stambesnis krešulys, tuo stambesnė kraujagyslė užsikemša, nukenčia didesnis plaučių plotas ir tuo pacientui simptomai būna ryškesni ir vystosi greičiau.
* Ši liga yra pavojinga – įvykus masyviai plaučių arterijos embolijai, žmogus ima dusti, pamėlynuoja, išpampsta kaklo venos, nukrinta kraujospūdis, gali atsirasti traukuliai ir dingti sąmonė.
* Mikroembolija paprastai gydoma taikant deguonies terapiją ir krešulį tirpdant specialiomis medžiagomis.
