„Buvo geras kolektyvas, visada malonu prisiminti tą rinktinę. Buvome kaip kumštis. Nuo trenerio iki žaidėjų ir aptarnaujančio personalo.
Visi siekėme vieno tikslo, o jis atėjo labai netikėtai. Prieš kelis metus negalvojome, kad galėsime žaisti už Lietuvą, ginti trispalvę“, - sakė dabar Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento pareigas užimantis Arvydas Sabonis.
Jis visiems komandos nariams įteikė apdovanojimus, primenančius 1992 metų olimpines žaidynes. Kiekvienas rinktinės žaidėjas gavo savo numeriu pažymėtą stiklinį suvenyrą.
Bronzinės rinktinės nariai taip pat pirmieji paliko savo rankų įspaudus pradėtoje kurti Krepšinio šlovės alėjoje.
Džiaugėsi žaidimo laiku
Gintarui Einikiui 1992-aisiais buvo vos 23-eji. Puolėjo pozicijoje rungtyniavęs krepšininkas nusišypso prisiminęs, jog gautos kelios žaidimo minutės jam suteikdavo didžiausią džiaugsmą.
„Dabar labai smagu pažiūrėti tų laikų įrašus. Mūsų stiprybė buvo komandinė dvasia. Pirmą kartą žaidėme už Lietuvą, visi buvome nusiteikę kažką įrodyti, laimėti.
Aš tada mažai žaisdavau. Kiek išleisdavo, tiek džiaugdavausi. Epizodiškai pasirodydavau. Visos rungtynės man tada buvo svarbios.
Jei laimėjome, vadinasi buvome išskirtinė komanda. Turėjome Sabą, vien tai ką reiškia. Su juo galima bet ką pasiekti“, - sakė G. Einikis.
Susitikimams trūksta organizatoriaus
„Pakartoti tos šventės, kuri buvo po pergalės ko gero nepavyks. Jau ryt išskrendu į Vokietiją. Jei būtų vasaros pradžia – kodėl gi ne? - šypsojosi Rimas Kurtinaitis. - Susitinkame dažnai, tačiau dabar visi yra išsibarstę po pasaulį, įvairiais darbais užimti.
Džiaugiuosi, kad vis Šarūnas kažką sugalvoja, nes galėtume visi sulėkti, bet reikia, kad kažkas imtųsi organizuoti.
Man paskambinkite, aš visada atlėksiu, tik trūksta, kad kas organizuotų.“
Šiuo metu Maskvos srities „Chimki“ treneriu dirbantis R. Kurtinaitis buvo vienas iš keturių rinktinės narių, 1988-aisiais Seule su Sovietų Sąjungos rinktine tapusių olimpiniais čempionais.
Pirmą kartą subūrus nepriklausomos Lietuvos rinktinę jis tapo vienu jos lyderių.
„Buvome pionieriai. Labai džiaugiuosi, kad mums tada pasisekė ir iškovojome bronzą. Pamenu kaip mums lietuviškus pasus įteikė. Tuo metu viskas susidėjo: įvykiai prie seimo, Baltijos kelias. Viskas buvo pakilime.
Buvome kaip vienas, žinojome ko siekiame ir norėjome įrodyti, kad galime tai padaryti. Daug laiko visi žaidėme kartu, dabar yra kitaip, visi žaidėjai išsibarstę po pasaulį, susirenka mėnesiui ir vėl išsiskirsto. Buvome sulipdyti į krūvą, sąlygos buvo kitos.
Labai stengėmės, nes nežinojome savo pajėgumo. Prieš olimpiadą dalyvavome Akropolio taurės turnyre Graikijoje, kur triuškinome varžovus. Tada supratome, kad su savo krepšiniu glime dominuoti pasaulyje", - prisiminė R. Kurtinaitis.
Pavyzdys jaunimui
1992-ųjų rinktinės treneris Vladas Garastas įsitikinęs, kad didžiausia komandos stiprybė buvo aukštas meistriškumas.
„Juk norint laimėti reikia būti geresniam už kitą. Vyrai buvo labai kovingi, susitelkę, kaip tvirtas vienetas.
Buvo padaryta labai gera pradžia, galima sakyti agitacija jauniems žmonėms. Jaunimas visada eis ten, kur yra pergalės. Lietuvai ši pergalė buvo taip pat labai svarbi. Iki to laiko niekas nežinojo kur Lietuva yra, mums net vertėją davė rusą, nes galvojo, kad esame iš Rusijos. Jau vien iš to buvo galima spręsti ką apie mus galvoja.
Tačiau, kai stovėjome ant apdovanojimų pakylos visi žinojo, kad esame lietuviai. Amerikos svajonių komanda fotografavosi tik su Lietuvos rinktine, su kitomis atsisakė. Tai savotiškas įvertinimas“, - kalbėjo V. Garastas.
Bronzinė rinktinė
Lietuvos rinktinės garbę 1992-aisiais Barselonoje gynė Valdemaras Chomičius, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas, Darius Dimavičius, Romanas Brazdauskis, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis, Gintaras Einikis ir Sergejus Jovaiša.
A. Sabonis, Š. Marčiulionis, V. Chomičius ir R. Kurtinaitis 1988-aisiais Seule su Sovietų Sąjungos rinktine tapo olimpiniais čempionais.
