Vienas svarbiausių 1992-ųjų Lietuvos krepšinio rinktinės, Barselonoje iškovojusios bronzą, krepšininkų NBA žaidė „Seattle SuperSonics“, „Sacramento Kings“, „Denver Nuggets“ bei „Golden State Warriors“ komandose.
- Šarūnai, jūsų pirmasis vardas – Raimondas, tad kodėl jūs Šarūnas? - paklausė championat.com
- Jeigu atvirai, tai nežinau iš kur tas Raimondas atsirado. Nepamenu jokių klaidų su savo pasu, nes buvau vaikas, tačiau manęs niekada nevadino Raimondu.
- „Vikipedijoje“ esate vadinamas vienu sėkmingiausių verslininkų Lietuvoje. Tai tiesa?
- Tai priklauso nuo to, ką reiškia „sėkmingas“. Šiais laikais sėkmingu verslininku gali būti ir neturėdamas skolų banke. Tokiu atveju, esu sėkmingas.
- Kalbama, jog jūs paklojote kelią europiečiams į NBA. Būtent dėl jūsų amerikiečiai įsitikino, kad iš Europos kilę krepšininkai gali NBA žaisti aukščiausiu lygiu.
- Šios kalbos yra perdėtos. Panašiu metu į NBA išvykome penkiese: Žarko Paspaljis, Vlade Divacas, Draženas Petrovičius, Aleksandras Volkovas ir aš. Beje, Vlade gaudavo daugiau laiko aikštėje nei mes. Bet kuriuo atveju, mums visiems pirmieji metai NBA buvo labai sunkūs.
- Ar tiesa, jog jūsų santykiai su Donu Nelsonu buvo nelengvi? Kalbama, kad tam, jog priviliotų jus, jis į klubą pasikvietė sūnų?
- Man su jaunesniuoju Donnie anksčiau teko nemažai bendrauti, todėl taip buvo lengviau perteikti žinias. Aš greitai pradėjo normaliai bendrauti su amerikiečiais, tačiau kalbos žinių trūkumas aikštėje trukdė psichologiškai. Su Donu sutarėme gerai. Aš jį gerbiu, nors jis mane labai spaudė. Kartais - per daug. Tačiau jie manęs laukė ir toks reiklumas – suprantamas. Paimti žaidėją iš kitos aplinkos, kito pasaulio jam buvo eksperimentas. Visko galėjo nutikti, tačiau nei aš, nei jis nenorėjome susimauti. Pakartosiu: labai gerbiu D. Nelsoną ir esu jam dėkingas.
- George'ui Karlui - taip pat?
- Žinoma.
- Kas tarp jūsų nutiko?
- Problema buvo ta, jog į „Seattle SuperSonics“ atvykau po traumų, dėl kurių nežaidžiau apie 18 mėnesių. Jis norėjo mane iškart matyti tokį, koks buvau prieš metus su puse. Be manęs „SuperSonics“ turėjo 5 puikius gynėjus: Hersey Hawkinsą, Nate'ą McMillaną, Gary Paytoną, Kendalla Gillą ir Vincentą Askew.
Kiekvienam iš mūsų Karlas pažadėjo, kad aikštėje praleisim 30 minučių. Kai tai sužinojome, kilo skandalas. Ar jis galvojo, kad kiekvienose rungtynėse sužaisime po keturis pratęsimus? Jis man pažadėjo, kad mano patirtimi kliausis atkrintamosiose varžybose ir aš tikrai žaisiu. Visi jo žodžiai buvo melas. Aš nežaidžiau. Ir tada aš jį pavadinau vagimi.
- Vagimi?
- Taip. Pasakiau jam: „Tu esi vagis, nes mane apgavai, pavogei mano tikėjimą ir aš nebenoriu su tuo turėti nieko bendro“. Kodėl jis mus visus apgavo? Jis turėjo elgtis nuoširdžiai, dorai, ir mums pasakyti viską taip, kaip yra.
- NBA europiečių buvo vos saujelė. Kaip į jus žiūrėjo kiti krepšininkai?
- Man pasisekė. „Golden State Warriors“ komandoje buvo puikus klimatas. Mane palaikė lyderiai Chrisas Mullinas ir Mitchas Richmondas. Nei rūbinėje, nei gyvenime nebuvo trinties ar intrigų.
- Turite daugybę komandinių ir asmeninių apdovanojimų. Tačiau kuris pats brangiausias? Ar tai 1992-ųjų olimpinė bronza?
- Kaip tik artėja šios pergalės dvidešimtmetis. Šalia jo yra ir Seulo žaidynių auksas – juk tai irgi pergalė olimpiadoje. Tai labai brangūs apdovanojimai.
Ketveri metai prieš Seulo olimpiadą man buvo itin svarbūs. Be tų žaidynių sunkiai būčiau radęs kelią į NBA. Kiekviena sėkmė yra svarbi. Lygiai taip pat - ir 1995 metų Europos čempionatas. Laimėjome sidabrą, tapau naudingiausiu žaidėju. Tai man daug reiškė iš moralinės pusės, nes prieš tai turėjau traumų, nenusisekė sezonas „SuperSonics“ ekipoje. Net norėjau apdovanojimo kopiją nusiųsti G. Karlui.
- Daugelis sako, kad tada Lietuvos rinktinė buvo tikra „Svajonių komanda“. Pasirengti olimpiadai tuomet padėjo garsi roko grupė „Grateful Dead“.
- Tai buvo labai sunkūs metai. Labai sunkūs. Lietuva buvo neseniai atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos ir mes neturėjome jokios organizacijos. Tada net nebuvo olimpinio komiteto.
Tačiau norint įveikti atrankos turnyrą jo mums ir nereikėjo. Laimėjome 11 rungtynių iš eilės - įveikėme tokius galingus varžovus kaip kroatai ir italai. Mes neturėjome pinigų. „Grateful Dead“ parama nebuvo pati didžiausia - ji sudarė 10 procentų viso mūsų biudžeto, tačiau ji svarbi, nes tai – simbolinis palaikymas.
- Ar dabartinės Lietuvos rinktinės rezultatai jūsų nenuvylė?
- Tai skausmingas momentas. Iš žaidėjų reikalaujama per daug. Jie patiria daug spaudimo ir negali su tuo susitvarkyti. Tai matėsi Lietuvoje rengto Europos krepšinio čempionato metu ir yra matoma dabar. Atrankoje į Londono olimpiadą vos įveikėme Puerto Riko ekipą. Paskutinėmis akimirkomis pergalę lėmė Šarūno Jasikevičiaus patirtis. Vėliau Londone mes nieko nepasiekėme.
Olimpiadoje matėsi, jog mūsų lyderių indėlio nepakaks. Lyderiai turi žaisti, net jeigu jiems iš pradžių ir nesiseka. Jeigu per pirmąjį kėlinį pakeiti 20 žaidėjų, tai rodo, kad neturi plano ir pasitikėjimo. Krepšinyje nutinka stebuklai, tačiau jeigu treneris nepasitiki savo krepšininkais, komanda niekada nebus sėkminga.
- Ką manote apie NBA komisaro Davido Sterno siūlymą olimpiadoje riboti amžių?
- Manau, kad logiška žengti futbolo pavyzdžiu. Geriausias sportas – labiausiai išvystytas sportas. Ar mes tai turime? Toks yra futbolas, o krepšinis mėgina žengti jo žingsniais. Jeigu tai nori padaryti, turi susitelkti ties pasaulio čempionatu. O dabar žvaigždės gali sau leisti jame nedalyvauti!.
