- H. Geschwindneri, Dirką pažįstate jau beveik 20 metų. Jūs jį treniravote, padėjote tobulėti ir tapti tarptautinio lygio žvaigžde. Kiek savęs įdėjote į šį krepšininką? - 67 metų trenerio paklausė spiegel.de.
H. Geschwindneris: Nė kiek.
D. Nowitzki: Nagi! Savaime aišku, kad mane suformavai.
- Ką tuo norite pasakyti?
D. N.: Jis buvo su manimi, kol augau. Jei ne jis, greičiausiai dabar būčiau nuobodus verslininkas arba dažytojas, dirbantis savo tėvų kompanijoje. Krepšinį su draugais žaisčiau kartą per savaitę ir tik dėl to, kad bijočiau užsiauginti alaus pilvuką.
- Ar pamenate tą akimirką, kai pirmą kartą susitikote?
D. N.: Holgeris pas mane atėjo po jaunimo lygos rungtynių. Jis man pasakė, kad esu talentingas, ir norėjo išsiaiškinti, kas mane treniruoja. Kada ir kur tai nutiko?
H. G.: 1994 metais Šveinfurte.
D. N.: Net negalėjau atsiminti tavo vardo. Pamaniau, kad esi pakvaišęs.
H. G.: Nesi vienintelis taip pagalvojęs.
D. N.: Maniau, kad krepšinis - žaidimas, skirtas moterims. Mano mama žaidė krepšinį. Jos pėdomis sekė ir sesė. Kai namiškiams papasakojau apie tave, jie man paaiškino, kad buvai Vokietijos krepšinio rinktinės kapitonas.
- Pone Geschwindneri, visuomet stengėtės likti šešėlyje, tačiau dabar parašėte knygą „Nowitzki: Istorija“. Kodėl viską nusprendėte sudėti būtent į knygą?
H. G.: Tiesiog norėjau nupasakoti viską, ko reikia, kad jaunas ir labai talentingas sportininkas prasiskintų kelią.
- Ir ko reikėjo?
H. G.: Stengiausi skatinti individualius kiekvieno žaidėjo gebėjimus. Man buvo aišku, kad 213 cm ūgio Dirkas nebus ilgų distancijų bėgikas, svorių kilnotojas ar gimnastas. Jis turėjo pasinaudoti savo fiziniais duomenimis ir tam tinkamiausias atrodė krepšinis. Žinoma, kad taptum geru krepšininku, vien fizinių duomenų nepakanka. Krepšinis yra atakuojantis žaidimas. Būtent dėl to mes susitelkėme ties metimais ir technika.
Koks rezultatas? Jis tapo vienu pirmųjų aukštesnių nei 210 cm ūgio krepšininkų, pataikančių daugiau nei 50 proc. metimų, nuo tritaškių atakuojančių bent 40 proc. taiklumu, o baudas mėtančiu daugiau nei 90 procentų.
D. N.: Bet tai buvo tik dalis visos sėkmės. Esu pakankamai tingus ir mieliau rinkčiausi kelią, reikalaujantį mažiau pastangų, tačiau Holgeris mane spaudė nuo pat pradžių.
H. G.: Žinai, kad pasiduoti - tai ne pasirinkimas.
D. N.: O Dieve... Šitas pasakymas man visada primena laikus, kai tarnavau kariuomenėje. Visada norėjau to (tarnavimo) išvengti, nes buvau kelyje į profesionalaus krepšininko gyvenimą. Holgeris man pasiūlė dalyvauti pradiniuose mokymuose. Tada aš kartu su savo komandos draugu ir likimo broliu Robertu Garrettu išgyvenome tai, kas, ko gero, tapo sunkiausiu išbandymu mano gyvenime. Holgeris darydavo pačius netikėčiausius dalykus, kad tik treniruotėse būčiau geros nuotaikos. Ar pameni, kada tu su savo draugu Ernie pradėjote groti saksofonu, o aš turėjau judėti pagal muziką?
H. G.: Nenorėjau, kad tu krepšinį matytum lyg judesių schemas.
D. N.: Žinau, žinau - krepšinis yra šokis. Aš iš pradžių negalėjau suprasti tokių treniruočių. Man reikėjo skaityti poemas... Ir dar skaičiau knygas apie fiziką.
H. G.: O, taip. Carlo Friedricho von Weizsackerio „Gamtos istoriją“.
D. N.: Taip pat mokiausi groti, ėjau pažiūrėti „Persifalio“. Vėliau atėjo toks laikas, kai supratau, kad turiu praplėsti požiūrį. Beje, dėl to per savo sesers vestuves Las Vegase kartu su grupe galėjau pagroti gitara.
- H. Geschwindneri, ar jūs neleidote Dirkui tobulėti pačiam? H. G.: Dažnai išgirstu tokios kritikos ir „gerų“ patarimų, tačiau patarimai gali ir pakenkti. Jeigu būtume paklausę tų „gerųjų“ patarimų, mes seniai būtume pasukę skirtingais keliais.
- Kokie jūsų santykiai?
D. N.: Mes gerai sutariame. Dar dabar gerai pamenu pirmuosius savo metus NBA. Labai ilgėjausi namų. Kadangi buvau naujokas, turėdavau nešioti vyresniųjų krepšininkų krepšius arba parūpinti jiems mėsainių. Tai gali žmogų priversti jaustis labai nelaimingu.
- Dirkai, turite daug patirties NBA. Ar naujokus verčiate jums tarnauti?
D. K.: Ne. Tai ne mano būdas. Aš vis dar dažnai skambinu Holgeriui ir prašau jo patarimo. Jis nuo pat pradžių mane išmokė, kad sportas negali būti visas gyvenimas. Jis mane mokė priimti savo sprendimus ir jų laikytis. Tokioje situacijoje yra gerai pasitikėti tuo, kas turi daug patirties. Beveik neįmanoma visko išspręsti pačiam.
H. G.: Nebuvo taip lengva su tokiu geriečiu, kaip Dirkas. Aš visada jaučiau, kad žmogus turi pats priimti sprendimą. Ar tau reikia pakeisti komandą, ar pasilikti Dalase? Ar tu turėtum atsisakyti vasaros atostogų ir atstovauti nacionalinei komandai? Ir patikėkite manimi, buvo atvejų, kai norėjau, kad Dirkas būtų pasirinkęs kitaip. Kai būdavo aišku, kad jis pasuko ne tuo keliu, aš labiau ginčydavausi.
Sportininkas turi turėti galimybę gyventi nepriklausomą gyvenimą ir už profesionalaus sporto gyvenimo pats priimti sprendimus.
- Ar persikėlęs į NBA negalvojote savęs atiduoti į JAV agento rankas?
D. N.: Galvojau.
H. G.: Yra keletas juokingų su tuo susijusių istorijų.
D. N.: Žinote filmą „Džeris Magvairas“, kur Tomas Cruise'as vaidina agentą? Mes sutikome keletą tokių vyrukų. Tai buvo lyg komedija. Pabuvęs su jais supratau, kad tikrai nenoriu, jog kažkas panašaus nuolat sukiotųsi apie mane. Jau geriau prarasiu vieną ar kelis sandorius.
- Ar buvo įvykių, kurie tapo jūsų santykių išbandymu?
H. G.: Turėjome keletą sunkumų.
- Treneri, 2005 metais jūs buvote nuteistas kalėti metams lygtinai už mokesčių vengimą. Buvo kalbama apie keletą milijonų. Dirkas už jus sumokėjo 15 milijonų eurų išpirką. Ar ši istorija nesukėlė įtarimų?
D. N.: Ne. Kodėl turėjo?
- Juk pinigai atsirado dėl jūsų darbo kartu.
D. N.: Mes apie tai pasikalbėjome, ir aš viską supratau.
- Ar buvo kitų problemų?
H. G: Negaliu leistis į detales, tačiau tikrai buvo sunkesnių akimirkų.
- Kada tai buvo?
H. G.: Kai sužinojau, kad Dirko moteris jam buvo neištikima.
- Kalbate apie tuometę jo sužadėtinę Crystal Taylor, kuri naudojosi suklastota tapatybe ir buvo ieškoma dėl sukčiavimo? (C. Taylor buvo suimta 2009 metų gegužę. - Red.)
H. G.: Dėl tam tikrų įstatyminių aplinkybių mes negalime apie tai detaliai kalbėti.
- Kaip jūs tokiam artimam žmogui sugebėjote pranešti, kad jo sužadėtinė šitaip jį apgavo?
H. G.: Patikėkite, tai tikrai nebuvo lengva. Mudu susėdome pasikalbėti ir tada tai tiesiog paaiškėjo. Pažinojome vienas kitą pakankamai gerai, tačiau tuo momentu neįsivaizdavau, kaip jis jautėsi ir kaip reaguos. Gali viską žinoti apie šikšnosparnius, tačiau vis tiek nežinosi, ką reiškia juo būti.
- Dirkai, kaip jūs jautėtės?
D. N.: Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, tačiau netrukus supratau, kad tai tiesa. Bijojau žmonių reakcijos. Dėl to apie mano asmeninį gyvenimą stengiamės pasakoti kuo mažiau. Atėjo laikas, kai tyla nebebuvo tinkamas pasirinkimas.
Tada buvo atkrintamųjų varžybų vidurys, turėjau susikaupti. Pasibaigus sezonui skridau namo, pasikalbėjau su savo tėvais, jiems ramiai papasakojau, kas iš tikro nutiko.
- Ar jūsų šeima nebuvo įskaudinta dėl to, kad turėjo praeiti pakankamai daug laiko, kol papasakojate detales?
D. N.: Žinoma, tėvai norėjo, kad jų vaikas jiems pasipasakotų, tačiau tada buvo atkrintamųjų vidurys. Privalėjau susitelkti ties rungtynėmis. Pasiduoti nebūtų buvęs geras sprendimas.
Tiesą papasakojau per šeimos atostogas. Man palengvėjo, tačiau galvodamas apie sugrįžimą į JAV nervinausi. Bijojau, kad visi tik apie tai ir tekalbės bei juoksis iš manęs. Tačiau nutiko priešingai. Niekas nesijuokė ir žmonės bandė mane paremti. Ko gero, tai buvo svarbi pamoka.
H. G.: Nežinau, ar su tokiais sunkumais būčiau taip susitvarkęs.
- Ar daug laiko prireikė, kol vėl pradėjote pasitikėti moterimi?
D. N.: Nesu iš tų vyrukų, kurie greit atsiduria moters glėbyje. Be to, kadangi esu žvaigždė, niekada nežinau, ar žmonių ketinimai iš tiesų yra rimti. Jeigu tuo metu man kas nors būtų pasakęs, kad po trejų metų būsiu laimingai vedęs, tikrai nebūčiau patikėjęs.
- Kiek dar ilgai žaisite krepšinį?
D. N.: Buvo minčių apie profesionalo karjeros pabaigą. Mano kontraktas su „Mavericks“ baigsis po poros metų.
- Tai dar porą metų?
H. G.: Tuomet susėsime ir pagalvosime apie kitą žingsnį.
D. N.: Jeigu darytume taip, kaip nori tik tu, žaisčiau tol, kol griūčiau ant atsarginių suolo, taip?
H. G.: Aš nenoriu, kad taptum vienu iš tų į žaidimą sugrįžtančių veteranų, kurie galiausiai suvokia, kad išėjo per anksti ir nesuranda jokios kitos veiklos. Daug gerų žaidėjų šitaip pasielgė.
D. N.: Būtų košmaras. Tai yra viena situacijų, į kurią pakliūti nenorėčiau.
H. G.: Jeigu turėsi konkrečių idėjų, kas galėtų būti po to, susėsim ir pasikalbėsime apie tai.
- Ką Dirkui pasiūlytumėte daryti, kai jis baigs sportinę karjerą?
H. G.: Manau, kad neprasta idėja būtų eiti į mokyklą. Be to, tu juk galėtum skirti laiko dviem savo paramos fondams, toliau vystytum projektus. Tikrai yra ką nuveikti.
- Ar nenorėtumėte karjeros baigti Vokietijos krepšinio rinktinėje?
D. N.: Kodėl ne? Nenoriu išbraukti tokio varianto.
- Ar kitų metų Europos krepšinio čempionate Slovėnijoje ketinate padėti savo komandai?
D. N.: Dar per anksti tarti paskutinį žodį, tačiau aš visiškai palaikau komandą. Gaila, bet mums nepavyko prasimušti į Londono žaidynes. Jeigu galėsiu, savo patirtį panaudosiu tam, kad padėčiau kitai kartai patekti į Rio de Žaneiro olimpiadą. Aš rimtai pagalvosiu apie tai.
- Ponas Geschwindneri, ar bijote tos akimirkos, kai „sūnus“ nuspręs, kad jūsų nebereikia?
H. G.: Aš to nebijau. Tai nutiko senų seniausiai.
