„Laukiau kontrakto ir netikėtai gavau pasiūlymą iš „Neptūno“ kartu sportuoti. Buvo tokia situacija, kad geriau sportuoti ir rungtyniauti, negu sėdėti ir laukti prie televizoriaus“, - lrytas.lt pasakojo G. Gustas.
Kasdien į komandos treniruotę jis skuba iš Palangos. Ten 190 cm ūgio įžaidėjas įsikūrė uošvės bute. Tiesa, gyvena vienas. Laisvadieniais ir per atostogas iš Kauno jo aplankyti atvyksta žmona Dovilė ir 8 metų dukra Danielė.
„Dukra eina į antrąją klasę, todėl negali gyventi pas mane. Šeima labai apsidžiaugė, kad žaidžiu Klaipėdoje, vis šalia, o ne užsienyje“, - pasakojo krepšininkas.
Kels sparnus
Vis dėlto ilgiau užsisėdėti pajūryje krepšininkas neketina. „Pokyčiai komandose prasidės prieš Naujuosius metus, kol kas sėdžiu ramus, bet visko gali būti. Gal paskambins kitą savaitę, gal kitą mėnesį.
Esu atviras visiems pasiūlymams, kas paskambina – su tuo kalbuosi, tai gali būti ir Lietuvos klubas, nesu nusistatęs, kad būtinai turiu išvažiuoti į užsienį.
Apie konkrečią lygą nesvajoju, galiu prisitaikyti. Aš tokio amžiaus, kad dar esu pasiruošęs ir noriu žaisti aukščiausio lygio žaidimą“, - sakė sportininkas.
„Neptūnas“ buksuoja
Kol kas „Neptūnui“ nepavyksta rodyti tokio žaidimo ir rezultatų, kokių tikisi klaipėdiečiai.
Po silpnos sezono pradžios buvo kalbama apie pasikeitimus ir komandos sudėtyje, ir trenerių štabe, tačiau kol kas permainų nesulaukta.
„Sunki pradžia. Treneriams, ko gero, geriau matosi priežastys, kodėl taip yra. Darome tai, ką treneris sako, o pavyksta, kaip pavyksta.
Sunku pasakyti, ko mums dar trūksta. Sezonas dar neįpusėjo, dar nežaidžiame tikro komandinio krepšinio, kol kas rungtyniaujame individualiai“, - svarstė G. Gustas.
Mieliausias trofėjus - su „Barons“
Per savo karjerą įžaidėjas rungtyniavo penkiose Europos lygose, atstovavo aštuoniems klubams, trejus metus gynė Lietuvos rinktinės garbę.
Pažvelgęs į jo trofėjų lentyną pavydėtų ne vienas krepšininkas. 1999-aisiais su Kauno „Žalgirio“ komanda jis tapo Eurolygos čempionu, keturis kartus (1999, 2001, 2003 ir 2004 metais) triumfavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate, 2003-iaisiais su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionu, po ketverių metų žemyno pirmenybėse pasidabino bronza.
„Kuris titulas jums svarbiausias?“ - paklausiau G. Gusto. Atsakymas nustebino. G. Gustui mieliausias ne Europos čempionato aukso medalis, ne Eurolygos čempiono vardas, bet 2008-aisiais su Rygos „Barons“ komanda iškovotas Europos taurės trofėjus.
„Labiausiai prisidėjau prie šio titulo, tapau naudingiausiu finalo ketverto varžybų žaidėju. Žinoma, Europos čempionato auksas – labai svarbus, ten mažiau žaidžiau, bet buvau tos pergalės dalis. Vis dėlto labai malonu, kad šalia tokių Europos grandų, kaip Tel Avivo „Maccabi“ ar Atėnų „Panathinaikos“, yra ir „Barons“ vardas. Tie metai buvo geriausi mano karjeroje“, - prisiminė G. Gustas.
Džiaugiasi buvusios komandos žaidimu
- Žaidėte Kauno „Žalgiryje“ - komandoje, apie kurią svajoja dažnas jaunas krepšininkas, tačiau išvykote ir aštuonerius metus keliavote po Europos lygas. Kodėl nusprendėte pasirinkti legionieriaus kelią?
- Aštuoneri metai - spauda tiek suskaičiavo. Taip, buvau geriausioje komandoje - kas gali būti geriau Lietuvoje? Tačiau atėjo laikas išvažiuoti, pakeisti aplinką. Pakankamai ilgai žaidžiau „Žalgiryje“, bet gavau gerą pasiūlymą, gal net geresnį nei Kaune, ir išvažiavau.
- Turbūt kvaila kauniečio klausti, kokioje komandoje vaikystėje svajojo žaisti?
- Aišku (juokiasi). „Žalgiris“ ir dabar yra svajonių komanda, kuri žinoma visoje Europoje. Jei kažkur Europoje pradedi kalbėti apie krepšinį, visi žino „Žalgirį“ ir Arvydą Sabonį.
- Ar smagu šį sezoną stebėti tokį buvusios komandos pasirodymą?
- Žinoma. Visada esu optimistas, tikiuosi, kad jie pasieks aukščiausius tikslus, kokius yra išsikėlę, žiūrint į jų žaidimą, tai yra realu. Tikiuosi, kad jie žais Eurolygos finalo ketverte.
- Kaip manote, ar ši komanda gali pakartoti 1999-ųjų „Žalgirio“ pasiekimą ir laimėti Eurolygą?
- Nemanau, kad šias komandas galima lyginti. Tada buvo labai lietuviška komanda, turėjome tris legionierius, o visi kiti – rinktinės žaidėjai.
Niekas nežino. Norint iškovoti tokį titulą reikia ne tik mokėti žaisti krepšinį. Turi sektis.
- Sėkmė „Žalgiriui“ nesišypsojo 2004-aisiais, kai kovoje dėl vietos Eurolygos finalo ketverto varžybose po pratęsimo nusileidote Tel Avivo „Maccabi“. Pergalę galėję išplėšti jūsų baudos metimai tuomet buvo netaiklūs, o Derickas Sharpas fantastišku tritaškiu išplėšė pratęsimą. Ar dažnai prisimenate tas rungtynes?
- Prisimenu, bet retai. Kas supranta krepšinį, tas žino, kad taip įvyko ne dėl to, kad kažkokios baudos buvo pramestos. Tie 3 mln. sirgalių pamato, kad kažkas prameta, ir skuba jį nuteisti, nes kažkas pralaimi. Bet krepšinis tuo ir yra įdomus, kamuolys apvalus. Negali sakyti, kad komanda pralaimėjo dėl to, kad kažkas iš po krepšio nepataikė.
Laukia J. Kazlausko sprendimų
- Turbūt rinktinę prisimenate su šypsena?
- Žinoma, juk ir Europos čempionais tapome, ir bronzą laimėjome. 2003-ųjų Europos čempionatas Švedijoje man buvo įsimintiniausias. Konkrečių rungtynių negalėčiau išskirti, tai - ne klubas. Čia surinkti dvylika geriausių krepšininkų ir visos rungtynės svarbios.
- Nuo 2008-ųjų rinktinės žaidimą stebėjote iš šono, o pastaraisiais metais mūsų krepšininkams ne itin sekėsi. Kokias išvadas padarėte?
- Negaliu sakyti, kad kažko trūko. Būna, kai sekasi, būna, kai nesiseka, negali visada visko laimėti. Be pralaimėjimų, be prastų rungtynių nebūtų ir titulų.
Gal buvo nesėkmingas periodas. Negalima sakyti, kad treneris blogai dirbo ar kažkas nenorėjo laimėti. Taip nebūna. Visi stengėsi ir darė, ką moka geriausiai.
Tie, kurie yra rinktinėje, yra geriausi Lietuvos krepšinyje - tiek treneriai, tiek žaidėjai, tiek medicinos personalas.
Nesisekė tuo metu ir viskas, kitą kartą pasiseks. Gali ir iš po krepšio nepataikyti, ne todėl, kad esi prastas krepšininkas, tiesiog gali nepasisekti.
- Ar Jonui Kazlauskui pavyks rinktinei sugrąžinti sėkmę?
- Visi laukia, aš irgi laukiu. Mano manymu, J. Kazlauskas yra geriausias treneris Lietuvoje. Laukiu jo sprendimų, kokius žaidėjus jis pasirinks, bus įdomu stebėti.
- Rinktinės treneris dažniausiai turi didelį pasirinkimą tarp aukštaūgių, tačiau dažnai susiduria su įžaidėjo problema. Tai jūsų pozicija. Kaip manote, kodėl joje žaidžiančių krepšininkų trūksta?
- Gal jau laikas auginti pamainą? Yra „Žalgiryje“ Adas Juškevičius, yra jaunų žaidėjų, galima išsirinkti ir auginti. Vis dėlto, nemanau, kad jų trūksta, pasirinkimas yra visose pozicijose.
- Ar liko dalykų, kuriuos dar norėtumėte savo karjeroje pasiekti?
- Nebuvo taip, kad apie kažką svajočiau. Ėjau, sportavau, žaidžiau ir viskas vyko savaime. Žinoma, sezonui prasidėjus pagalvodavau, kad reikia kažką laimėti. Tačiau aš ne svajojau, o dirbau.
