T. Pačėsas nesako, kad visi netrukus mirsime. Jis tik teigia, kad mums reikia pagaminti vieną naują Lietuvos piliečio pasą žmogui, kuris žodį „Lietuva“ pirmą kartą turbūt išgirdo prieš porą metų, o gal išgirs tik tada, kai pasas jam bus pasiūlytas, ir įdarbinti jį Lietuvos krepšinio rinktinės įžaidėju. Būtent įdarbinti, nes nacionalinės komandos krepšininkų tradicinį šūkį: „Mes uuuž Lietuvą!“ naujajam bendrapiliečiui pirmiausia teks išversti, tik po to aiškinti, ką jis mums reiškia. Šūkį įmanoma įdėti į lūpas, bet ne į širdį. Todėl teks apmokėti sąskaitą už meilę Lietuvai. Kas mokės? Kvailas klausimas – mes, nes tikrai nebus taip, kad krepšinis iš valstybės nieko neprašytų. Jeigu T. Pačėso vizija taps kūnu, atsisveikinsime su tuo, prie ko esame įpratę. Nebebus, kaip buvo. Nebesiųsime į didžiuosius krepšinio čempionatus pranašo su trenerio lenta rankoje ir dvylikos savų apaštalų, lietuvišką tiesą ant krepšinio parketo įrodinėjančių. O juk tikėdavome lietuviško krepšinio tiesos skelbėjais, net jei tarp jų sunkesniais laikais atsidurdavo ne slystantys vandens paviršiumi, o sunkiai juo klampojantys Giedrius Gustas ar Andrius Mažutis. Viskas – T. Pačėsas sako, kad nebesurenkame dvylikos žynių, galinčių deramai atstovauti savai sporto religijai. Sako, kad vandens paviršiumi vaikščioti gali ne daugiau nei vienuolika – dvyliktas krepšinio dievas mūsų rinktinėje turėtų būti svetimas. Priimti svetimą dievą lietuvių tautai – anokia naujiena. Keturioliktojo šimtmečio pabaigoje savų kunigaikščių spaudžiami mūsų protėviai atsisveikino su Perkūnu ir jo linksma kompanija bei parklupo prieš krikščionių dievą, su kuriuo iki šiol nuostabiai sutaria – Kalėdų dovanas ką tik iš kojinių traukėme, spindinčiomis eglėmis iki kitų metų pradžios grožėsimės. Bėda – kitur. Jei antrajai Lietuvos religijai trūksta dievų, gal ji – nebe religija? Istorija neleidžia abejoti – dievai kartais miršta. Iš svetur atkeliavęs gelbėtojas beveik neturi galimybių tapti panacėja. Pirmiausia dėl to, kad jis nepatiks įnoringai merginai vardu Konstitucija, o tai reiškia, kad neturėtų patikti ir kitai panelei – Konstitucijos raidės laikytis privalančiai jos ekscelencijai Lietuvos prezidentei. Nieko asmeniško, mielas potencialus Lietuvos krepšinio gelbėtojau – tiesiog tokie mūsų įstatymai. Konstitucija aiškina, kad už būsimus galimus nuopelnus pilietybėmis šioje šalyje atsiskaityti nėra teisėta.
Tai turėtų būti šios istorijos pabaiga. Bet galima pafantazuoti. Tarkime, prezidentė Dalia Grybauskaitė praleidžia panelės Konstitucijos įspėjimus pro ausis ir pritaiko išimties taisyklę. Mes gauname užjūrio įžaidėją. Jis bus afroamerikietis iš Jungtinių Valstijų – kitų variantų turbūt nėra, nes neturime šansų pretenduoti į, tarkime, rusą Aleksejų Švedą ar ispaną Jose Calderoną, o silpnesnis europietis mus kažin ar išgelbės. Tada atsiranda pavojų. Jau buvo atvejis, kai tuometis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, dabar nuo krepšinio valdymo pasitraukęs, bet turintis LKF garbės prezidento statusą, labai nepagarbiai kalbėjo apie juodaodžių krepšininkų kūno reverso pusę ir sukėlė nemenką skandalą. Naujasis Seimo pirmininkas, buvęs krepšinio treneris Vydas Gedvilas šių metų pavasarį Vilniuje vykusioje žurnalistinės tolerancijos tarptautinėje konferencijoje kaip svarbiausią ir bene vienintelį motyvą, dėl kurio pilietybę reikėjo suteikti amerikietei krepšininkei Katie Douglas, nurodė: supink jai kasas, ir nuo lietuvaitės neatskirsi. Bet su tuo susidorosime, ne pirmas kartas – jei istorija kartosis, į atgailos laužą, kaip esame įpratę, galėsime mesti krepšinio veikėjų mintis paviešinusį žurnalistą. Kitas dalykas - pasaulis nestovi vietoje. Iš olandų ir flamandų reikalaujama, kad jų Kalėdų senis nebeengtų metų metus dovanas vaikams dalyti padedančio savo palydovo Juodojo Pieterio, nes šis - juodas. Ar neišgarsėsime kaip rasistai, jei naujasis mūsų įžaidėjas, būdamas juodas tarsi Pieteris, dalys kamuolį keturiems aplink jį lakstantiems baltiems milžinams – kam ten rūpės, kad būtent toks yra įžaidėjo darbas? Per daug klausimų, į kuriuos net panelė Konstitucija atsakymų neturi. Gal derėtų elgtis paprasčiau – keiskime savo antrąją religiją. Kam ieškoti dvylikos apaštalų, jei yra sporto šakų, kurioms užtenka vieno? Rūta Meilutytė vandens paviršiumi nevaikšto, bet skrieja juo taip greitai, kad jos maudymosi kostiumas išdžiūva greičiau nei čempionė pasiekia finišą. Ir svetimo įžaidėjo jai nereikia – tik anglo trenerio ir angliško baseino. Bet ir tai netrukus tikrai tikrai pasikeis – mūsų valdžia tuoj pasiraitos rankoves ir puls statyti baseinus. Kol kas dar nestato, bet įtikinamai žada. Taip pat įtikinamai, kaip žadėjo kvapą gniaužiančius Europos sostinės renginius 2009-aisiais turėjusiame atgimti Nacionaliniame stadione, įsikūrusiame tarp „Akropolio“ ir Saltoniškių kapinių. Turbūt nereikia priminti, kad epinio stadiono griaučiai ir iki šiol atrodo šiurpiau už pasvaikščiojimą kapinėse penktadienio naktį, tryliktąją mėnesio parą? Turime du variantus. Vienas – keičiame savo antrąją religiją. Kitas – kaip bulgarai ar makedonai susimetame atėjūnui, kurio pagrindinis darbas bus gelbėti mūsų krepšinio trenerių, ne pirmus metus nesugebančių parengti padoraus įžaidėjo, kailį. Taip pasielgę prarasime teisę kalbėti apie savo krepšinio išskirtinumą ir mažos tautos sugebėjimą svarbiausiose varžybose mušti net supervalstybes. Tiksliau, kalbėti galėsime, bet turbūt puikiai suvoksime, kad apgaudinėjame save, nes pergalės bus nebe vien mūsų. Tiesa, yra dar trečias variantas – palaukime. Jei po genialaus Arvydo Sabonio atsirado talentingas Jonas Valančiūnas, gal ir naujo Šarūno – Marčiulionio ar Jasikevičiaus, čia jau kas kam labiau patinka – sulauksime? O iki tol tegul mums duoda į kaulus tie, kurie stipresni. Jeigu, aišku, sugebės įrodyti, kad yra stipresni.
