Pirmuoju Japonijoje dirbančiu treneriu iš Lietuvos tapęs A. Sireika nėra nusivylęs daug ką nustebinusiu pasiryžimu dirbti šiame egzotiškame krašte ir apie grįžimą į gimtinę negalvoja.
„Kiekvienas turime tai, ko esame verti, todėl atsakymo visada turime ieškoti savyje”, – filosofiškai „Lietuvos rytui” kalbėjo 56 metų A. Sireika.
Lietuvio auklėtiniai laimi tik kas ketvirtą mačą (6 pergalės ir 18 pralaimėjimų. – Red.), todėl prieš sezoną keltas tikslas patekti į atkrintamąsias varžybas tapo sunkiai pasiekiamas.
Iki reguliariojo sezono pabaigos dar liko sužaisti 18 mačų, bet Japonijos krepšinio lygoje (JBL) į atkrintamąsias varžybas patenka tik pirmos keturios ekipos.
Dabar „Brex” nuo ketvirtąją vietą užimančios Tokijo „Hitachi Sunrockers” atsilieka jau 6 pergalėmis, todėl norėdama patekti į pusfinalį klysti nebeturi teisės.
Nors debiutinis sezonas klostosi sunkiai, treneris A. Sireika neketina išvykti iš Točigio komandos – dirbs čia sutartus du sezonus. Juolab kad specialistas iš Lietuvos sulaukė ne kaltinimų, o išeičių ieškančių „Brex” klubo vadovų paramos.
– Koks jausmas dirbti Japonijoje? – „Lietuvos rytas” paklausė A. Sireikos.
– Ar sekasi, ar ne – atsakymo reikia ieškoti savyje, o ne bandyti ieškoti kaltų.
Jeigu būčiau anksčiau mokęsis anglų kalbos, manau, karjera būtų pakrypusi kitaip ir dabar dirbčiau ne šioje valstybėje. Tikriausiai treniruočiau kurios nors Europos valstybės klubą.
Nesakau, kad Japonijoje yra blogai, nes gyvenimas čia teikia didelį džiaugsmą – ne tik dirbu mėgstamą darbą, bet ir galiu pažinti kitokią kultūrą, šalį, filosofiją. O visa tai leidžia pažvelgti į gyvenimą per kitą prizmę.
– Garsėjate prisirišimu prie savo krašto, todėl apsisprendimas išvykti dvejiems metams į Japoniją tikriausiai nebuvo labai lengvas?
– Aišku, buvo daug nerimo. Turėjau kvietimų dirbti Ukrainoje, Vokietijoje, bet japonų pasiūlymas buvo patraukliausias.
Neslėpsiu, daug dvejojau, nes anksčiau nesiryžau važiuoti net į kitą Europos valstybę.
Priėmęs „Brex” pasiūlymą tikrai nesigailiu, nes klube suteiktos visos sąlygos – tiek man, tiek žaidėjams. Todėl belieka dirbti su šypsena.
Su „Lietuvos ryto” ekipa teko būti JAV, žaisti su NBA komanda, todėl galiu patvirtinti, kad japonai stengiasi lygiuotis į pajėgiausią pasaulyje krepšinio lygą.
Čia profesionaliai žiūrima į menkiausią smulkmeną.
– Kas labiausiai stebina šioje valstybėje?
– Dėmesys ir pagarba žmogui. Rugpjūčio pabaigoje pirmąkart pamačiau, kad įeinantis į aikštę ir išeinantis žaidėjas nusilenkia žiūrovams. Tada nustebau, o dabar tai įprasta.
Ir klube tas pats. Sakyčiau, kad žaidėjai yra net lepinami, bet tai suprantama, nes šioje valstybėje krepšininkų labai mažai.
Treneriu dirbti vienas malonumas, nes žaidėjai vykdo visus nurodymus. Mes, trenerių štabas, į treniruotę atvažiuojame maždaug prieš 45 minutes.
Nepatikėsite, bet visi krepšininkai jau dirba individualiai, mėto į krepšį, šnekučiuojasi. Jie tai daro net neraginami!
Dar nė karto nė vienas žaidėjas nepavėlavo į treniruotę, negirdėjau pasiteisinimo, kad buvo spūstis, nors važiuoti iki treniruočių salės kartais tenka 30–50 kilometrų.
– Su kuo galėtumėte palyginti Japonijos krepšinio lygos pajėgumą?
– Lygį labai sunku įvertinti, nes čia žaidžiama visai kitokiu stiliumi.
Ne paslaptis, kad geriausių rezultatų pasiekia komandos, turinčios NBA patirties sukaupusių žaidėjų. Čia laimi tie, kurie tokių žaidėjų turi daugiau.
Pavyzdžiui, komanda gali registruoti tik du užsieniečius, o vienu metu aikštėje gali būti vienas legionierius. Tačiau kiti klubai gudravo ir natūralizavo užsieniečius, todėl įgijo didelį pranašumą prieš kitas komandas.
Kadangi užsieniečių skaičius ribotas, į Japoniją kviečiami individualiai labai stiprūs žaidėjai. Dažnai tai būna vyresni krepšininkai, bet labai aukšto lygio.
Klubai yra tikrai finansiškai pajėgūs: JBL vidutinioko biudžetas – maždaug 6 milijonai JAV dolerių (apie 15,6 mln. litų. – Red.).
Japonijos komandos stokoja galingų aukštaūgių, todėl jos nebūtų pajėgios žaisti Eurolygoje, bet Europos taurės turnyre pasiektų ne vieną pergalę.
– Ar nesulaukėte priekaištų iš klubo vadovų, kad taip retai laimite?
– Mes laimime retai ne tik todėl, kad neturime natūralizuotų užsieniečių, bet ir dėl traumų lavinos.
Komandoje turime „Los Angeles Clippers” klube žaidusį gynėją Yutą Tabuse, bet jis dėl traumų pirmas rungtynes sužaidė tik gruodžio viduryje. Todėl vertėmės iš dublerių ekipos pasikviestais dviem jaunais krepšininkais.
Dabar vėl pagrindinis įžaidėjas Y. Tabuse nesitreniruoja kartu.
Panaši istorija ir dėl aukštaūgių – amerikietis vidurio puolėjas Sylvesteris Morganas prieš čempionatą patyrė traumą.
Bandėme gelbėtis, gruodžio pradžioje pasikvietėme Nigerijos pilietybę turintį aukštaūgį Olumide Oyedeji, bet jis antrose rungtynėse susilaužė delnakaulį. Dabar jis jau grįžta, bet neaišku, ar jau pasveiko ir galės padėti komandai.
Klubo vadovai puikiai supranta situaciją ir ieško išeičių. Šioje šalyje nėra tradicijos būtinai rasti kaltąjį ir jam nurėžti galvą.
Dėl traumų lavinos dažnai žaidžia jaunimas, o tai patinka žiūrovams. Mūsų rungtynių lankomumas yra geras – namuose jas stebi per 3000 žiūrovų.
„Laimėjo 5 japonai!” – kartais išgirstu ir tokių komplimentų.
– Prieš sezoną užsibrėžtas tikslas patekti į atkrintamąsias varžybas tikriausiai jau neberealus?
– Nerealių dalykų nebūna. Mes turime galimybę, bet reikia laimėti beveik visas rungtynes – 14 iš 18 likusių.
– Nors klubo vadovai ir supratingi, tikriausiai psichologiškai nelengva vadovauti taip dažnai pralaiminčiai komandai?
– Psichologiškai išties sunku, bet reikia susitaikyti su esama padėtimi. Čia, Japonijoje, viskas kitaip. Treneris neturi teisės užrėkti ant žaidėjo, tuo labiau jo nubausti. Jau nekalbu apie keiksmažodžius.
Čia žaidėjai netinginiauja, jie daro tiek, kiek iš tikrųjų gali. Japonai žaidėjai labai emocingi, dažnai po rungtynių patys vos sutramdo ašaras.
Laimime nedažnai, bet kartais žaidėjai padaro netgi daugiau nei gali. Tuomet džiaugiuosi kartu su jais.
– Kodėl „Brex” komandoje nėra nė vieno lietuvio krepšininko?
– Kadangi galima registruoti tik du užsieniečius, komandos kviečiasi individualiai labai pajėgius žaidėjus.
Aš nepažinojau šio krašto, tradicijų, todėl neskubėjau. Komandai reikėjo galingo aukštaūgio, o tokio lietuvio tuo metu laisvo nebuvo. Negali atsivežti tautiečio, kad turėtum tik pašnekovą.
– Planuojate Japonijoje likti ir kitą sezoną?
– Žadu dirbti tiek, kiek esame sutarę. Dabar jau kalbame su vadovais apie kitą sezoną, tariamės, kuriuos žaidėjus kalbinti likti, kuriems ieškoti pamainos.
– Ar esate patenkintas suteiktomis gyvenimo sąlygomis?
– Klubas davė trijų kambarių butą. Japonai jį vadina apartamentais, vadinasi, prabangus.
Automobilio neturiu, nes Lietuva nėra pasirašiusi tarpvalstybinių susitarimų, todėl negalioja vairuotojo pažymėjimas.
Nežadu laikyti egzamino japoniškam pažymėjimui gauti. Tam ir būtinybės nėra, nes greta namų yra keli prekybos centrai, o į treniruotes nuveža pakeliui važiuojantys asistentai.
Apskritai Japonijoje yra sudarytos puikios sąlygos naudotis visuomeniniu transportu – visą šalį yra apraizgęs tankus geležinkelių tinklas.
Iki sostinės Tokijo yra 140 kilometrų, o šį atstumą greitasis traukinys įveikia per 50 minučių.
Į tolimesnes išvykas komanda vyksta traukiniu. Tolimiausia kelionė buvo į miestą, esantį už 650 kilometrų. Jį pasiekėme sugaišę vos pustrečios valandos.
– Nekamuoja namų ilgesys, netrūksta bendravimo su bičiuliais?
– Aišku, pasiilgstu namų, šeimos, draugų. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia įveikti didžiausius atstumus.
Dabar puikiai išmokau naudotis interneto telefonija, socialiniais tinklais, internete žiūriu lietuviškas laidas, stebiu krepšinio varžybas.
Pastebėjau, kad su bičiuliais bendrauju netgi daugiau nei būdamas gimtinėje.
Per Kalėdas turėjau svečių, porai savaičių buvo atvažiavusi visa šeima – žmona Aurelija, duktė Toma ir sūnus Arnoldas.
Buvo puikios šventės su lietuviškais grybais, pagal lietuvišką receptą gaminta vietine silke.
– Kaip sutikote žinią, kad vadovauti Lietuvos rinktinei sugrįžo Jonas Kazlauskas?
– Su Jonu dirbau ne vienus metus, mokiausi iš jo.
Jis padarė daugiausia įtakos mano karjerai. Jo sugrįžimą vertinu vienareikšmiškai – geriausias pasirinkimas.
– Darbas krepšinio treneriui šioje egzotiškoje valstybėje – žingsnis pirmyn ar atgal?
– Manau, kad per šiuos metus gerokai patobulėjau.
Gyvenimas privertė keistis, mokytis – pramokau kalbos, naujausių technologijų.
Be to, pamačiau visai kitą pasaulį, visuomenę, kuriai iš tikrųjų tarnauja išrinkta valdžia.
Man darbas Japonijoje nėra jokia tremtis. Tiesiog į šią valstybę koją įkėliau pirmas.
15,6
Tiek milijonų litų yra vidutinis JBL klubų biudžetas.
