Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
81-erių V. Garastas savo mintis ir žinias dėsto ne tik pokalbiuose, bet ir puslapiuose – 42 metus treneriu dirbęs kaunietis netrukus padės į lentyną antrąją knygą - šį kartą krepšinio mohikanas analizuoja vidurio puolėjų žaidimą.
„Knygai reikia iliustracijų - labai noriu, kad jose būtų Arvydas Sabonis ir Robertas Javtokas, laukiau, kol pastarasis pasveiks. Iš pradžių planavau, kad būtų Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas, bet pagalvojau, kad nuotraukoms reikia labiau nusipelniusių krepšinio asmenybių“, - pasakojo V. Garastas.
Nors V. Garastui prieš ketverius metus buvo operuoti abiejų kelių sąnariai, buvęs treneris sveikatos problemomis nesiskundžia ir kasdien neria į su krepšiniu susijusius reikalus.
„Buvo panašiai, kaip L. Kleizai - nutrinta kremzlė. Čia nuo krūvio ir traumų. Daugelio žmonių tas laukia. Gyvenimas susirašo savo vekselį“, - nusijuokė buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas.
Pokalbis su V. Garastu - apie Lietuvos rinktinės viziją, pabirusias rinktinės žaidėjų traumas, pažangą padariusius krepšininkus, lietuvius NBA ir krizę Kauno „Žalgiryje“.
Glumina žaidėjų traumos
- Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomasis posėdis vyrų rinktinei iškėlė tikslą - Europos čempionate patekti į penketuką. Kaip vertinate tokius tikslus? - lrytas.lt paklausė V. Garasto.
- Reikia laukti, kol baigsis sezonas, kas išliks gyvi. Negaliu komentuoti kito trenerio požiūrio - kiekvienas mąsto ir į darbą žiūri kitaip.
Dėl tikslų. Aišku, nepasakysi: „Užimkit pirmą vietą“. Žaidėjai keičiasi, vyksta kartų kaita, o uždavinius reikia turėti. Galima tai kritikuoti, galima nekritikuoti, sakyti, kad esame laisvi ar pusiau laisvi, teigti, kad tokių uždavinių kėlimas - sovietinis reliktas ar grožio konkursas. Esu prisiklausęs visokių epitetų. Bet žmogus turi stengtis, o uždaviniai keliami visur. Lengvaatlečiams iškeliamas uždavinys 100 m nubėgti per tam tikrą laiką, ar tam tikrą atstumą numesti diską.
Jeigu tikslo nepavyksta pasiekti, tai nereiškia, kad reikia spirti treneriui į užpakalį. Pirmiausia tą reikia daryti žaidėjams, kad jie neįmetė laisvi.
- Kokį prognozuotumėte Lietuvos rinktinės pasirodymą Slovėnijoje?
- Pradėkime nuo to, kad pateksime į ketvirtfinalį. O tada jau prasideda žaidimas dėl vietos ketvertuke. Jeigu mes ten nepapulsime, kovosime dėl penktos vietos. O pasakyti, kad kovosime dėl šeštos vietos – neišeina.
Jeigu laimi pirmas rungtynes, žaidi dėl penktos vietos, jeigu pralaimi, tenka kauti dėl septintos. Jeigu bus iškeltas tikslas užimti pirmą-šeštą vietą, reiškia, laimėjęs pirmąsias rungtynes dėl 5-8 vietų, antras jau gali pralaimėti? Bet juk reikia kovoti, nes penkta vieta - taip pat puiki vieta. Todėl iškeltas uždavinys - palengvinimas rinktinei.
Galima sakyti: „Būkite tarp prizininkų, būkite ketvertuke. Čia juk žodžių žaidimas. Kaip parašysi, taip bus blogai - visada galima prisikabinti. Iškeli uždavinius - blogai, neiškeli - dar blogiau.
Kaip sakoma, jei nori muštis, lazdą visada galima atrasti.
- Rinktinės žaidėjus pastaruoju metu persekioja traumos - jau keletą mėnesių negali rungtyniauti kelio skausmus jaučiantis Linas Kleiza, peties trauma sustabdė Paulių Jankūną, stresinis kojos lūžis nustatytas Martynui Pociui. Ar tai - sunkios praėjusios vasaros pasekmė?
- Čia jau blogi reikalai. Bet nemanau, kad reikėtų sakyti, kad taip yra dėl didelio krūvio ar sunkios vasaros. Aš nepasakyčiau, kad buvo labai sunku.
Dėl L. Kleizos. Pamenu, kai Ramūno Butauto treniruojama Lietuvos jaunimo rinktinė 2005-aisiais Argentinoje tapo pasaulio čempione. Tada L. Kleiza buvo pats geriausias rinktinės žaidėjas, tačiau jis čempionate nedalyvavo - jam jau tada buvo problemos su koja. Tas šleifas vis eina ir eina. Kai žmogui prasideda traumos, jos jį ir persekioja, be to, vyksta organizmo perkrova.
L. Kleiza būtų sveikas, jeigu jis gyventų normalų paprastą gyvenimą, baseine paplaukiotų, lengvai į krepšį pamėtytų. Bet kai nuolat reikia bėgti, šokti, duoti kojoms krūvį - tada jos jau nebelaiko. Viskas priklauso nuo organizmo.
Man labai neaišku, kodėl pastaruoju metu tiek daug traumų. Mano gyvenimas ilgas, treneriu dirbau 42 metus, „Žalgirį“ treniravau 10 metų.
Prisimenu A. Sabonio traumą. Achilas jam nutrūko Sovietų Sąjungos rinktinėje. Jam leisdavo kažką į sėdynę, o vėliau rado kristalų ant Achilo. Susilpnino Achilą, todėl jis ir trūko.
Bet apskritai anksčiau žaidėjams taip dažnai nebūdavo traumų. Pagrindinis traumų šaltinis būdavo darbas su svarmenimis. Sunkumų kilnojimas labai apkraudavo stuburą, slanksteliai iškrypdavo, diskai sudildavo ir viskas nueidavo į kojas.
Kai pradėjau treniruoti komandą, atsisakiau sunkumų kilnojimo, o įvedžiau darbą su svarmenimis ir švininiais diržais. Užsidedi liemenę, nėra apkrovos ant stuburo, gali lankstytis. Viskas priklauso nuo treniruočių pobūdžio.
O dabar – traumos ir traumos, raiščiai trūksta iš pasiutimo. Nesuprantu. Štai, trūko raiščiai dviem jauniems vyrams - Edvinui Šeškui ir Pauliui Dambrauskui. Pasiuto - tik pradėjo krepšininkų karjeras, o jau nutrūko kojos! Reikia atrasti to priežastį, negali taip tęstis.
- Bet M. Pociui nustatytas stresinis lūžis dėl nuovargio?
- Bet juk jis nežaidė. Sakykite, jis žaisdavo ten, Madride? Išeina į aikštę keletui minučių. Sakote, treniruotės? O kaip galima nustatyti, ar jis visa jėga treniruojasi, ar 70 procentų, ar 50 procentų savo jėgos? Aš visaip galiu treniruotis - galiu šliaužioti, gali šiek tiek greičiau judėti.
Pamenu, kai man dirbant treneriu per treniruotes būdavo pratimai, skirti kamuolio perdavimo technikos, greito puolimo, judesių tobulinimui, taip pat - bėgant pagauti kamuolį, laiku jį atiduoti. Buvau sugalvojęs pratimą, pagal kurį žaidėjų poros tai atlikinėdamos bėgdavo į priekį ir atgal laikui. Vykdavo varžybos, kuri pora tą pratimą atlieka greičiausiai.
Oficialus jų laikas būdavo tarsi pradinis taškas.
Vėliau vėl liepdavau atlikti tuos pačius pratimus, tačiau laiką su chronometru skaičiuodavau slapta. Jūs nustebtumėte, kokie rezultatai. Vaizdas toks - visi pluša, dirba. O laikas - 4 ar 5 sekundėmis lėčiau.
Ir kai ateina varžybos - tu turi greitai bėgti, bet negali to padaryti, nes per treniruotes simuliuodavai. Treniruočių krūvis turi būti artimas rungtynių krūviui.
Rimas Kurtinaitis prie manęs prieidavo ir klausdavo: „Kodėl, treneri, mes turime taip bėgti? Juk galime ir lėčiau žaisti“. O aš jam sakau: „O jeigu varžovas greitai žais? Tu su juo turėsi greitai bėgti“.
Kalbant apie M. Pocių - jis jau anksčiau buvo traumuotas, juk rungtyniaudamas Amerikoje sunkių traumų turėjo, ilgai nežaidė. Čia grįžęs taip pat traumų patyrė. Jam jau eina traumų šleifas, bet to, senstant traumų tikimybė didėja.
Rinktinėje - geriausi plius jauni
- Kokia būtų jūsų rinktinės vizija šią vasarą? Kartų kaita, patyrusių ir jaunesnių žaidėjų junginys ar nežiūrint į amžių reikia kviestis geriausiai rungtyniaujančius krepšininkus?
- Aš laikausi tokios nuomonės - 8-9 patys geriausi žaidėjai ir 3-4 jauni krepšininkai. Aš taip dariau 1996 metais veždamasis rinktinę į Atlantos olimpiadą. Ką aš nuvežiau? 18-metį Mindaugą Žukauską iš Šiaulių - koks jis tuomet buvo krepšininkas? Taip pat Rytį Vaišvilą ir Tomą Pačėsą. Tą patį T. Pačėsą, kuris dabar per laikraščius skelbia, kad rinktinei reikia natūralizuoto žaidėjo.
Aš norėčiau jo paklausti, kaip jis būtų reagavęs, jei tais metais jam būčiau pasakęs: „Klausyk, Tomai, tu nevažiuoji. Vietoj tavęs važiuoja natūralizuotas užsienietis“. Kaip jums atrodo, kas jam tada būtų buvę?
Pasikviesdami natūralizuotą žaidėją mes sunaikiname savo krepšininką. Čia jau būtų paskutinis atvejis - šokčiau prieš visomis keturiomis.
Juk mes turime savų žaidėjų. Rusai daug turėjo natūralizuotų krepšininkų, bet kokia nauda iš to? Tik kartą, 2007 metų Europos krepšinio čempionato finale, J. R. Holdenas pataikė lemiamą dvitaškį. Bet ispanai buvo patys kalti - pirmavo 13 taškų ir tą persvarą iššvaistė. Leido kitiems pažaisti ir pažaidė - čia jau finalas, negali bet kam duoti pažaisti. Čia didžiausia trenerio klaida buvo - jis su savo keitimas pats vienas pralaimėjo finalą.
- Norėtumėte rinktinėje matyti jaunų krepšininkų?
- Taip, jeigu yra to verto jaunimo, galima paimti. Kaip aš sakydavau, vienuoliktu ar dvyliktu žaidėju galima ir savo uošvienę nuvežti.
Krūvis tenka pagrindiems žaidėjams, o keisti juos vien tik dėl to, kad keisti, nereikia. To aš nesuprantu. Nesuprantu ir to, kai žaidėją išleidžia į aikštę iki rungtynių pabaigos likus 20 sekundžių. Juk žmogus ir kamuolio per tiek laiko negauna. Kitaip tariant, žiūrovams parodoma, kaip tas žaidėjas atrodo su „triusikais“.
Keitimas turi turėti tikslą - kodėl tu vieną ar kitą žaidėją keiti. Suprantu, kai geras žaidėjas gauna keturias pražangas. Tada nerizikuoju, keičiu, net jei liko ir 10 sekundžių. Suprantu, kai žaidėjas gauna traumą. Arba jei leidi į aikštę snaiperį, kuris pataiko 10 metimų iš dešimties ir viliesi, kad jis pataikys tą lemiamą metimą.
Pamenu, kai Šarūnas Jasikevičius žaidė NBA - išleido jį į aikštę, pabuvo ten 5 sekundes ir vėl jį pakeitė. Mano nuomone, tai yra žmogaus įžeidimas, pažeminimas.
Tikisi, kad NBA - į naudą
- Ar sekate J. Valančiūno ir D. Motiejūno žaidimą NBA lygoje ir kaip vertinate jų debiutinius sezonus?
- Sunku kol kas pasakyti. Keli taškai, kelios minutės. Svarbu, kad jie eitų į priekį, tobulėtų. Kol kas žinau tik vieną Lietuvos krepšininką, kuris velniškai, nuostabiai patobulėjo po sezono NBA - tai buvo Šarūnas Marčiulionis.
Kai 1990-aisiais nuvažiavau į JAV, pamačiau jį treniruotėje - buvo nesulaikomas, eidavo kaip peilis per sviestą, verždavosi pro visus. Matėsi, kad padaryta didžiulė pažanga.
Įdomu, ar po šio sezono matysime jų (D. Motiejūno ir J. Valančiūno. - Red.) pažangą.
Laikausi tokios nuomonės, kad atėjus į salę ir matai žaidžiančius krepšininkus, tu iš karto pastebi vieną ar kitą žaidėją ir sužinai, kad jis yra iš NBA. O dabar tu žinai, kad jis žaidžia NBA, bet jis iš kitų niekuo neišsiskiria.
Aš noriu pamatyti, kad jie (D. Motiejūnas ir J. Valančiūnas. – Red.) išsiskirtų, kad jie ne veltui praleido laiką ir padarė didžiulį šuolį.
Prieš 2010 metų pasaulio čempionatą Turkijoje iš visų išsiskyrė L. Kleiza, o pernai olimpiadoje jis buvo savo paties šešėlis. Čia jau buvo traumos padariniai. Kiti sako: „Va, praeis du mėnesiai po traumos ir jis pasveiks“. Galiu pasakyti, kad po dviejų mėnesių jis bus kūdikis, pradės nuo A. Juk pas jį viskas atsileidę - raumenų tonusas prastas, raiščiai silpni, žaidimo ryšiai dingę. Čia ne dviračiu važiuoti - išmokai, nulipai, užlipai ir vėl laisvai važiuoji.
Reikia atgauti formą ir po to vėl žaisti taip, kad tos traumos nepasikartotų. L. Kleiza, P. Jankūnas, dabar – M. Pocius. Mums dabar jau tikrai nesiseka.
- Kuris iš Lietuvos krepšininkų šį sezoną, jūsų nuomone, pagal žaidimo kokybę daro didžiausią pažangą?
- Sakyčiau, Mindaugas Kuzminskas. Man labai patinka šis žaidėjas. Taip pat patinka ir Adas Juškevičius. Man buvo labai malonu žiūrėti kaip jis žaidžia. Daug yra sakančių, kad neturime įžaidėjo. Yra - A. Juškevičius. Vyras puikiai valdo kamuolį, minkštas toks žaidėjas, neblogai pataiko.
Bet tiek M. Kuzminskui, tiek A Juškevičiui trūksta pastovumo - rodos, jau sužibėjo, išleidžia kitą kartą - jau nebesimato. Tačiau žaidėjo pastovumas - profesionalumo požymis. Jiems dar reikia laiko. Bet kokiu atveju, šie krepšininkai jau yra tvirti rinktinės nariai.
„Žalgirio“ vienas verslininkas neišgelbės
- Kaip vertinate susiklosčiusią situaciją Kauno „Žalgiryje“?
- Situacija labai ir labai bloga. Mums sunku suprasti, kaip ten yra sudėtinga. Mums niekas nepasakoja, kaip ten viskas vyksta. Niekas nieko sako ir turbūt nėra ten ką pasakot. Šefas bankrutavęs, lėšų nebėra skolos, žaidėjai be atlyginimų. Labai sunki situacija.
- Ar jums nebuvo kilę minčių, kad V. Romanovo valdymas gali privesti prie kritinės situacijos?
- Neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Atrodė, kad atėjo išgelbėtojas. Iš pradžių atėjo Šabtajus Kalmanovičius, kuris išgelbėjo klubą. Vėliau - V. Romanovas.
Išvada tokia - vieno turtingo žmogaus, kuris galėtų išlaikyti tokią komandą, nebus. Netikiu. Nebent koks verslininkas iš JAV, Kanados. Juk būna, kad kokie turtuoliai iš užsienio nusiperka klubus.
- Buvo kalbų, kad iš komandos pasitraukus V. Romanovui, keletas verslininkų pasiryžę perimti finansinius įsipareigojimus ir ištraukti „Žalgirį“ iš krizės.
- Aš apie tai ir kalbu. Kai dar treniravau „Žalgirį“, dalyvavome Europos čempionų taurės varžybose, nuvykome į Italiją, Kantu miestą. Po rungtynių susėdome bendros vakarienės - anksčiau tai būdavo įprasta. Prie ilgo stalo sėdėjo ir 26 senjorai - kaip dabar atsimenu tą skaičių. Aš klausiu, kas šie žmonės, o Kantu klubo atstovai atsako: „Čia mūsų rėmėjai“. Galite pagalvoti?
Yra toks senas posakis: „Daug rankų didelę naštą pakelia“. Nežinau, ar „Žalgiriui“ atsiras tiek rėmėjų, bet kažkas turi suremti pečius.
Tačiau čia turi padėti ir valstybė. Pavyzdžiui, tuos, kurie remia „Žalgirį“, kažkiek galėtų atleisti nuo mokesčių. Juk Amerikoje, jei užsiimi kažkokia labdara, tave atleidžia nuo mokesčių.
Jeigu remi komandą, turi turėti kažkokią prievolę ar lengvatą.
- Nepaisant krizės, „Žalgiris“ dar turi galimybių šį sezoną kažką nuveikti?
- Pirmiausiai, reikia garbingai baigti sezoną. O po to reikėtų labai rimtai žiūrėti į ateitį. Čia turėtų dalyvauti ir miesto valdžia. „Žalgiris“ turėtų tapti pusiau valstybinė komanda, o Kaunas galėtų tą padaryti. Juk Vilniaus irgi kažkiek padeda „Lietuvos ryto“ komandai, mano manymu, ten geresni reikalai, protingiau viskas vyksta.
Lietuvai reikia klubinio krepšinio, juk arenos pastatytos, žmonės į jas eina. Visada sakydavau žaidėjams - jūs žaidžiate žiūrovams. Viskas vyksta dėl jų.
